O ji trunka jau du dešimtmečius – prasidėjusi laikraštyje, tęsėsi agentūrose, „Google“ ir lietuviškuose startuoliuose. Kaip sako pats R.Urbanas, jo karjerą nuolatos formavo su interneto plėtra susiję pokyčiai ir paties domėjimasis technologijoms, kurias jis iki šiol bando priartinti prie žmogaus.
– Pradėkime nuo pačios pradžios – ar vaikystėje jau buvo galima nuspėti, ką veiksi užaugęs?
– Nuo pat vaikystės man buvo labai svarbi kūrybinė saviraiška – mėgau piešti, kurti žaidimus, animaciją, visada traukė technologijos. Lemtingi buvo 1994-ieji, kai tėtis į namus parnešė kompiuterį – jį įsigijo iš JAV ambasados, kuri išsipardavinėjo seną techniką. Tai buvo „MBL 286“ kompiuteris su 20 megabaitų talpos kietuoju disku, tais laikais – kažkas neįtikėtino ir reto.
Tačiau kalbant apie susidomėjimą technologijomis, didysis lūžis įvyko, atsiradus internetui – kartais sunku patikėti, kad esu toks „senas“, jog dar prisimenu pasaulį iki jo. Iš tiesų, mano visas profesinis kelias vienaip ar kitaip buvo susijęs su jo nulemtais pokyčiais. Tuo, kaip internetas keitė produktų ir paslaugų pardavimo būdus, idėjų įgyvendinimą, galimybes pasiekti tarptautines auditorijas. Tai buvo tikra revoliucija – ši technologija leido žmonėms viską išrasti iš naujo.
– Kalbant apie profesinį kelią, kur ir kokia buvo jo pradžia?
– Pernai suėjo 20 metų, kai esu darbo rinkoje. Mano pirmoji darbovietė buvo „15min“ – prisijungiau vos po kelių savaičių nuo laikraščio įkūrimo 2005-aisiais. Nors pradėjau pardavimų komandoje, labai greitai supratau, kad mane labiau traukia rinkodara, taigi jau po poros mėnesių dirbau šiame skyriuje – mano darbas buvo pritraukti reklamos užsakovus.
Vėliau, internetui vystantis vis sparčiau, įvairios komunikacijos agentūros pradėjo kurti skaitmeninės reklamos skyrius ir aš atsidūriau viename iš jų. Tai buvo mano debiutas skaitmeninėje kūryboje: su komanda kūrėme pirmuosius virusinius vaizdo klipus, interaktyvius žaidimus, ieškojome naujų būdų, kaip vartotojai galėtų sąveikauti su prekių ženklais. Gerai, kad dirbome su tarptautiniais partneriais ir klientais, tad galėjome perimti užsienio patirtį, o pastarųjų skiriami biudžetai suteikė laisvę išbandyti visas naujas interneto atvertas galimybes.
– Vienas iš tų tarptautinių partnerių buvo technologijų milžinė „Google“, kurioje vėliau ir pradėjai dirbti ar ne?
– Taip, ši įmonė tuomet teturėjo vieną darbuotoją iš Lietuvos, o man pasiūlė tapti antruoju. Baltijos šalys jau sparčiai skaitmenizavosi, todėl „Google“ mūsų regioną vertino kaip perspektyvų.
Tokiu būdu prieš penkiolika metų atsidūriau Dubline, nes mūsų šalyje dar nebuvo vietinio biuro. Dirbome dviese ir darėme viską: nuo administracinių iki strateginių darbų. Spręsdavome ir kasdienes klientų užklausas, ir tuo pat metu bandėme auginti Lietuvos skaitmeninę ekosistemą. Edukavome įvairius mūsų šalies verslus: nuo baldininkų, pažinčių svetainių iki pirmųjų prekybos platformų.
Jei anksčiau agentūroje padėjau prekių ženklams pasiekti savo klientus internete, tai dirbant „Google“ – juos mokiau, kaip jame būti ir leisti vartotojams patiems juos atrasti. Vėliau tapau rinkodaros vadovu Baltijos šalims, iš Dublino persikėliau į Varšuvą, o paskutiniais savo metais „Google“ prisidėjau prie jų atstovybės Vilniuje įsteigimo.
– Kaip iš korporacijos atsidūrei startuolių pasaulyje?
– Su minėtos atstovybės įsteigimu, atėjo suvokimas, kad mano misija baigta – pasaulinė technologijų kompanija įsitvirtino Lietuvoje, o aš jau norėjau pereiti dirbti į kliento pusę. Būti nebe patarėju, bet turinčiuoju visą sprendimo laisvę ir atsakomybę.
Prieš dešimt metų startuolių Lietuvoje dar nebuvo daug: „Vinted“, „TransferGo“, o vienas „karščiausių“ dirbti tuo metu buvo „Trafi“, prie kurio ir prisijungiau. Jame veikė nedidelė marketingo komanda, įmonė buvo ankstyvoje savo stadijoje. Kai ji pradėjo plėstis į verslas verslui (angl. B2B) ir verslas valstybės sektoriui (B2G) sritis, supratau, kad vis dėlto man labiau patinka dirbti su galutiniais vartotojais. Atsisveikinome draugiškai ir 2018 metais prisijungiau prie naujai susikūrusio startuolio „Surfshark“, kurio komandoje tada tebuvo 20 žmonių. Tai įmonė, kurioje dirbu ilgiausiai.
– Atrodo, kad tavo karjeroje kartojasi tas pats scenarijus: prisijungi įmonių pradžios etapuose, o kai procesai subręsta – judi toliau. Ar taip renkiesi sąmoningai?
– Iš tiesų, ši tendencija kartojasi. Galbūt tai susiję su tuo, kad man patinka dirbti organizacijose, kurios dar nėra visiškai struktūruotos, kurių ateinantys penkmečiai detaliai nesuplanuoti, o procesus dar reikia susikurti patiems. Kai pagalvoju, per visus dvidešimt metų neteko dirbti vietoje, kurioje reikėtų dėvėti kostiumą ir į kolegas kreiptis „jūs“.
– Ar tau svarbi neformali darbo kultūra?
– Man svarbu būti apsuptam savo darbą nuoširdžiai mėgstančių žmonių. Tokių, kurie nežaidžia ego žaidimų ir yra kuklūs, nepaisant savo talentų bei sėkmės, nes žino, kad visada galima pasiekti daugiau ir padaryti geriau.
– „Surfshark“ darbuotojų skaičius jau išaugo 25 kartus, o po susijungimo su „Nord Security“ bendrovė įgijo ir vienaragio statusą. Ko reikėjo išmokti kaip vadovui, įmonei pradėjus sparčiai augti?
– Kai prisijungiau, rinkodaros komandoje buvo trys, o dabar jau 90 žmonių. Didžiausias iššūkis vykstant tokiai plėtrai, buvo išlikti geru departamento vadovu, bet kartu ir neprarasti ryšio su žmonėmis. Labai lengva nutolti ir apie procesus pradėti galvoti tik iš organizacijos perspektyvos. Tačiau kiekvienam komandos nariui taip pat reikia dėmesio ir individualus augimo plano. Stengiuosi to nepamiršti.
– Šiandien šis startuolis yra antras labiausiai „YouTube“ kanale reklamuojamas prekių ženklas savo kategorijoje. Kodėl pasirinkote tokią strategiją?
– Kai „Surfshark“ tik startavo, VPN bendrąja prasme buvo labai nišinis produktas – visuomenėje vyravo nuomonė, kad jis itin specifinis, sudėtingas ir yra skirtas tik technologijų entuziastams. Mes jį norėjome priartinti prie žmonių, nes tikėjome, kad tai yra naujų laikų antivirusinė apsauga, skirta visiems, kurie naudojasi internetu. Taip pat, kaip skėtis yra skirtas ir gali būti reikalingas visiems, kuriuos einant lauke užklups lietus.
Norėjome edukuoti vartotojus ir padėti jiems suprasti, kad VPN nėra nieko sudėtingo. Taip gimė „ELI5“ iniciatyva, kuri šifruojasi „explain like I’m five“ (liet. paaiškink man taip, lyg būčiau penkerių). Jos esmė – sudėtingus dalykus vartotojams aiškinti paprastais žodžiais, analogijomis, pasitelkiant humorą. „YouTube“ esame antri, nes šiame kanale mūsų produktus aptarinėja nuomonės formuotojai – ne ekspertai, bet jį išbandę žmonės.
Rinkoje tokia kryptis buvo nauja. Konkurentai sakė, kad negalima paprastai kalbėti ar tuo labiau juokauti apie kibernetinį saugumą, nes taip bus prarastas klientų pasitikėjimas. Jiems esą nebūtina suprasti produkto, kad jį pirktų. Mes pasirinkome priešingą kelią, neretai partizaninius rinkodaros veiksmus bei provokacijas.
– Viena tokių, susilaukusi nemažai pasaulinio dėmesio – po Londono turistines vietas važinėjantis „Surfshark“ sunkvežimis su stikline kabina. Kurioje ant tualeto sėdėjo kelnes nusimovęs žmogus ir skaitė laikraštį. Kokią žinutę visuomenei norėjote ištransliuoti?
– Norėjome aktualizuoti problemą ir parodyti, kad internete lengvai dalijami ir nesaugomi asmeniniai duomenys reiškia tą patį, lyg gyventume be užuolaidų ir viešintume pačias privačiausias akimirkas. Nepaisant to, kad asmeninė informacija sklinda internete, ji yra tokia pat jautri.
– Nevengiate provokuoti ir didelių korporacijų. Papasakok apie akciją, skirtą naujo „Meta“ (anksčiau – „Facebook“) biuro atidarymui Miunchene?
– Ši partizaninė kampanija, nors matyt ir nepatiko „Meta“, taip pat buvo labiau skirta vartotojams edukuoti. Oficialaus naujojo biuro atidarymo dieną pastatėme 2,5 metrų aukščio ryškiai rožinį vamzdį, iš kurio tekėjo žalias skystis. Ant jo užrašėme „Tavo duomenys nuteka“. Taip norėjome atkreipti visuomenės dėmesį, kad bendrovė, kurios paslaugomis naudojasi milijardai žmonių, nesirūpina jų privatumu. Nepatikėsite, bet daugybė vartotojų apie tai nesusimąsto, kol netampa tokių nutekinimų aukomis.
– Kokius pagrindinius skirtumus pastebite rinkose, kuriose veikiate?
Skirtinguose regionuose savo duomenis, paieškas internete ar skaitmeninę tapatybę žmonės saugo dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, Azijos gyventojai, ypač tokių šalių, kurios veikia diktatūros sąlygomis arba yra šalia Kinijos, mūsų produktus naudoja tam, kad režimai jų nesusektų pagal IP adresą ir jie galėtų pasiekti turinį, kuris yra blokuojamas.
Tuo tarpu amerikiečiai pasižymi mąstysena „mano namai – mano tvirtovė“, kuri nedera su didžiųjų korporacijų renkama informacija apie juos reklamos tikslais.
Taip pat JAV yra opi ir duomenų brokerių problema. Tai kompanijos, įvairiais būdais renkančios vartotojų duomenis iš skirtingų šaltinių, sukuriančios jų profilius ir tada parduodančios trečiosioms šalims. Europoje tokių prekeivių taip pat yra, tačiau žymiai mažiau, nes vartotojus saugo BDAR reglamentas. Mūsų grupei priklausanti įmonė „Incogni“ teikia šią problemą sprendžiančią paslaugą – atranda, kur tokie kliento profiliai yra sukurti ir kreipiasi į brokerius su teisine pretenzija juos ištrinti.
– Žiniasklaidos esi pristatomas kaip dirbtinio intelekto entuziastas. Kaip vertini šią technologiją iš kibernetinio saugumo perspektyvos?
– Esu ir šios technologijos entuziastas, ir kritikas. Kasdienybėje naudoju skirtingus DI agentus, kurie jau yra tapę mano mentoriais – jie saugo ir analizuoja su mano sveikata, asmeniniais finansais susijusią informaciją, su jais tariuosi, kaip tapti geresniu rinkodaristu, sportininku ar tėvu. O kalbant apie kibernetinį saugumą, DI atveria daug naujų grėsmių – dar niekada nebuvo taip lengva apsimesti kitu žmogumi, kurti fiktyvius dokumentus, nuotraukas ar istorijas. Taigi, labai svarbu agentams atiduoti tik nuasmenintą informaciją.
Kita vertus, DI padeda tas grėsmes atpažinti. Pavyzdžiui, neseniai sukūrėme jo pagrindu veikiantį įskiepį, apsaugantį nuo sukčiavimo. Jis analizuoja el. laiškus, siunčiamus mūsų klientams ir dar iki jiems patenkant į pašto dėžutes, įvertina, ar jais nebandoma išvilioti duomenų. Įskiepis atpažįsta, ar laiškas rašytas tikro žmogaus, ar siuntėjo el. paštas nėra kenkėjiškas, ar patikima ir ar iš viso egzistuoja organizacija, kurios vardu laiškas siunčiamas.
DI taip pat daro didžiulį poveikį rinkodarai – nuo turinio, pavyzdžiui, nuotraukų, vaizdo įrašų ar svetainių, kūrimo iki idėjų testavimo. Pavyzdžiui, dabar kurdami įmonės TV reklamą, kelis jos prototipus sukuriame su DI – tokiu būdu galime greitai pasitikrinti kelias kryptis, dar prieš samdant aktorius ir atliekant realius filmavimus. To padaryti prieš kelerius metus būtų buvę neįmanoma.
– Išties, DI nulemti pokyčiai vyksta itin greitai. Kaip jiems reikėtų ruoštis?
Viskas yra arba grėsmė, arba galimybė. Todėl dabar kritiškai svarbu paruošti jaunąją kartą – tiek mokytojai, tiek mokiniai turi suprasti, kaip veikia dirbtinis intelektas. Juk bet kokia technologija gali prieš tave veikti tik tol, kol jos nesupranti. Todėl geriau ne gąsdintis DI keliamomis grėsmėmis, bet mokytis jas pažinti. O teikiamas galimybes – išnaudoti savo naudai.
Taip, kaip internetas viską sukūrė iš naujo, dabar antrą kartą tai padarys dirbtinis intelektas. Geriau būti ne šio virsmo stebėtojais iš šalies, bet bendrakūrėjais: konkurencinį pranašumą įgavusiais verslais, darbuotojais, mokslininkais, visuomene ir valstybe.
