15min be reklamos
2022 10 29, 12:01

Žurnalas „Spectrum“: Žmogaus evoliucija ir kūno pokyčiai – kaip atrodysime ateityje?

Žmogaus evoliucija dažnai byloja apie individo prisitaikymą prie gyvenamosios aplinkos sąlygų siekiant išlikti, o įvairios ateities prognozės leidžia numatyti, kaip žmogaus kūnas keisis toliau. Netolimos ateities pokyčius mokslininkai jau gali aiškiai matyti, o vėlesni pokyčiai vis dar kelia daug klausimų. Ar žmogus liks gyventi Žemėje, o gal persikels į Marsą? Galbūt grįšime į vandenynus, o gal leisimės į požemius dėl Žemės paviršių sukausčiusios branduolinės žiemos?
Žmogaus evoliucija
Žmogaus evoliucija / Žurnalas „Spectrum“

Pasak Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokslininko dr. Andrejaus Suchomlinovo, dėl, tikėtina, besikeičiančios žmogaus gyvenamosios aplinkos keisis ir žmogaus kūno, plaukų spalva, ūgis ir svoris, adaptuosis vidaus ir išorės organai.

Mažės žydraakių ir šviesiaplaukių

Pasak dr. A.Suchomlinovo, dėl žmogaus organizme esančių recesyvinių bei dominuojančių genų ir intensyviai vykstančių globalizacijos procesų artimiausi žmogaus kūno pokyčiai bus matomi jau po 50–100 metų. Dominuojantys tamsesnės odos, rudų akių ir tamsesnių garbanotų plaukų genai lems šių fiziologinių savybių viršenybę. Bet nei žydros akys, nei lygūs ar šviesūs plaukai visiškai neišnyks.

„Žydra akių spalva ateityje bus retesnė, nes genas, nulemiantis mėlyną akies rainelės spalvą, nėra dominuojantis. Evoliucijos metu mažės ir žmogaus žandikaulis, ir dantų skaičius, dėl to turėtų keistis ir veido proporcijos. Tačiau šiems virsmams reikės jau kelių dešimčių tūstančių metų“, – sako mokslininkas.

Kalbėdamas apie dantis dr. A.Suchomlinovo teigia, kad jau dabar protiniai dantys yra nereikalingi ir ateityje išnyks pirmieji. Keičiasi ir iltinių dantų forma, jie tapo panašūs į kandžius, nes vykstant evoliucijai pasikeitė jų funkcija. Tačiau daugelį kitų pokyčių tiksliai įvardyti sunku, nes juos lemia gyvenimo aplinkybės.

„Jei įsivaizduotume, kad niekas aplinkoje nesikeis, ateityje neišvengtume įvairių mutacijų. Nors šis žodis dažnai turi neigiamą reikšmę, mutacija yra vienas iš būdų organizmui prisitaikyti. Pavyzdžiui, labai svarbi prieš maždaug 10 tūkst. metų įvykusi atsitiktinė laktozės toleravimo mutacija. Būtent dėl jos didelė dalis Europos gyventojų gali vartoti pieno produktus visą gyvenimą, nors gamtoje tai visiška anomalija – pienas yra tik žinduolių kūdikių, vaikų maistas“, – pasakoja mokslininkas.

Svarbų vaidmenį ateityje vaidins ir nuolat progresuojanti genų inžinerija, tačiau šioje srityje kyla daugybė etinių klausimų, į kuriuos dar reikia atsakyti: „Skiepai suteikia galimybę išvengti ligų, bet jei bus galima pasirinkti vaiko akių, plaukų spalvą, ateitį sunkiai galėsime prognozuoti. Kas nutinka, kai galima pasirinkti lytį, iš dalies matėme Kinijoje, kai buvo vykdoma vieno vaiko politika. Tai lėmė dažnesnius abortų atvejus laukiantis mergaitės ir pasirinkimą gimdyti, jei laukiamasi berniuko. Įvyko didžiulis kelių kartų poslinkis į vyriškos lyties dominavimą, kuris nėra naudingas nei žmonijai, nei valstybei.“

Žmogaus ūgis ir svoris – smarkiai kintantys rodikliai

Nors kai kurie evoliuciniai žmogaus kūno pokyčiai, kaip jau minėtas žandikaulio mažėjimas, dar vyksta, kiti kol kas yra sustoję. Vienas tokių – ūgis: „Žmogus ėmė labai sparčiai augti XX a. pirmoje pusėje, o Vakarų pasaulyje šis augimas jau kelis dešimtmečius yra sustojęs. Todėl, nors mūsų tėvai yra aukštesni už mūsų senelius, o mes aukštesni už tėvus, mūsų vaikai greičiausiai nebus aukštesni už mus. Dabar manoma, kad priėjome tam tikrą ūgio ribą.“

Pexels/Asociatyvi nuotr.
Pexels/Asociatyvi nuotr.

Tačiau, anot dr. A.Suchomlinovo, žmogaus ūgis nėra dėsningai ar proporcingai evoliucijos metu besikeitęs rodiklis. Pavyzdžiui, geležies amžiaus žmonės buvo aukštesni nei viduramžių gyventojai. Yra ir išskirtinių pavyzdžių, tokių kaip prieš kelis dešimtmečius Indonezijoje, Floreso saloje, atrasti žmonių palaikai. Šių netiesioginių dabartinio žmogaus protėvių ūgio vidurkis buvo 100–120 cm. Vis dėlto vienas iš pastaruoju metu nuolat augančių rodiklių yra kūno masės indeksas (KMI).

„Įdomu tai, kad KMI ribos teoriškai nėra. Kai kuriose šalyse, kur antsvoris smarkiai paplitęs, KMI vidurkis viršija 30, kai norma yra iki 25. Manome, kad šis augimas gali tęstis ir toliau ne tik dėl epigenetinių ir kitokių veiksnių, bet ir dėl to, kad niekada anksčiau nebuvo galimybių gauti daug kalorijų labai paprastu būdu. Nutukimas tarp žmogaus protėvių buvo itin retas, jis atsirado tik kai išsiskyrė aukštuomenės sluoksniai“, – sako Medicinos fakulteto mokslininkas.

Nutukimas tarp žmogaus protėvių buvo itin retas, jis atsirado tik kai išsiskyrė aukštuomenės sluoksniai.

Kalbant apie kūno masę, kuriai didelę įtaką turi žmogaus mityba, galimos įvairios variacijos: kaip žmogaus kūnas ir organizmas ilgainiui galėtų pasikeisti, jei mūsų mityba nepakistų, arba priešingai – jeigu įsigalėtų šiuo metu vis populiarėjantis veganų, vegetarų ar žaliavalgių gyvenimo būdas. Pirmuoju atveju dėl vis labiau apdorojamo maisto ir tobulėjančios pramonės po dešimčių tūkstančių metų, tikėtina, žmogaus virškinamasis traktas sutrumpėtų.

„O jeigu darytume prielaidą, kad visi žmonės atsisakys mėsos ir žuvies, virškinamasis traktas turėtų tapti ilgesnis, kadangi augalinėms medžiagoms įsisavinti reikia daugiau laiko. Nors mėsos pramonė yra kenksminga aplinkai, tačiau būtent mėsos vartojimas tapo pradiniu žmogaus evoliucijos postūmiu, nes dėl to mažėjo ir žandikaulis, ir kramtomieji raumenys, keitėsi kaukolės forma, taigi greičiau didėjo kaukolės talpa, leidusi augti ir smegenims“, – sako dr. A.Suchomlinovas.

Apendiksas – svarbus imuninis organas

Nors tam tikri požymiai žmogaus raidoje nunyko, pavyzdžiui, didelis kūno plaukuotumas, tam tikros fiziologinės reakcijos liko. Viena tokių – žąsies oda vadinamas refleksas, kai baimės ar streso atveju maži lygieji raumenys odoje pakelia kūno plaukelius: „Ši reakcija būdinga ir kitiems gyvūnams, pavyzdžiui, katėms – jos pasišiaušia, atrodo didesnės, o tai iškilus pavojui padeda apsiginti. Tačiau mums tai nebereikalinga rudimentinė reakcija.“

Daug tokių rudimentų (savo pirminę funkciją evoliucijos metu praradusių organų), anot mokslininko, žmogaus organizme nėra, nors kartais manoma ir kitaip: „Gal prieš 50 metų manyta, kad apendiksas yra rudimentas. Todėl astronautams prieš skrydžius į kosmosą ar Arkties ekspedicijų dalyviams juos išoperuodavo iš anksto. Bet dabar žinoma, kad tai svarbus imuninis organas. Kaip ir uodegikaulis – uodegos liekana, kuri yra stuburo dalis, labai svarbi dubens funkcijoms.“

Pexels nuotr./Asociatyvi nuotr.
Pexels nuotr./Asociatyvi nuotr.

Įvairių nuomonių esama ne tik dėl evoliucijos metu įvykusių, bet ir dėl ateityje laukiančių pokyčių. Pavyzdžiui, manoma, kad daug laiko su išmaniaisiais telefonais praleidžiančių žmonių pirštai deformuosis, taps ilgesni. Tačiau dr. A.Suchomlinovas pabrėžia, kad tokiems pokyčiams reikia kur kas daugiau laiko, o daugumai jų mokslinio pagrindimo, bent jau kol kas, nėra.

„Manau, kad išmanusis telefonas bus vienos ar dviejų kartų naudojama technologija. Jos vystosi labai sparčiai ir vargu ar po tūkstantmečių, kurių prireiktų žmogaus rankų pirštams pasikeisti, mes vis dar naudosime tokius pačius įrenginius. Taip pat ir tokie dalykai kaip ausų spenelių nunykimas, plėvės tarp pirštų – tik spėlionės, nes viskas priklausys nuo to, kur žmogus gyvens. Ar persikelsim gyventi į vandenyną, ar į Marsą, ar po branduolinio karo gyvensime visai kitokiomis sąlygomis, o gal bus labai aukšta temperatūra dėl klimato atšilimo“, – svarsto mokslininkas.

Marsiečiai – nauja žmonių rūšis?

Apie Marso planetą, kaip žmonių gyvenamosios vietos alternatyvą ateityje, svarstoma gana intensyviai. Dėl ten atliekamų mokslinių tyrimų ir kitų vykdomų kosmoso misijų jau žinoma, kad per 6–9 mėn. trukmės kelionę į Marsą žmogaus kūnas pasikeistų. Per tiek laiko gali susilpnėti širdis, atsiranda didesnė kraujo krešulių tikimybė, plonėja ir retėja kaulai, mažėja raumeninis audinys. Be to, žmogus kosmose paauga – per metus esant nesvarumo būsenos kosminėje stotyje ūgis padidėja apie 5 cm.

Per metus esant nesvarumo būsenos kosminėje stotyje ūgis padidėja apie 5 cm.

„Pirmas Marso kolonizacijos etapas vyktų žmonėms persikėlus gyventi į požeminius bunkerius, todėl iki išlipant į Marso paviršių žmogaus ūgis mažėtų, o išlipus – didėtų, nes gravitacija Marse kur kas silpnesnė. Tačiau į planetos paviršių žmogus išliptų ne anksčiau nei po šimto tūkstančių metų – kai įvyks planuojamas Marso planetos formavimas. Todėl kyla klausimas, ar tie žmonės Marso paviršiuje vis dar bus tokie kaip mes“, – svarsto dr. A.Suchomlinovas.

Mokslininko teigimu, jeigu dalis žmonių liktų gyventi Žemėje, o dalis išsikeltų į Marsą, ilgainiui atsirastų tiek skirtumų, kad jie tarpusavyje kryžmintis nebegalėtų. Kaip ir žmogus su beždžione – turime tą patį protėvį, bet esame per daug skirtingi, kad galėtume tarpusavyje kryžmintis.

Tai reiškia, kad egzistuotų dvi skirtingos žmonių rūšys. Tie skirtumai, manoma, būtų ir fiziniai – be didesnio ūgio, marsiečių oda greičiausiai būtų tamsesnė ir turėtų oranžinį atspalvį. Kadangi Marse Saulės aktyvumas kur kas didesnis, o dėl retos atmosferos saulės šviesai sugerti nebeužteks pigmento melanino, tą funkciją atliks ir karatinoidai – pigmentas, kurio gausu morkose, lemiantis oranžinę odos spalvą.

„Daug klausimų kyla ir dėl žmogaus mitybos Marse, kuri taip pat turi įtakos organizmui, kūno pokyčiams. Tačiau bet kokiu atveju greičiausiai Žemės žmonės kontakto su Marso žmonėmis ateityje nebeturėtų – vyrautų skirtingos ligos, bakterijos“, – svarsto dr. A.Suchomlinovas.

Mokslinė fantastika ir galima realybė

Kalbant apie tolimesnę ateitį, visais laikais buvo bandoma nuspėti įvairius galimus jos scenarijus. Mokslinėje fantastikoje svarstoma ir apie ateities žmogaus gyvenamąją vietą. Yra teorijų, kad, norėdami persikelti į labai tolimą planetą už Saulės sistemos ribų, žmonės dešimtis ar net šimtus tūkstančių metų gyventų kosminiame laive. Tačiau šiam skrydžiui pasiruošti būtina gerai išplėtota genų inžinerija.

„Galvojant ne apie fantastinius, o apie mokslinius dalykus, keliami klausimai dėl radiacijos, kurios dozė tokio ilgo skrydžio metu būtų didžiulė. Tam reikėtų veiksmingų DNR taisymo mechanizmų, puikių fiziologinių rodiklių. Manoma, kad tokios kelionės metu, kai laive gims vis naujos žmonių kartos, Žemė galiausiai taps mitu – kaip mūsų dabar suvokiamas rojus, o Žemėje likę žmonės – kaip Ieva ir Adomas, tarsi protėviai, nes laivo gyventojai nebus matę mūsų planetos“, – pasakoja dr. A.Suchomlinovas.

Kitas ateities scenarijus – grįžimas į vandenyną. Kaip ir kadaise iš sausumos į vandenį grįžusių žinduolių, žmogaus galūnių kaulai ir kūno proporcijos turėtų gerokai pasikeisti: „Kaip atrodytume, reikėtų žiūrėti į vandens žinduolius – delfinus, banginius. Jų galūnių kaulai – visai kaip mūsų, tik kitokių proporcijų. Mūsų kūnas taip pat turėtų būti aptakesnis, panėšėti į sferą.“

Dar vienas galimas scenarijus – gyvenimas žemėje po branduolinio karo. „Teko skaityti, kad net įvykus tokiam karui, kai panaudojama visa turima pasaulio ginkluotė, maža dalis žmonių vis tiek išgyventų. Žinoma, būtų labai ilga branduolinė žiema, smarkiai pasikeistų klimatas – įvyktų atšalimas, ištiktų badas. Žmogaus kūnas prisitaikytų prie išteklių trūkumo ir susitrauktų. Dėl aukštos radiacijos tikėtinas didelis kiekis mutacijų, kurios, jei suteiktų pranašumo, būtų perduotos ateities kartoms“, – sako dr. A.Suchomlinovas.

Egzistuoja ir daugiau galimų ateities scenarijų – kad žmonės išsiskirs į dvi rūšis, kurių viena gyvens žemės paviršiuje, kita – po žeme (nors tai nėra rimta teorija). Galbūt, žmonėms išnykus ar persikėlus į kitą planetą, per keletą milijonų metų iš beždžionių išsivystys nauji žmonės: „Nors visuose scenarijuose yra kažkiek potencialo, šių įvykių trukmė – be galo didelis laiko tarpas, todėl kuriuo keliu žmonija nueis, šiandien atsakyti negalime. Tačiau tokia proto mankšta su fantastikos elementais – įdomus ir naudingas būdas mokslininkams atsikvėpti.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką