Nuo griuvėsių iki modernios bendruomenės: Interviu su „Inreal“ grupės vadovu Andriumi Anusausku apie „Kerų kerų“ projektą.
– Kokia buvo „Kerų kerai“ projekto pradžia?
– Ši teritorija Burbiškių miško slėnyje, vos už keliolikos minučių nuo Vilniaus centro, mūsų portfelyje buvo jau gerą dešimtmetį. Ilgai svarstėme, ką su ja daryti – vystyti ar parduoti. Teritorija buvo labai apleista – griuvėsiai, duobėti žvyrkeliai, sovietmečio garažų likučiai. Bet tuo pačiu čia buvo ir kažkas ypatingo – natūralus ledynmečio suformuotas slėnis, brandus miškas, ramybė.
Žinoma, buvo ir nuogąstavimų dėl pačios teritorijos infrastruktūrinio apleistumo, tačiau investavome ir patys į jos tvarkymą, ir įtikinome miestą, kad tokia artima centrui teritorija turėtų tapti jo dalimi ne tik geografiškai.
– Projektą pradėjote sudėtingu metu. Kaip paveikė pandemija ir būsto rinkos svyravimai?
– Taip, „Kerų kerų“ pirminis startas sutapo su pandemijos pradžia. Tuo metu viskas buvo neaišku – sustojusios tiekimo grandinės, vėluojantys darbai, besikeičiantys planai. Pradžioje planavome projektą įgyvendinti vienu etapu, bet pandemijos laikotarpis viską apvertė aukštyn kojomis. Nusprendėme eiti etapais – taip buvo saugiau, lanksčiau, leidome sau ir kvėpuoti, ir planuoti realistiškai.
Tuo metu jau buvome užbaigę „Marių vėtrungių“ ir „Miško vėtrungių“ projektus Nidoje, o ir žemės nuomos sutarties pabaiga artėjo, excel‘is ir atsigaunanti rinka sakė „Taip“, tad nusprendėme, kad tikrai atėjo „Kerų kerai“ projekto laikas. Pasibaigus pandemijai susispaudusi paklausos spyruoklė šovė į viršų, ir pirmasis etapas buvo parduotas labai greitai. Pardavimai buvo išties sėkmingi viso projekto eigoje.
– Papasakokite apie projekto etapus. Kodėl pasirinkote etapinius darbus?
– Etapinis kelias pasirodė logiškesnis – jis leido išlaikyti balansą tarp finansų, kokybės ir laiko. Statybas planavome atsižvelgdami į pardavimų tempą, turėjome galimybę įsiklausyti į pirkėjus. Kai įsikūrė pirmieji gyventojai, pamatėme, kas jiems svarbu kasdienybėje. Atsirado papildomų poreikių – automobilių stoginės, dviračių saugyklos, poilsio erdvės. Visa tai integravome vėlesniuose etapuose.
Žinoma, tokia plėtra nėra pati paprasčiausia – reikia išlaikyti kokybę, nuolat stebinti rinką, parodyti kažką naujo. Bet ji atneša ir didelį pranašumą – pirkėjai mato ne vizualizacijas, o jau įgyvendintą realybę. Jie pamato, kaip atrodo aplinka, kaip žmonės čia gyvena – tai kuria pasitikėjimą.
– Koks apskritai yra projekto mastas?
– Visame „Kerų kerai“ projekte yra 230 butų – nuo mažesnių, 37 kvadratinių metrų, iki beveik 100 kvadratinių metrų ploto. Jie išdėstyti šešiolikos mažaaukščių namų kvartale. Visa teritorija – 3,1 hektaro, o bendras statybų plotas viršija 16,6 tūkstančių kvadratinių metrų.
– Kokie buvo jūsų architektūriniai prioritetai?
– Norėjome, kad projektas susilietų su aplinka. Todėl pasirinkome mažaaukštę architektūrą, didelius langus, balkonus, stogo terasas. Namų orientacija suplanuota taip, kad kuo daugiau butų turėtų tiesioginį vaizdą į mišką. Net ir tie, kurie žiūri į vidinius kiemus, dėl pastatų pasukimo turi šviesos ir erdvės pojūtį.
Miškas padiktavo ir medžiagas – vietoj tinko pasirinkome ilgaamžį klinkerį, visi pastatai atitinka A+ energinio efektyvumo klasę, numatytos vietos rekuperacijos sistemoms. Iš esmės – viskas apgalvota taip, kad būtų patogu, tvaru ir estetiška.
– Kaip tvarkėte aplinką?
– Aplinkos sutvarkymas buvo iššūkis. Reikėjo ne tik išvalyti teritoriją nuo senų griuvėsių, bet ir sukurti vietą, kuri natūraliai įsilietų į mišką. Mūsų tikslas buvo ne viską „išasfaltuoti“, bet išsaugoti gyvenimo gamtoje jausmą. Dirbome kartu su miškininkais, daug padėjo Savivaldybė. Nenorėjome sterilumo – atvirkščiai, siekėme, kad viskas „susidraugautų“ su aplinka. Tikrasis grožis, be abejo, atsiskleis po kelerių metų, kai augalai suvešės ir susiformuos pilna želdynų struktūra. Bet jau dabar matome, kaip ta vieta pasikeitė, kaip atgijo.
Norėčiau pasidžiaugti Savivaldybės toliaregiškumu – įsibėgėjus teritorijos plėtrai, buvo rekonstruotas pėsčiųjų tiltas per Tūkstantmečio gatvę, suplanuota įrengti puiki pusės hektaro ploto viešoji erdvė greta būsimo prekybos centro Tunelio g. 4A, Naujininkų „bendruomenės daržas“ ir skveras prie Tūkstantmečio bei Dariaus ir Girėno gatvių. Visas šias erdves projekto „Kerų kerai“ gyventojai turės galimybę pasiekti pėsčiomis. Tai – puikus pavyzdys, kaip miesto ir vystytojų partnerystė gali realiai keisti žmonių gyvenimo kokybę.
– Kokią reikšmę turėjo infrastruktūra?
– Kai pradėjome, nors čia formaliai buvo Vilniaus miestas, realiai nebuvo nieko – nei gatvės, nei tinklų, nei apšvietimo. Todėl didelė dalis mūsų investicijų nukeliavo būtent į tai. Nutiesėme apie 400 metrų ilgio gatvę su šaligatviais, apšvietimu, vandentiekio ir nuotekų tinklais, įrengėme ryšio stiprintuvus.
Be to, visa ši miesto dalis labai sparčiai keičiasi. Vystomi tiek gyvenamieji, tiek komerciniai projektai, parduotuvės. Atnaujintas dviračių tiltas per Nerį sutrumpino kelią iki Senamiesčio – dabar į centrą galima nusigauti per keliolika minučių. Miesto Plėtros komitetas rekomendavo projektuoti ir likusią Burbiškių gatvės dalį, kuri suteiktų patogų išvažiavimą ne tik į Eišiškių plentą, bet ir į Tūkstantmečio gatvę, gaila kad Vilniaus savivaldybės administracija šios rekomendacijos nesilaiko. Matome, kaip ši miesto plėtros kryptis tampa viena įdomiausių Vilniuje, ir džiaugiamės būdami jos dalimi.
– Ką būtume darę kitaip?
– Požeminius parkingus – šiandien projektuodami tikrai būtume darę požeminius parkingus. Įrengus juos nebūtų reikėję statyti dviaukščio antžeminio parkingo. Ten galėjo atsirasti dar vienas pastatas. Galime tai vertinti kaip projektavimo stadijoje padarytas klaidas ir pamokas ateičiai.
– Kas suteikė pagrindą šiai sėkmės istorijai?
– Pirmiausia, matyt – pati vieta, kuria gyventojai patikėjo dar labiau nei pradžioje tikėjome mes. Arti centro, gamtos apsupty, ne tankaus užstatymo miegamuosiuose rajonuose. Tai suteikia ilgalaikę augančią vertę. Patraukli kainodara taip pat buvo ne paskutinėje vietoje. Iš tiesų, ką galėjome padaryti geriausio, atsižvelgiant į projektavimo sąlygas, tą ir padarėme.
Pasistengėme, kad būtų sutvarkytas gerbūvis – apželdinimai, apšvietimas, takeliai, aptvėrimai ir t.t. Ir įėjus į laiptinę juntama, kad čia buvo įdėta širdies. Na ir visa gamtinė aplinka yra nuostabi, bet tai sukūrė ledynmetis, o mes tik pasistengėme tą grožį padaryti labiau matomą.
– Kaip įsivaizduojate „Kerų kerai“ gyvenvietės ateitį?
– Tikiu, kad „Kerų kerai“ taps stiprios bendruomenės vieta. Pagrindinė pirkėjų grupė – jaunos šeimos, jauni žmonės. Mes, kaip vystytojai, savo darbą jau beveik baigėme. Dabar viską perimsiantys gyventojai suteiks šiai vietai tikrąją dvasią.
