Tačiau tyrimas taip pat atskleidžia ir mažiau žinomą realybę: nepaisant šio efekto, renovacijų tempai Lietuvoje išlieka lėti, o gyventojai dažnai abejoja, ar tokios investicijos iš tiesų apsimoka.
Ekonominė logika – ne visada palanki renovacijai
„Analizuodami tikslius, mėnesinius šildymo sąskaitų duomenis, matome, kad nors šilumos vartojimas reikšmingai sumažėja, vien energijos sutaupymas dažnu atveju nepadengia visų renovacijos investicijų“, – sako tyrimo autorius A.Kažukauskas. Jo teigimu, tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl gyventojai delsia priimti sprendimus dėl būsto atnaujinimo.
Be to, renovacijos procesas dažnai stringa ne tik dėl ekonominių priežasčių, bet ir dėl organizacinių iššūkių – sudėtingo projektų derinimo, būtinybės priimti kolektyvinius sprendimus, taip pat pasitikėjimo trūkumo statybų rangovais, administratoriais ar net pačiais renovacijos iniciatoriais, kurie dažnai būna kaimynai.
Dar vienas svarbus veiksnys – lengvatinis pridėtinės vertės mokesčio tarifas centralizuotam šildymui. Tai reiškia, kad gyventojams šiluma yra santykinai pigi, tad finansinis motyvas investuoti į efektyvumą yra silpnas.
Elektros suvartojimas – beveik nekinta
Tyrimas taip pat parodė, kad elektros suvartojimas po renovacijos sumažėja tik nežymiai – apie 3–3,6 proc.. Taip yra todėl, kad elektros sąnaudos daugiausia priklauso nuo buitinių prietaisų naudojimo ir gyventojų elgsenos, kuri renovacijos metu lieka beveik nepaliesta.
„Renovacija orientuota į pastato apšiltinimą ir šilumos energijos naudojimo efektyvumą. Tai svarbu, bet turime nepamiršti, kad energijos vartojimo struktūra keičiasi, o ilgalaikės tendencijos reikalauja kompleksiškesnių sprendimų“, – pažymi tyrėjas.
Laikas permąstyti, kam skirta renovacija
Pasak tyrimo autoriaus, vien techninis energijos taupymas negali būti vienintelis renovacijos tikslas. Jis kviečia keisti požiūrį – žvelgti į renovaciją kaip į galimybę pagerinti visą gyvenamąją aplinką.
„Gyventojai turėtų įvertinti ir kitus, dažnai svarbesnius veiksnius – pagerėjusias gyvenimo sąlygas, sveikesnę aplinką, estetinę pastatų išvaizdą, saugesnius ir patogesnius kiemus, žaidimų aikšteles, šaligatvius, parkavimo vietas. Tai turi realią įtaką jų kasdienybei, sveikatai ir net būsto vertei“, – sako VU EVAF profesorius A.Kažukauskas.
Vien renovuoto daugiabučio neužtenka, jei jis stovi perpildytame, sovietmečiu suplanuotame kieme, be žaliųjų zonų, su netvarkinga infrastruktūra. Tokiu atveju, pasak tyrimo, ne tik nepasiekiama gyvenimo kokybės pažanga, bet ir menksta pati renovacijos nauda.
Valstybės parama – platesniam pokyčiui
Tyrimo išvadose pabrėžiama, kad valstybės parama turėtų būti orientuota ne tik į šilumos energijos efektyvumo gerinimą, bet ir į visapusišką aplinkos atnaujinimą. Pozityviu pavyzdžiu įvardijama Kauno savivaldybės programa „Svajonių kiemas“, kuri iš dalies finansuoja ne tik automobilių stovėjimo aikštelių, bet ir vaikų žaidimų aikštelių, sporto zonų, šaligatvių, elektromobilių įkrovimo stotelių įrengimą bei želdynų priežiūrą.
„Turėtume vertinti ir kitokį investicijų atsiperkamumą – tokį, kuris apima ne vien finansinę naudą, bet ir socialinį, aplinkos bei sveikatos poveikį. Tik tada renovacija taps prasminga visai bendruomenei“, – teigia tyrimo autorius.
Renovacijos nauda – ilgalaikė, bet kintanti
Tyrimas taip pat analizavo laikotarpį po renovacijos ir nustatė, kad energijos sutaupymo efektas ilgainiui mažėja – kiekvienais metais po renovacijos šilumos suvartojimas po truputį didėja. Šis atradimas rodo, kad būtina ne tik įgyvendinti renovaciją, bet ir rūpintis jos ilgalaikiu poveikiu.
„Planuojame tęsti tyrimą ir analizuoti, kas nutinka praėjus 10 ar daugiau metų po renovacijos. Tai padės suprasti, kaip tvariai veikia dabartinė renovacijos politika ir ką reikėtų koreguoti ateityje“, – tikina tyrėjas.
Ką turėtume suprasti visi?
Plačiajai visuomenei svarbu suprasti, kad pastato atnaujinimas neturi būti suvokiamas vien kaip būdas sumažinti šildymo sąskaitas. Tai galimybė kurti geresnį, patrauklesnį, sveikesnį miestą.
„Jei norime, kad renovacija būtų tikrai prasminga, turime žvelgti plačiau – į aplinką, į bendruomenę, į gyvenimo kokybę. Tik tada investicijos atsipirks – ne tik pinigine, bet ir žmogiškąja prasme“, – pabrėžia A.Kažukauskas.
