Tėvai sulaukė 100 metų: ar tiek gyvensite ir jūs? Tyrimas pateikia atsakymą

Naujame tyrime, paskelbtame žurnale „JAMA Network Open“, mokslininkai siekė atsakyti į šį klausimą.

„Norėjome išsiaiškinti, ar jie perduoda savo gerą sveikatą ir ilgaamžiškumą vaikams. Ir jei taip, ar šiuos privalumus galima paaiškinti sveikos gyvensenos įpročiais, ar tam įtakos turi fundamentalesni veiksniai, pavyzdžiui, genetika“, – teigia Niujorko Alberto Einšteino medicinos koledžo genetika Sofiya Milman.

Savo tyrime S.Milman ir jos kolegos išanalizavo trijų atskirų ilgalaikių tyrimų duomenis. Juose dalyvavo daugiau nei 2 300 žmonių, kurių bent vienas iš tėvų buvo sulaukęs 100 metų, taip pat daugiau nei 1 700 dalyvių, kurių tėvai nebuvo tokie ilgaamžiai ir sudarė kontrolinę grupę.

„Mūsų žiniomis, tai išsamiausias iki šiol atliktas tyrimas“, – savo straipsnyje rašo mokslininkai, nagrinėję ryšį tarp tėvų ilgaamžiškumo ir jų vaikų sveikatos.

Jų analizė parodė, kad visose trijose tyrimų grupėse šimtamečių vaikai turėjo mažesnę mirties riziką nei kontrolinės grupės dalyviai. Taip pat jiems buvo mažesnė širdies ir kraujagyslių ligų bei hipertenzijos rizika. Dviejose iš trijų tyrimų grupių nustatyta ir mažesnė insulto rizika.

Rizikos skirtumai buvo reikšmingi. Šimtamečių vaikai bet kuriame amžiuje turėjo 32 proc. mažesnę hipertenzijos riziką, 33 proc. mažesnę širdies ir kraujagyslių ligų riziką ir 42 proc. mažesnę mirties riziką.

Be to, kai šimtamečių vaikai susidurdavo su sveikatos problemomis, jos dažniausiai pasireikšdavo vyresniame amžiuje nei kontrolinės grupės dalyviams. Hipertenzija jiems prasidėdavo maždaug penkeriais metais vėliau, o mirtis, palyginti su kontroline grupe, vidutiniškai ištikdavo maždaug trejais metais vėliau.

„Ypač įdomu tai, kad šie rezultatai buvo panašūs visuose, nors ir gana skirtinguose, tyrimuose. Tai sustiprina mintį, kad išskirtinis ilgaamžiškumas yra susijęs su šeimos genetika“, – teigia Alberto Einšteino medicinos koledžo mokslininkas, senėjimo tyrėjas ir pagrindinis tyrimo autorius Ericas Reedas.

Įdomu tai, kad šimtamečių vaikai gali būti atsparesni vėžiui ir dėl to rečiau nuo jo mirti, net jei jų rizika susirgti vėžiu nėra mažesnė.

Taip pat gali būti, kad geresnė šimtamečių vaikų sveikata iš dalies susijusi su dažnesnėmis vėžio patikromis. Jos gali padėti aptikti mažos rizikos vėžio formas, kurios neturi reikšmingos įtakos mirtingumui.