Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

B. Markauskas: stiprus žemės ūkis – vienas pagrindinių kaimo išlikimo garantų

Šaltinis: Politinė reklama
3
A A

Ar pastebėjote, kad važiuojant per kaimus karvių ganyklose ganosi kur kas mažiau nei anksčiau ir vis dar yra apleistos, nebenaudojamos žemės?

Laukuose vyrauja grūdinės kultūros, daug rečiau gali pamatyti auginamų cukrinių runkelių ar daržovių laukus. Net naminių paukščių klegesys pritilęs... Ar susimąstėte kodėl? Juk Lietuva nuo seno laikoma žemdirbių kraštu.

Apie situaciją žemės ūkio srityje, kaimo gyventojų problemas kalbamės su Lietuvos pienininkystės nacionalinio komiteto pirmininku, Lietuvos žemės ūkio rūmų vicepirmininku, Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos nariu, LVŽS kandidatu į LR Seimą ir žemės ūkio ministrus Broniumi Markausku.

Esate vienas iš autoritetingiausių žemės ūkio specialistų praktikų Lietuvoje. Atstovaujate žemdirbiams įvairiose Lietuvos ir Europos institucijose. Kokiomis nuotaikomis gyvena žemdirbiai?

– Su nerimu stebiu pokyčius kaime. Privalome suprasti, kad Lietuva – tai ne tik Vilnius, didieji miestai, bet ir miesteliai, kaimai, užimantys didžiąją Lietuvos dalį. Deja, dabarties politikoje regionų, žemės ūkio problemos ištirpsta nesulaukusios tinkamo dėmesio. Už tai mokame didžiausią kainą – Lietuva tuštėja, kaimai – ne išimtis.

Gyvenimas kaime tapo nepatrauklus, nes žmogus nesijaučia ramus ir saugus dėl savo ateities. O kur dar socialinės, kultūrinės atskirties problemos?

Atgavus nepriklausomybę su dideliu entuziazmu kūrėsi ūkininkai, žmonės dirbo tikėdami, kad sunkus darbas garantuos orią senatvę. Skaudu, kai užsiimantys žemės ūkio veikla, ypač smulkieji ūkininkai, nuolat dirba nuostolingai. Pakankamai iš savo veiklos neuždirbantys žemdirbiai yra priversti tiesiog trauktis iš gamybos, papildyti bedarbių gretas ar emigruoti iš kaimo. Gyvenimas kaime tapo nepatrauklus, nes žmogus nesijaučia ramus ir saugus dėl savo ateities. O kur dar socialinės, kultūrinės atskirties problemos? Deja, tenka pripažinti: jei nieko nedarysime, Lietuvos kaimo laukia demografinis, ekonominis ir socialinis bankrotas.

Daug bendraujate su žemdirbiais iš kitų ES šalių. Kokius pastebite esminius skirtumus?

– Jų daug, bet vienas ryškiausių – biurokratinė, dažnai bereikšmė pildomų dokumentų ir patikrų našta, kuri nuo nepriklausomybės pradžios iki dabar išaugo iki sunkiai sveiku protu suvokiamo lygio. Supraskite, kad ūkininkas be savo tiesioginio darbo atlieka ir direktoriaus, personalo specialisto, raštvedžio ir kitas pareigas. Aš asmeniškai savo pieno ūkyje pildau mažiausiai 6 žurnalus, pvz., svečių lankymo, graužikų naikinimo, anormalaus pieno naikinimo, darbuotojų higienos patikros ir kt. Žinoma, reikia pildyti tręšimo planus, žymėto dyzelinio kuro naudojimo, augalų apsaugos priemonių registracijos dokumentus – ir tai dar ne viskas!

Jokioje ES šalyje tokio masto perteklinės biurokratijos kaip pas mus žemės ūkyje neteko matyti.

Ūkininkus tikrina ir į ūkius iš anksto nepranešę skirtingomis dienomis važiuoja Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, Aplinkos apsaugos ministerijos Aplinkos apsaugos departamento inspektoriai, Nacionalinės mokėjimo agentūros tikrintojai. Taip pat susiduriame ir su „Sodros“ bei Valstybinės mokesčių inspekcijos patikromis. Nesakau, kad kontrolės nereikia ar kad ji nebūtina, tačiau šiuo metu viskas taip painu ir nebeaišku, kad eiliniam kaimo žmogui svyra rankos, nes kartais nieko daugiau ir negali daryti, tik bendrauti su tikrintojais ir pildyti dokumentus. Jokioje ES šalyje tokio masto perteklinės biurokratijos kaip pas mus žemės ūkyje neteko matyti.

Vyriausybiniu lygmeniu privalome peržiūrėti visų kontroliuojančių, tikrinančių institucijų darbą įvertinant patikrų naudą, mažinant patikrų skaičių, įpareigojant skirtingų institucijų patikrinimus atlikti vienu, iš anksto suderintu laiku, taip taupant ūkininkų laiką, supaprastinti pildomų dokumentų skaičių paliekant tik pačius reikalingiausius. Kontroliuojančių institucijų pagrindinė funkcija turi būti ne poveikio priemonių taikymas, o konsultavimas ir pagalba žmogui.

Kaip Lietuvos žemdirbiams sekasi panaudoti ES paramos lėšas?

– Kalbant apie tiesiogines išmokas, drąsiai galima teigti, kad valstybė nekovoja už žemdirbių teises. Vienas prioritetinių Lietuvos ES politikos tikslų turi būti siekis, kad tiesioginės išmokos Lietuvos ūkininkams kuo greičiau susilygintų su atitinkamais senųjų ES narių rodikliais. Šio tikslo įgyvendinimui verta sutelkti tas pačias problemas turinčių Lietuvos, Latvijos, Estijos institucijų bei žemės ūkio nevyriausybinių organizacijų pajėgas ir dirbti kartu.

O kalbant apie struktūrinę ES paramą žemės ūkiui būtų tikslinga analizuoti gautos paramos sumos, ūkio dydžio ir paramą gavusių ūkių skaičiaus santykį. Iki šiol struktūrinės paramos teikiamomis galimybėmis aktyviausiai pasinaudojo stambieji ūkininkai ir žemės ūkio įmonės. Kadangi nebuvo parengtas tolygaus paramos paskirstymo mechanizmas, o pačią paraišką parengti ir įgyvendinti be specialių žinių praktiškai neįmanoma, smulkieji ir vidutiniai ūkininkai parama pasinaudojo mažai arba visai nepasinaudojo. Labai svarbu suprasti, kad ES struktūrinė parama baigsis, ir būtina užtikrinti, kad šiuo finansavimo laikotarpiu pirmenybė paramos gavimui būtų teikiama tiems ūkiams, kurie jos nėra gavę. Lygiai taip pat svarbu supaprastinti žemės ūkio veiklą ir paramą žemės ūkiui reglamentuojančius teisės aktus taip, kad jie būtų logiški, nuoseklūs, glausti, suprantami, aiškūs ir nedviprasmiški.

Stiprus žemės ūkis – vienas pagrindinių kaimo išlikimo garantų. Teoriškai ūkininkai turi galimybių naudotis ES parama, gauti išmokas, tačiau statistika aiškiai parodo, kad per 15 metų ūkininkų skaičius sumažėjo daugiau nei 20 proc. Kodėl taip yra? Kas neatlieka savo namų darbų? Ūkininkai, vyriausybė ar Žemės ūkio ministerija?

– Kaimo problemos, kaip ir bet kurios kitos srities problemos, turėtų būti sprendžiamos parengus aiškią strategiją, kurios įgyvendinimui turi susitelkti visos ministerijos pagal savo kompetenciją. Šiuo metu, deja, susikalbėjimo tarp ministerijų ir joms pavaldžių įstaigų mažoka... Žemės ūkis susiduria su dideliais išoriniais iššūkiais: kainų svyravimais tarptautinėse rinkose, prekybos karais. Tarp vidinių iššūkių galima išskirti už gamybos apimtis mažesnę vidaus rinką, struktūrinius ūkininkų ir perdirbėjų bei prekybininkų derybinės galios netolygumus. Paprastai kalbant, šiuo metu ūkininkai už žemės ūkio produkciją gauna labai mažą supirkimo kainą. Kartais ji net nepadengia gamybos kaštų. O tai didžiąja dalimi yra dėl klestinčios oligopolijos. Iššūkiai aiškūs, o vyriausybė savo rankose turi visus svertus, kad situacija pasikeistų.

Vyriausybė turi skatinti ūkininkų kooperaciją, žemės ūkio produkcijos perdirbimo kooperatyvų kūrimąsi, taip didindama ūkininkų derybines galias ir pajėgumus.

Mano nuomone, kooperacija – vienintelis kelias ūkininkams siekiant užtikrinti darnią žemės ūkio plėtrą. Pavieniai ūkininkai derybose su perdirbėjais, prekybininkais yra netolygūs partneriai, todėl vyriausybė turi skatinti ūkininkų kooperaciją, žemės ūkio produkcijos perdirbimo kooperatyvų kūrimąsi, taip didindama ūkininkų derybines galias ir pajėgumus perdirbant pirminę žemės ūkio produkciją.

Vertinant rizikas, su kuriomis susiduria žemdirbiai, būtų tikslinga sukurti Rizikų valdymo fondą, kurio tikslas – nedideliais kaštais pasiūlyti draudimą ūkininkams nuo gamtinių veiksnių ir kainų svyravimo rinkose sąlygojamų grėsmių pajamoms, kartu sumažinant valstybės paramos poreikį. Fondo biudžetą turėtų sudaryti ES lėšos, ūkininkų įmokos, perdirbėjų įmokos, kurios būtų skaičiuojamos nuo apyvartos, prekybininkų įmokos – tai galima daryti sumažinus maisto produktams taikomą PVM, kaip yra daugelyje ES šalių.

Mes jau patyrėme, ką reiškia įvairių krizių įtaka, todėl kriziniu laikotarpiu (žemės ūkio produkcijos pardavimo kainai kritus žemiau gamybos kaštų) reikėtų įstatymais (pataisomis) taikyti laikinus rinkos reguliavimo mechanizmus, užtikrinant, kad būtų apsaugotas vartotojas, o ūkininkas gautų deramą kainą už žemės ūkio produkciją.

– Ko palinkėtumėte kaimo žmonėms, ūkininkams?

– Neišskirčiau kaimo ir miesto žmonių. Norisi tikėti, kad mes sugebėsime atsitiesti, pakelti galvas ir prisiminti, kad mes patys, o ne kiti, ne valdžia esame savo šalies šeimininkai.

Lietuviai kūrybingi, darbštūs ir labai kantrūs žmonės. Tad artimiausiu laiku kviečiu visus mažiau tikėti pažadais, daugiau klausti, domėtis, kaip konkretūs pažadai bus įgyvendinti, domėtis kiekvienu kandidatu, jo profesine kompetencija, nevyriausybine, visuomenine veikla. Lietuvos, ypač Lietuvos kaimo, laukia daug iššūkių, todėl būkime savo šalies šeimininkais ir labai gerai pagalvokime, kam patikėti jos valdymą.

Politinė reklama. Bus apmokėta iš LVŽS rinkimų kampanijos sąskaitos.

Politinė reklama
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką