Sekite 15min Google
Skandinavijos geležies amžiaus ir vikingų laikotarpio metu (maždaug nuo 500 m. pr. Kr. iki 1050 m. po Kr.) smurtinių susidūrimų tarp pavienių žmonių ir bendruomenių nuolat daugėjo. Tai liudija archeologiniai radiniai – prabangūs karių kapai ir masinės kapavietės, kuriose palaidoti mūšiuose žuvę žmonės.
Siekdami geriau suprasti smurto aplinkybes geležies amžiuje ir vikingų laikotarpiu, mokslininkai ištyrė 192 žmonių kaulus. Jie priklausė asmenims, palaidotiems dabartinėje Danijoje, Norvegijoje ir Švedijoje.
„Faktas yra tas, kad ne visi kūnai geležies amžiuje ir vikingų epochoje atsidūrė monumentaliuose pilkapiuose ar net kuklesniuose urnų laukuose ir kapinėse. Priešingai, kai kurie kūnai – ar kūnų dalys – buvo sudėti į duobes, grindis, šulinius, namus, kiemus ir puotų menes“, – rašė tyrėjai tyrime, paskelbtame rugsėjo 28 d. žurnale „Journal of Archaeological Method and Theory“.
Archeologai nustatė, kad bent 12 asmenų buvo patyrę smurtinį sužalojimą apytiksliai mirties metu. Pusė šių atvejų susiję su galvos trauma, o keturi žmonės patyrė kelis sužalojimus. Dauguma smurto aukų buvo suaugę vyrai, tačiau pasitaikė ir dvi moterys bei vienas vaikas.
Danijoje, viename name, pastatytame maždaug 500–1 m. pr. Kr., archeologai aptiko 2–4 metų amžiaus vaiko kaukolės kaktikaulį.
„Mūsų DNR analizė rodo, kad tai mažas berniukas, kurio kaukolė buvo perrėžta kardu“, – išplatintame pranešime teigė pagrindinė tyrimo autorė, Danijos nacionalinio muziejaus archeologė Marianne Hem Eriksen.
„Vaiko kaukolė buvo padėta ant namo grindų, o žmonės jame ir toliau gyveno. Tai reiškia, kad kažkas diena iš dienos vaikščiojo per vaiko kaukolę“, – pridūrė ji.
Vėliau paaiškėjo, kad vaiko kaukolė yra gerokai senesnė už patį namą – jos amžius gali skirtis net iki dviejų šimtmečių. Tai leidžia manyti, kad kaulas kurį laiką buvo saugomas prieš padedant jį ant namo grindų.
Vikingų epochos laikotarpiu, maždaug 750–1050 m., toje pačioje gyvenvietėje archeologai šulinyje, netoli keturių nedidelių namų grupės, aptiko jaunos moters kaukolę.
„Moters kaukolė turėjo smūgių žymių, o pati kaukolė buvo palaidota šulinyje“, – teigė M.H.Eriksen. Moteris galėjo būti sužalota ar perrėžta kardu arba kirviu. Kaip ir vaiko atveju, jos kaulai galėjo būti ilgą laiką saugomi prieš palaidojant juos šulinyje.
„Šie žvilgsniai į praeityje gyvenusių žmonių kasdienybę atskleidžia, kaip nepaprastai skirtingai žmonės galėjo suvokti gyvenimą ir mirtį“, – sakė mokslininkė.
Tuo metu Gammel Lejre gyvenvietėje, kurioje stovėjo karališkoji pokylių salė, daugelio ekspertų laikoma senosios anglų epinės poemos „Beovulfas“ („Beowulf“) įkvėpimo šaltiniu, archeologai aptiko vyro palaikus. Jo skeletas turėjo daugybę bukų daiktų smūgių žymių, dalis jų buvo užgijusios. Tai liudijo apie sunkų ir, tikėtina, skausmingą vyro gyvenimą. Jo skeletas buvo rastas tiesiai į pietus nuo pokylių salės.
„Kaulų, rastų gyvenamosiose vietose, tyrimas leidžia visiškai naujai pažvelgti į geležies amžiaus visuomenę, smurto paplitimą ir elgesį su mirusiaisiais. Rezultatai atskleidžia, kad to meto kasdienis gyvenimas ir vaizduotės pasaulis buvo gerokai sudėtingesni, nei dažnai esame linkę manyti apie geležies amžiaus žmones“, – teigė M.H.Eriksen.
