Dabar populiaru
Publikuota: 2016 rugpjūčio 9d. 15:30

Lietuvos kultūros politikos Achilo kulnas  

Liana Ruokytė-Jonsson
„Šeršėliafam“ nuotr. / Liana Ruokytė-Jonsson

Taip, teisingai įspėjote – mūsų kultūros politikos kūno silpniausioji, labiausiai pažeidžiama vieta yra finansavimas ir jo paskirstymo mechanizmai. Iš sovietmečio driekiasi šis šleifas – tebemanoma, kad šiai sričiai daug duoti nereikia, ji yra tarsi šalutinė dekoracija valstybės biudžeto teatre.

Dar blogiau – sovietmečiu kultūros pastatai dažniau sulaukdavo renovacijos, buvo kuriami nauji kolektyvai, ypač muzikos ir teatro. Dabar bado dieta taikoma net nacionalinėms kultūros įstaigoms, vykdančioms atsakingiausią kultūrinę misiją. Sugretinus su švietimo sektoriumi kultūra ženkliai pralaimi, todėl iš mokyklų net ir masinio vaikų mažėjimo jose metu į kultūros sektorių teateina retas kuris kūrybingas pedagogas – visus gąsdina menkas finansavimas ir mažiausi šalyje darbuotojų atlygiai. Nors profesionalus Lietuvos menas ir paveldas viena iš labiausiai reprezentuojančių valstybę sričių. Mūsų menininkai ir atlikėjai – orkestrai, chorai, teatrai garsina Lietuvą ne mažiau nei sporto ir mokslo pasiekimai, tačiau finansavimo lygiu valstybė tai labiausiai nuvertina, nebrangina. Nesuvokiamas paradoksas.

Mūsų menininkai ir atlikėjai – orkestrai, chorai, teatrai garsina Lietuvą ne mažiau nei sporto ir mokslo pasiekimai, tačiau finansavimo lygiu valstybė tai labiausiai nuvertina, nebrangina.

Daug metų dirbau Lietuvos kultūros atašė Šiaurės šalyse ir stebėjau tų valstybių labai pažangią politiką kultūros ir meno srityje. Ten kultūros sektoriaus finansavimas milžiniškas, labai įvairus, kūrybingas, demokratiškas, teikiamas rankos atstumo principu. Tuose mūsų vystymosi tempu „nepasivejamuose“ kraštuose tvarka yra kitokia, nei pas mus: valdžia pasitiki kultūros operatoriais (nuo nacionalinių institucijų, nevyriausybinių organizacijų iki pavienių kultūros veikėjų ir entuaziastų) ir kūrėjais, ten užtikrinamos puikios sąlygos menininkams kurti (ir gyventi!). Ten iš esmės rūpinamasi kultūros prieinamumu visoje šalyje ir kultūra yra integruojama jau darželinukų sąmonėje kaip neatskiriama individo darnaus vystymosi dalis, kuri vėliau natūraliai puoselėjama mokykloje, studijose, darbe, gatvėje ir bet kuriose viešose erdvėse, kurias pasiekia žmogaus koja.

Kalbu apie valstybės atsakomybę, formuojant sąmoningą, kūrybingą, kritišką ir mąstančią augančią kartą, nes gi „ant jos“ laikosi šalies stiprybė, kūrybinis potencialas ir sėkmingas pozicionavimasis pasauliniame kontekste. Apie kultūros darbuotojų atlyginimus Šiaurės šalyse net baisu užsiminti, nes bijau, kad iš Lietuvos pabėgs didelė dalis skurstančių kultūrininkų, kurie laikosi tik „ant savo entuaziazmo ir tikėjimo, kad kada nors bus geriau“. O juk valstybė nyksta nuo kultūros, nuo jos tikrumo praradimo ar silpnėjimo – valstybė mažėja, nykstant tikėjimui savo šalimi ir jos galia. Jei ką valstybė turi tikra, autentiška, tai savąjį veidą – kultūrą, kuri ją išreiškia. Ekonomika unifikuota, daugelis dalykų – tipiniai, visuotiniai pasauliui, bet kultūros veidas yra tikras, su niekuo nesupainiojamas. Naikinamas tikėjimas ir pasitikėjimas valstybe, jos veiksmais, jos galimybėmis.

O juk valstybė nyksta nuo kultūros, nuo jos tikrumo praradimo ar silpnėjimo – valstybė mažėja, nykstant tikėjimui savo šalimi ir jos galia.

Atrodo, gerų pavyzdžių netrūksta ir čia pat šalia. Net mūsų pašonėje esanti Estija (niekada šiai šaliai negaila komplimentų) jau daugiau kaip dešimtmetį lygiai vertina švietimo ir kultūros sektorių darbuotojus. Bet mūsų politikams ji matyt per toli, kad įžvelgtų gerąją patirtį.

Jei gretintume Šiaurės šalių ar Estijos valstybės įsipareigojimus kultūrai su mūsų valstybės, turėtume labai nurausti. Kaip rausta kasdien mūsų kultūros bendruomenė, matydama, kaip keturis pastaruosius metus „KULTŪRA STATOMA Į VIETĄ“ (cituoju ne ką kitą, bet kultūros ministrą, skambiai pareiškusį, kad kultūra bus pastatyta į vietą jo valdymo metu).

Taip pat kasdien uoliai „statomi į vietą“ ir demokratiniai kultūros sektoriaus finansavimo mechanizmai. „Statomos į vietas“ ne tik pavaldžios, kultūros politiką įgyvendinančios ar kultūrą puoselėjančios įstaigos, bet taip pat ir individai – kultūros asmenybės, sąmoningai negerinant kūrėjams sąlygų bei sąmoningai apsunkinant jų ir taip jau vargingą būtį nekompetentingais sprendimais. Dar ne viskas, „statoma į vietą“ ir regionų kultūra, traktuojama tik kaip meninė saviveikla, galinti gyventi iš oro ir semtis jėgų iš tikėjimo, nes juk regionams profesionalaus menas ar europiniai kultūros keliai nėra būtini – jie gi kainuoja! Teisės aktų labirintai ir neįgalus sektoriaus valdymas kasdien kultūrininkus irgi „pastato į vietą“.

Galiausia, net ir pats Lietuvos Respublikos Seimas „pastatytas į vietą“, nes Vyriausybė ir jos padalinys – Kultūros ministerija, dirbdama pagal jo 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XII-5 patvirtintą programą, neįvykdė svarbiausio kultūros politikos kaitos veiksmo – neužtikrino būtinų sąlygų Lietuvos kultūros tarybos veiklai, nors Vyriausybės programos 232 straipsnyje dėl to duotas tvirtas ir be išlygų aiškus pažadas: „232. Sukursime Lietuvos kultūros tarybą, kurios pagrindinė funkcija – skirstyti lėšas ir vertinti šių lėšų panaudojimo veiksmingumą, ir garantuosime sklandų jos darbą.“

Tarybos darbą nuolat jaukdama Kultūros ministerija lygioje vietoje parklupo ir su Europos Sąjungos fondų lėšų dalinimu kultūros objektų atnaujinimui, kuris jau tampa tikra kultūros ir meno sektoriaus institucijų infrastruktūros drama, nes du metus vėluojantys sprendimai ko gero užkirs kelią net minimaliausiam atsinaujinimui. Lėšos įstrigusios, projektai įšaldyti.

Ir kodėl visada Lietuvos kultūros lauke kažkas nuolat stringa? Kodėl niekas nestringa, kai statome pramogų arenas?

Ir kodėl visada Lietuvos kultūros lauke kažkas nuolat stringa? Kodėl niekas nestringa, kai statome pramogų arenas? Tikrų tikriausias skandalas, kad per tuos 25 laisvės ir ekonominių pakilimų metus nesugebėjome iki šiol pastatyti nė vienos koncertų salės, atliepiančios šiandienos akustikos reikalavimus pagal pasaulinius standartus. Tik pradėjus kam nors garsiai apie tai kalbėti, visi geri ketinimai pavirsta muilo burbulu, kurį susprogdina politikų-sprendimų priėmėjų abejingumas ir kultūrinis neišprusimas ir kaip išeitis pasiūlomas tikro farso scenarijus: tą koncertų salę „įrengti“ tiesiog kokiame nors buvusio sportinės paskirties „vaiduoklio griaučiuose“.

Tinkamos koncertinės infrastruktūros nebuvimas yra baisi Valstybės gėda! Per ketvirtį amžiaus nesugebėjome pastatyti nei vienos naujos tarptautinius standartus atitinkančios koncertų salės, kai tuo tarpu Estijoje yra 4 naujos salės (Pernu, Tartu, Jehvi ir Estijos koncertų agentūros valdoma salė – buv. Liuteronų bažnyčia Sankt Peterburge), Latvijoje 3 (Cesyje, Rezeknėje ir Liepojoje). Todėl pasaulio muzikos grandai dažniausia vengia koncertuoti Lietuvoje su kai kuriomis išimtimis dėka tik veiklių muzikos srities profesionalų pastangų.

Tinkamos koncertinės infrastruktūros nebuvimas yra baisi Valstybės gėda!

Mūsų šalis išskirtinė – jai nereikia koncertų salių, nereikia modernių kultūros multipleksų, konferencijų centrų. O kam? Juk turime viską, ko mums reikia: kultūros objektai vius ir visada „priglaus“ ir patenkins visus mūsų įgeidžius. Todėl nereikia stebėtis, kodėl esama kultūros infrastruktūra uoliai naudojasi Valstybė savo reikmėms: politiniams renginiams, priėmimams, jubiliejams. Tai štai toks ir yra mūsų išsirinktos valdžios požiūris į kultūrą. Lietuvoje yra normalu sustabdyti Nacionalinės galerijos veiklą, rengiant joje aukšiausio lygmens politinius renginius. O kur gi juos dėti? Juk daugiau nėra kur... Neturime juk net padoraus konferencijų centro, atitinkančio tarptautinius standartus, kur visi tie svarbūs pasauliniai renginiiai galėtų vykti. Bet kam to reikia – juk turime lengvai melžiamą „atpirkimo ožką“ – kultūrą! Ja mes ir dangstome savo gėdingas vietas, kad pasaulis nerodytų pirštais ir garsiai nesijuoktų iš mūsų. Bet jis juokiasi, deja, vistiek...

Mane skaudina, kai neretai patys kultūrininkai matuoja įvykusius pokyčius ir vertina kultūros ministrų darbus pagal tai, ar jiems ir jų būčiai ką nors blogo per kadenciją ministras padarė ar nepadarė, pakenkė – ar nepakenkė? Tai tie, kurie nieko „blogo“ nepadarė, bet ir nieko gero – įvardijami kaip „geraisiais ministrais“. O jau tie, kurie ką nors gero padarė kultūrai ar įvykdė vieną kitą pozityvią reformą kultūros politikoje, tampa tikrais didvyriais, kultūros padangių angelais. Štai toks iškreiptas mūsų pačių požiūrio į „nueinančius“ kultūros ministrus veidrodis jau seniai tapo norma.

Kaip kultūros žmogus nuolat stebiu, analizuoju situaciją ir viską matau „plika akimi“, kad mūsų kultūros politika – nedemokratiška. Ji neturi demokratinio savirefleksijos mechanizmo. Nei jos administravimo struktūroje, nei kultūros įstaigų sistemoje nėra kultūros politikos analizės ir perspektyvos kūrimo, prognozės centro, kuris analizuotų situaciją, teiktų išvadas ir pasiūlymus kultūros politikos modelio atnaujinimui, teiktų jo kaitos projektų idėjas. Jo nebuvimas gimdo daug kuriozų ir nesusipratimų mūsų šalyje. Štai konkretus pavyzdys, kur nuveda nepermąstyti, neišgryninti sprendimai – Lietuvos Respublikos atkūrimo šimtmečio programa, kuria ketiname minėti 2018 metais Vasario 16 šimtmetį. Programa be biudžeto, be profesionalaus specialistų biuro, atsakingo už programą, t. y. be galvos ir be kojų. Vadinama valstybine, bet be valstybės, nes jos biudžeto lėšų nebus – tik nuimant nuo tų nuolatinių kultūros programų, kur ir taip trūksta. Dar baisiau – programa be meto, be tinkamo šūkio, o jau patyčių sulaukusiu moto – „Įkvėpti ateities“, kurį valstybei padovanojo viena UAB, begalinam Vyriausybės džiaugsmui ir mūsų visų, visos Lietuvos ir išeivijos galvos bei širdies skausmui.

Kaimyninės tautos, kurios su mumis 2018 m. švęs savo valstybės šimtmetį, jau atvirai juokiasi iš mūsų, kad mes, labiausiai emigruojanti Baltijos valstybė, nuolat netenkanti savo piliečių. Matyt jaučiamės to įkvėpti? Gal mus įkvepia dar ir kiti mūsų stulbinantys pasiekimai, kaip lyderiaujančios vietos Europoje pagal suvartoto alkoholio kiekį ir savižudybių skaičių? Gal ir tokie faktai mus įkvepia, jog ¼ Lietuvos gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos ir kad Lietuva pagal patyčias puikuojasi prizinėse vietose Pasaulinėse „varžybose“?

Skaudėjo man, kai skaičiau, kaip „Metų“ žurnale paskalbtame rašinyje „Mūsų likimo šimtmetis“ profesorė Viktorija Daujotytė išmintingai, giliai ir prasmingai savo požiūrį išdėstė dėl Lietuvos Respublikos atkūrimo šimtmečio programos šūkio, taip apmąstydama jo keistumą, kuriam, pritarė Premjero vadovaujama koordinacinė taryba: „Koks pompastiškas ir koks tuščias (...) yra mums siūlomas šimtmečio šūkis: „Įkvėpti ateities“. Taip, tikras šūkis, meistriškas reklaminis konstruktas, be mažiausio invokacijos pėdsako, be tradicijos, be tikėjimo ir pasitikėjimo. Jeigu neturime pasitikėjimo Lietuva, kuri yra buvusi, negalime turėti tikėjimo ir būsima, būsiančia. Ateitis, kurios bandome šauktis tuščiais žodžiais, tuščia. Ateities šaknys dabartyje, dabarties – praeityje. Ne tuščia, bespalvė ir bekvapė ateitis įkvepia, o gyvas gyvenimas, kurį reikia pakelti, ištverti, išlaikyti ir sustiprinti, kad kas nors šioje žemėje būtų ir po mūsų. Nebus Lietuvoje mūsų vaikų, nebus ir vaikų vaikų. Labiausiai veikia ne įkvėpimai, o laisvi įsipareigojimai. Nežinome, kaip jie atsiranda, bet atsiranda, gimsta lyg iš nieko, bet ne, ne iš nieko, o iš savųjų jautimo, iš to, kad savuosius, savąją gentį, kalbą, žemę skauda taip pat kaip savąjį kūną.“

Mūsų visų susivokimui užtektų tik pripažinti savo klaidas ir jas neatidėliotinai imti taisyti.

Negaliu atvirai nepasakyti, kad profesorės išvados yra esminės, kad bendrojo gėrio ir prasmės siekiantys žmonės negali susitaikyti su valstybinei programai pakištu reklaminiu konstruktu, kuris tuščias ir beprasmis. O juk galėjome turėti tokį paprastą, tikrą ir sykiu emociškai stiprų, kupiną tradicinės invokacijos šūkį Šimtmečio programai iš mūsų himno, kurį pasiūlė profesorė – „Lietuva, tėvynė mūsų“. Visgi, dar yra laiko šį nesusipratimą pakoreguoti, bet tam reikia valios ir noro. Mūsų visų susivokimui užtektų tik pripažinti savo klaidas ir jas neatidėliotinai imti taisyti, kol dar tik juokiasi mūsų kaimynai, o ne visas pasaulis.

Buvau ir esu nepataisoma optimistė, todėl neprarandu vilties, jog mes nustosime šaipytis iš savęs, niekinti šitaip savo Valstybę, sykiu ir jos švęsimą Nepriklausomybės atkūrimo jubiliejų.

Politinė reklama. Bus apmokėta iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų kampanijos sąskaitos.

Politinė reklama

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

07:40
07:22

Gera keliauti kartu

Ko reikia šiuolaikiniam pirkėjui?

Sveikata

Būk nesustabdoma

Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką