Tokios pamokos lauke nebe pirmus metus vyksta netoli Utenos, ant Alaušo ežero kranto esančioje Sudeikių miestelio mokykloje. Tai viena iš nedaugelio mokyklų Lietuvoje, kuri drauge su partneriais sukūrė ir įgyvendino net tris kūrybiško mokymosi programas.„Kai pasakoju apie lauko klasę ir kitus mūsų sumanymus, manęs dažnai perklausia, ar mokykla – valstybinė“, – šypsosi Sudeikių mokyklos-daugiafunkcio centro direktorė Vilma Petrulienė.
Deja, dar XIX a. įkurtoje Sudeikių mokykloje sparčiai mažėja mokinių. Neseniai mokykla reorganizuota – čia liko tik pradinis ir ikimokyklinis ugdymas. Tačiau V. Petrulienė šį iššūkį priima kaip dar vieną galimybę: „Siekiame, kad lauko klasėje galėtų mokytis pradinukai ir ikimokyklinukai, įsitraukti miesto ugdymo įstaigų vaikai. Mūsų mokytojų parengtos integruoto dalykų ugdymo programos 5–8 klasėms neturi likti popieriuje. Jas galima pakoreguoti, pritaikyti mažųjų gebėjimams“, – su užsidegimu pasakoja mokyklos direktorė.
Taikomasis XXI a. kūrybiškumas
Kūrybiškumas – tai procesas, kurio metu kuriamos originalios idėjos, turinčios vertę. Taip kūrybiškumą apibrėžia vienas žinomiausių vaikų kūrybiškumo ekspertų, britas Kenas Robinsonas (Ken Robinson). Būtent apie tokio kūrybiškumo ugdymą mokyklose vis garsiau kalbama ne tik Vakarų šalyse, bet ir visame pasaulyje.
„Kūrybiškumas – tai ne tik vaizduotė. Tai ir sugebėjimas įgyvendinti savo idėją tam tikrame kontekste. Jis apima ryžtą ir atkaklumą siekiant savo tikslo, nebijojimą bandyti ir klysti, gebėjimą dirbti su kitais žmonėmis bei atsakomybės prisiėmimą“, – sako Milda Laužikaitė, Lietuvos mokyklose vykdomo „Kūrybinių partnerysčių“ projekto vadovė ir ugdymo praktikė.
Pagrindines priežastis, dėl kurių raginama daugiau dėmesio skirti vaikų kūrybiškumui, galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmoji – socialinės. Pasaulis keičiasi per greitai, kad galėtume tiksliai nuspėti, kokių specialistų ir įgūdžių reikės, kai dabartiniai vaikai pasieks darbo rinką. Antroji – ekonominės. Pažangios ekonomikos vis labiau remiasi inovatyvių prekių ir paslaugų kūrimu.
Vykdytojų epochai pasibaigus
„Dabartinė mokyklos sistema vis dar yra linkusi į kūrybiškumo žudymą. Nes anksčiau taip reikėjo. Toje santvarkoje kūrėjų nereikėjo. Reikėjo darbininkų, vykdytojų. Dabar viskas pasikeitė. Vaikas nuo mažens turi būti skatinamas ne tik sugalvoti, bet ir pabandyti pritaikyti savo idėją praktikoje“, – pasakoja dr. Edgaras Leichteris, asociacijos „Žinių ekonomikos forumas“ direktorius ir Valstybės pažangos tarybos narys.
„Jau šiuo metu reikia ne tiek vykdytojų, kiek žmonių, kurie generuoja ir įgyvendina naujas idėjas drauge su kitais. Tad neužtenka kažką sugalvoti. Reikia mokėti savo idėją pritaikyti ir pristatyti kitiems. Tai reikalauja atitinkamų vidinių nuostatų, elgesio įpročių ir komunikacinių gebėjimų“, – sako M. Laužikaitė.
Teoriškai vertina, praktiškai – vengia?
Galima sakyti, kad iš esmės Lietuvoje kūrybiškumas vertinamas kaip reikalinga ir naudinga savybė. Net 55 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad kūrybiškumas svarbus ar labai svarbus mokymosi veikloje. Tai atskleidė Ugdymo plėtotės centro 2013 m. užsakyto tyrimo duomenys. Tai, kad Lietuvos visuomenė kūrybiškumą palankiai vertina ir platesniame kontekste, parodovalstybės pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ akcentuojamikūrybiškos visuomenės ekonominiai ir socialiniai pranašumai.
Tačiau pradėjus kalbėti apie konkrečius būdus, kaip ugdyti kūrybiškumą, užverda diskusijos. Abu ekspertai konstatuoja, kadginčai vyksta dėl to, jog kūrybiškumas vis dar siejamas su menais, laisvumu, neapribota veikla. O tai sukelia atmetimo reakciją „klasikinio“ lavinimo šalininkams.
„Vis tik strategijos „Lietuva 2030“ rengimo metu dažnai kartojama mintis – „Trys milijonai kūrėjų“ – signalizuoja, jog suprantama, kad sudėtingas mokslinis darbas taip pat yra labai kūrybiškas“, – pastebi Valstybės pažangos tarybos narys E. Leichteris.
Drąsinant pažeidžiamiausius
Į vaikų kūrybiškumo ugdymą verta žvelgti ne tik kaip į investiciją ateičiai. Kūrybiškesnis mokymosi procesas jau dabar padeda mokytis mažiau motyvuotiemsvaikams ir paaugliams. Per kūrybiškumą jie atranda ne tik save, bet ir mokyklą.
„Paprastai tie vaikai, su kuriais mokytojai sunkiau randa bendrą kalbą, žinių apie pasaulį ieško ne vadovėliuose, o aplinkoje. Pavyzdžiui, vaikas, kuris galbūt sunkiau geba rašyti ar skaityti ir todėl jaučiasi mokykloje nejaukiai, staiga atsiskleidžia kaip puikus vadybininkas, kai visai klasei reikia parūpinti žąsies plunksnų lauko klasės ar istorijos užsiėmimams. Jis atneša tų plunksnų ir iš laimės tiesiog švyti – jis reikalingas, įvertintas, jo ryšys su mokykla, paskatos stengtis – jau visai kitos“, – dalijasi patirtimi Sudeikių mokyklos direktorė Vilma Petrulienė.
„Dabartinio ugdymo sistemos problema ta, kad ji skirta vieno tipo, vieno mąstymo žmonėms, – sako M. Laužikaitė, – tačiau egzistuoja suvokimo, mąstymo, mokymosi būdų įvairovė. Į mokymosi procesą turi būti įtrauktas kiekvienas vaikas. Pagal tai, koks jis yra. Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie turi judėti, kad galėtų mąstyti. Mokytojo uždavinys – pastebėti kiekvieną mokinį, suprasti jo stipriąsias puses ir padaryti tai atspirties tašku tolimesniam mokymuisi.“
Kūrybiškos mokyklos link
Kūrybiškumas turi tapti ne tik mokytojų ir mokinių santykių, bet ir visos mokyklos sistemos dalimi. Tai pažymi visi pašnekovai. „Kūrybiška mokykla – tai, visų pirma, atvira pokyčiams ir drąsi mokykla. Mokykla, kurioje dirba drąsūs mokytojai ir drąsūs vadovai, – sako V. Petrulienė, – kad ir mūsų lauko klasė. Ją organizuoti nėra paprasta. Mokytojas turi prisiimti atsakomybę už viską, kas gali atsitikti lauke. Už erkes, bėrimus, nubrozdintą koją braidant ežere – už viską atsakingi mokytojai. Aišku, būtų paprasčiau, jei jų naštą kas palengvintų, dar lengviau – nieko nedaryti kitaip. Bet mes randame jėgų ir noro siekti, kad ši praktika gyvuotų toliau“, – pasakoja daugiau kaip 20 metų mokykloje dirbanti pašnekovė.
Valstybės pažangos tarybos narys E. Leichteris pastebi, kad prie suvokimo, kas yra kūrybiška mokykla, po truputį artėjama visoje šalyje: „Viename renginyje, kuriame dalyvavo daug su švietimu susijusių žmonių, pasiteiravau – „Kas yra kūrybiška mokykla?“. Man atsakė, kad tai tokia mokykla, kurioje ant sienų kabo mokinių piešiniai, kur moksleivis nebijo išsakyti savo nuomonės mokytojui, sukurta demokratiška atmosfera.Dar prieš ketverius metus apie tokius atsakymus net negalėjome pasvajoti.“
Ką apie kūrybiškumą galvoja mokytojai?
Galimybė išeiti už klasės ribų, lankstesnė pamokos struktūra, ne pedagogų įtraukimas į mokymosi procesą, dalykų integravimas, mokytojų ir mokinių krūvio mažinimas – tai tik dalis pasiūlymų, kuriuos pateikė patys mokytojai, paklausti, kas jiems padėtų skirti daugiau dėmesio mokinių kūrybiškumo lavinimui.
Bendrai diskusijai mokytojus iš Utenos apskrities subūrė „Lietuva 2030“ komandos organizuojamas ketvirtasis Atviras pažangos forumas. Forumo atidarymo renginys „Kūrybiškumo ugdymo strategijos Lietuvos mokyklose: mokymo turinys, procesas ir aplinka“ įvyko rugsėjo 26 d. Utenos A. ir M. Miškinių bibliotekoje. Čia visą dieną kelios dešimtys pedagogų dalijosi savo patirtimi ugdant mokinių kūrybiškumą ir teikė pasiūlymus, kaip spręsti problemas, su kuriomis susiduriama.
Diskutuoti apie kūrybiškumo ugdymo strategijas mokykloje bei mokytojo, kaip svarbiausio kūrybiškumo įgalintojo, vaidmenį bus pakviesti ir Panevėžio bei Marijampolės apskričių mokytojai. Bendrų diskusijų metu iškeltos problemos ir pasiūlymai bus apibendrinti ir padės identifikuoti svarbiausias kūrybiškumo ugdymo problemas visos šalies mastu.
Baigiamasis ketvirtojo forumo, skirto vaikų kūrybiškumo ugdymui, renginys įvyks lapkričio pabaigoje Vilniuje. Jo metu pedagogai iš visos Lietuvos drauge su švietimo ekspertais analizuos svarbiausius iššūkius ir galimybes kūrybiškumo ugdymui. Vadovaujantis renginių metu surinkta informacija, Vyriausybei bus pateikti siūlymai dėl pažangos darbų.
