Gyvenamojo būsto plėtros bendrovės „Bonava Lietuva“ vadovas Remigijus Pleteras atkreipia dėmesį, kad nuo 2024 metų Lietuvoje galiojantys reikalavimai numato, jog naujai projektuojamuose aukštesniuose nei penkių aukštų daugiabučiuose privalo būti įrengiamos priedangos.
„Tai reiškia, kad saugumo infrastruktūra tampa vienu iš naujos statybos būstą apibūdinančių kriterijų greta energinio efektyvumo, statybos kokybės ir gyvenamosios aplinkos sprendimų. Vertindami būstą pirkėjai vis dar daugiausia dėmesio skiria kainai, energinei klasei ar išlaikymo sąnaudoms, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje vis svarbiau bus įvertinti ir tai, kaip pastatas yra pasirengęs ekstremalioms situacijoms“, – sako R.Pleteras.
Anot jo, per pastarąjį dešimtmetį naujos statybos būsto kokybė pirmiausia buvo siejama su aukštesne energine klase, mažesnėmis šildymo sąnaudomis ir modernesniais inžineriniais sprendimais. Vis dėlto šiandien vis daugiau reikšmės įgauna ir saugumo aspektas.
„Pirkdami būstą žmonės investuoja ne vien į nekilnojamąjį turtą, bet ir į savo bei šeimos ateitį. Todėl natūralu, kad vertinama ne tik gyvenimo kokybė kasdien, bet ir tai, kaip pastatas galėtų funkcionuoti įvairių krizių ar ekstremalių situacijų metu“, – teigia jis.
Pasak R.Pletero, vienas ryškiausių skirtumų tarp naujos ir senos statybos būsto yra tai, kad senesniuose daugiabučiuose esantys rūsiai dažnai klaidingai laikomi pilnaverte alternatyva šiuolaikinėms priedangoms.
„Kartais manoma, kad bet kuris daugiabučio rūsys automatiškai gali atlikti priedangos funkciją, tačiau praktikoje situacija yra kur kas sudėtingesnė. Daugelyje senesnių pastatų rūsiai nebuvo projektuojami kaip apsaugos statiniai – juose gali trūkti alternatyvių išėjimų, tinkamos ventiliacijos, sustiprintų konstrukcijų ar kitų saugumui svarbių sprendimų. Dažnu atveju patekimas į rūsį ir išėjimas iš jo galimas tik per vieną pagrindinį įėjimą, todėl konstrukcijų pažeidimo ar griūties atveju žmonės gali netekti saugaus evakuacijos kelio“, – sako R.Pleteras.
Tuo metu naujuose projektuose priedangos projektuojamos pagal nustatytus reikalavimus, numatant ne tik jų dydį, bet ir saugų patekimą, alternatyvius evakuacijos kelius bei kitus civilinės saugos standartus atitinkančius sprendimus.
„Skirtumas tarp paprasto rūsio ir specialiai suprojektuotos priedangos nėra formalus. Jis tiesiogiai susijęs su tuo, kaip ekstremalios situacijos atveju gali būti užtikrinamas žmonių saugumas“, – pabrėžia NT ekspertas.
R.Pletero vertinimu, būsto rinkoje formuojasi platesnis kokybės supratimas – šiandien jis apima ne tik komfortą, tvarumą ar energinį efektyvumą, bet ir pastato pasirengimą netikėtoms situacijoms. Todėl ateityje saugumo infrastruktūra gali tapti tokiu pat svarbiu būsto pasirinkimo kriterijumi, kokiu šiandien laikoma energinė klasė.
Vis dėlto, augantis dėmesys priedangoms neturėtų būti siejamas vien su karo grėsmių vertinimu.
„Daugelyje Europos valstybių, ypač Skandinavijos šalyse ar Šveicarijoje, civilinės saugos infrastruktūra gyvenamuosiuose pastatuose yra suvokiama kaip natūrali ir ilgalaikė visuomenės atsparumo dalis. Ten gyventojai prie tokių sprendimų yra įpratę jau ne vieną dešimtmetį, todėl priedangų buvimas nėra siejamas su konkrečia krize ar baime. Tai veikiau atsakingo planavimo ir pasirengimo įvairioms ekstremalioms situacijoms standartas. Manau, kad panašus požiūris palaipsniui formuosis ir Lietuvoje“, – sako R.Pleteras.
Pasak jo, kaip šiandien niekam nekyla klausimų dėl priešgaisrinės saugos sistemų, avarinių išėjimų ar kitų pastatų saugumo sprendimų būtinybės, taip ilgainiui natūralia šiuolaikinio būsto dalimi bus laikoma ir gyventojų apsaugai skirta infrastruktūra.
