Tai – žąsis, dėjusi auksinius kiaušinius. Įmonių grupės „Softbank“ valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius Masayoshi Son pristato savo bendrovę ir kuklumu jo neapkaltinsi. Savo žodžiais ir veiksmais M.Son primena Amerikos verslo kaubojų, o ne tradiciškai konservatyvų japonų verslininką.
Iš telekomunikacijų bendrovės virtusi programinės įrangos gamintoja, o vėliau išaugusi ir tapusi didžiausiu pasaulyje privataus kapitalo fondu, „Softbank“ yra puikus naujoje agresyvaus Japonijos verslo stiliaus pavyzdys. Klientams iš Suomijos bendrovę „Softbank“ greičiausiai primins jų investicijos į bendrovę „Supercell“ – šį pirkinį japonai dabar pardavė ir uždirbo nemenko pelno.
Japonijos ekonomikos būklė yra puiki. BVP augimo tempai pasiekė 4,0 proc., nedarbas nukrito iki 2,8 proc. Ar Japonijai pagaliau pavyko ištrūkti iš prarastųjų dešimtmečių gniaužtų?
Finansų rinkose ekonomikos faktai paprastai traktuojami kaip universalus dalykas, tarytum akademinė tiesa galiotų visose srityse.
Jau daugelį metų Japonija buvo ekonominio sąstingio pavyzdys. Svertais paremtas augimas lėmė finansų rinkų perkaitimą, sukėlė nekilnojamojo turto burbulą, krachą ir ekonomikos nuosmukį. Šio amžiaus pradžioje palūkanų normoms Japonijoje nukritus žemiau vieno procento ribos, Europoje pradėta baimintis, kad tas pats gali nutikti ir euro zonoje. Daugiau baimintis nebereikia, nes taip ir įvyko.
Krentantis jenos kursas ir veiksmingos priemonės ekonomikai pagyvinti paskatino Japonijos ekonomikos rodiklių augimą. Tačiau infliacija Japonijoje jau bemaž dešimtmetį yra nulinė arba neigiama, o šiuo metu vyriausybės skola sudaro 240 proc. BVP.
Ko kitos vakarų ekonomikos gali pasimokyti iš Japonijos? Ar Japonijos pavyzdys įkvepia, ar atgraso?
Japonijos socialinė ir ekonominė struktūra smarkiai skiriasi nuo Šiaurės šalių modelio. Pirmasis skirtumas – Japonijos hierarchija grindžiami politinių, viešojo sektoriaus ir verslo sprendimų priėmimo procesai.
Privačiame sektoriuje generaliniais direktoriais skiriami išimtinai valdybos nariai. Nuo bendrovės ar savininkų nepriklausančių valdybos narių yra vos saujelė, o sprendimas paprastai priimamas be jokio faktinio svarstymo. Darbo santykiai trunka visos karjeros metu, o premijos paprastai skiriamos pagal amžių. Tęstinumas yra vertingesnis nei darbo našumas.
Kitas svarbus skirtumas yra susijęs su darbo rinka. Japonijoje daug problemų kelia gyventojų senėjimas. Darbingo amžiaus gyventojų sparčiai mažėja ir iki 2040 m. vos 52 proc. visų gyventojų dalyvaus ekonominėje veikloje. Tačiau šalies darbo rinka yra uždara ir užsienio darbuotojai nepageidaujami, nebent dirbtų pagal terminuotą darbo sutartį.
Japonija – nuostabus pavyzdys, kokią įtaką pramonės automatizacija ir paslaugų sektoriaus darbuotojų stoka gali turėti užimtumui, atlyginimo tendencijoms ir infliacijai. Ar darbuotojų stoka paslaugų sektoriuje gali sukelti algų infliaciją – reiškinį, kuris, kaip manoma, praktiškai negali įvykti po daugelį metų trukusios defliacijos?
Trečiąjį nepaprastą aspektą atspindi šalies centrinio banko pinigų politika. Japonijos bankas (JB) pirmasis ėmė taikyti kiekybinio lengvinimo priemones infliacijai šalyje pažaboti.
Japonijos biudžeto deficitą faktiškai finansuoja centrinis bankas. Tai – politiškai jautri formulė. Be valstybinių obligacijų, Japonijos bankas taip pat perka turtą, tai darydamas per fondus, kuriais prekiaujama biržoje (angl. exchange-traded funds, ETF). JB šiuo metu priklauso 40 proc. vyriausybinių obligacijų ir daugiau nei 120 mlrd. JAV dolerių vertės „Nikkei“ ETF. Šiandien Japonijos bankas yra tarp didžiausių Japonijos didžiųjų korporacijų savininkų, tačiau savo valdybos narių neturi.
Ar šios akcijos niekuomet neišnyks iš JB balanso? Kas nutiks vertybinių popierių rinkoms ir palūkanų normoms, jeigu infliacijos tempai paspartės, o JB balansas sumažės?
Japonijos centrinis bankas neatsiejamas nuo politikos. Centrinis bankas neteko nepriklausomybės po to, kai 2013 m. ministru pirmininku buvo išrinktas Shinzo Abe. Buvo imtasi ryžtingų veiksmų. S.Abe politika yra paremta trimis strėlėmis – pinigų lengvinimu, finansų skatinimo priemonėmis ir verslo sektoriaus struktūrinėmis reformomis.
Atrodo, kad vyriausybė pagaliau ėmė suvokti problemas, kurias sukėlė įmonių valdymas. Abe ir Ko. suprato, kad tarptautinėje arenoje Japonijos įmonių kapitalo grąža ir dividendai atrodo kukliai.
Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje Japonijos bendrovės ėmė taupyti, didinti pinigų atsargas ir stabdyti investicijas. Sprogus burbului, niekas nenorėjo vėl likti tuščiomis kišenėmis.
Šiandien, dėl pasaulinės ekonomikos augimo ir nukritusio jenos kurso išaugus eksporto paklausai, tradicinės japonų bendrovės turėtų jaustis drąsiau ir imti vėl investuoti. Tačiau tokių visomis pigių pinigų teikiamomis galimybėmis pasiryžusių pasinaudoti žmonių, kaip Masayoshi San, vis dar yra mažuma.
Japonijos visuomenė taip pat išgyvena pereinamąjį etapą. Senėjantys gyventojai mato, kad radikalesnės jaunosios kartos nori pagerinti Japonijos padėtį tarptautiniu mastu. Ministras pirmininkas Abe tikisi, kad iki 2020 m. Tokijuje įvyksiančių Olimpinių žaidynių, japonai sugebės atgauti ramų pasitikėjimą savimi.
Japonija pirmoji pakliuvo į defliacijos spąstus ir paskutinė iš jų išsikapstė. Šis reiškinys turėjo ženklios įtakos pasaulinei infliacijai ir, atitinkamai, palūkanų normoms. Japonija brangiai sumokėjo ir šalis nebegali sau leisti papildomų priemonių ekonomikai gyvinti.
Suomija yra labai panašioje padėtyje. Mūsų gyventojų senėjimo tempai yra didžiausi Europoje ir dėl to sumažėja mūsų ekonominės plėtros galimybės. Kaip ir japonai, didžioji dalis suomių savo lėšas laiko bankuose. Akcininkų ir potencialių savininkų stygius stabdo abiejų šalių ekonomikos dinamiką.
Sunku įsivaizduoti, kad centrinis bankas taptų aktyviu savininku, turinčiu pakankamai novatoriško potencialo, kad juo galėtų pasinaudoti visos šalies ekonomika. Vieną dieną pasibaigus JB ekonomikos gyvinimo programai, tam, kad šalies ekonomika išsilaikytų, dabartines JB pirkimų apimtis turės kompensuoti privatusis sektorius. Priešingu atveju, akcijos netrukus praras savo vertę, o palūkanų normos išaugs.
Japonija sugebėjo išspręsti keletą svarbių problemų ir kol kas rinkose stebimas augimas. Tačiau Japonijos ilgalaikis tvarumas vis dar kelia abejonių.
Ne taip senai vienas investicijų valdytojas sakė: „Japonijos akcijas parduoti niekada nevėlu“. Japonija laikosi, tačiau spyruoklė yra prisukta per tampriai ir tikimybė, kad įvyks lūžis, yra didelė. Blogiausiu atveju, spyruoklė trūks.
