TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Romos popiežių pasitikusi Kuba gaudo laisvosios rinkos kvapų skonį

cubs
Spiegelonline nuotr. / Privati kavinė Havanoje.
Šaltinis: 15min
0
A A

Komunistinės Kubos gyventojai galėjo paragauti laisvosios rinkos, kai prezidentas Raulis Castro pradėjo ūkio reformas. Katalikų bažnyčia remia jo pastangas, o popiežiaus Benedikto XVI vizitas galėtų dar labiau paskatinti šalies atsivėrimą pasauliui, rašo „Spiegelonline“.

Mašina, kurią Juanas Perezas vadina „mano Audi“, yra mėlynas dvivietis automobilis dirbtinės odos sėdynėmis. Šalia vairuotojo sėdinčiam keleiviui tenka išsiversti be oro pagalvės ir netgi saugos diržų. Tiesą sakant, vienintelis dalykas, kuris šį automobilį sieja su vokiška marke, yra keturi prie vairo priklijuoti žiedai, turintys priminti „Audi“ logotipą.

„Ar jums patinka mano Audi?“ – klausia J.Perezas, visu svoriu primindamas pedalus, kuriais jo rikšos vežimas yra varomas. Jis svajoja kada nors vairuoti A4 automobilį su oro kondicionavimo sistema ir metaliniais ratlankiais.

J.Perezas jau metus dirba sau – nuo tada, kai Kubos vyriausybė jam išdavė smulkiojo verslininko licenciją. Jis uždirba apie tūkstantį litų per mėnesį ir vienintelė problema, pasak Juano, ta, kad dabar jam tenka mokėti mokesčius. Jis turi vietą Havanos Calle Neptuno gatvės pradžioje, kur garso signalų kakofonijoje dėl kiekvieno asfalto centimetro kovoja rikšos, mopedai, ikirevoliucinių laikų taksi ir valstybiniai Lada automobiliai. Benzino kvapas tiesiog tvyro ore.

J.Perezas jau metus dirba sau – nuo tada, kai Kubos vyriausybė jam išdavė smulkiojo verslininko licenciją. Uždirba apie tūkstantį litų per mėnesį.

„Neptūno“ rajonas prasideda ties Prado bulvaru miesto centre ir tęsiasi iki Vedado universiteto, stovinčio kažkada vidurinės klasės apgyvendintoje zonoje. Jo gatvelėse gausu nedidelių parduotuvių, amatininkų krautuvėlių, restoranų ir savitarnos kavinių.

Ekonominis eksperimentas

Tačiau Neptūnas nėra eilinė gatvė. Tai prezidento Raulio Catro eksperimento laboratorija, kurioje jis tikisi rasti vaistą 11 mln. gyventojų turinčioje Kuboje. Įvykiai šioje vietoje parodys, ar ambicingas prezidento projektas pasiseks. R.Castro nori suderinti valstybės valdomą komunistinį ūkį su rinkos reformomis, tikėdamasis Kubą paversti savotišku Karibų jūros Vietnamu.

Vis dėlto politinės liberalizacijos R.Castro kol kas atsisako. Sausio pabaigoje surengtame Komunistų partijos suvažiavime jis perspėjo, kad opozicinių grupių toleravimas prilygtų „imperializmo partijų legalizavimui“.

Kol kas kubiečių viltys, kad galės laisvai keliauti po užsienį, nepasiteisino – režimas atsisako keisti migracijos įstatymus. Šalį vis dar valdo revoliucijos veteranai, o vidutinis Nacionalinės Asamblėjos narių amžius gerokai per 70 metų. Režimo kritikai tebepatiria griežtas represijas.

Vis dėlto ūkio srityje vyksta pokyčiai, kuriuos neseniai buvo sunku ir įsivaizduoti. Kad sumažintų valstybės išlaidas, vyriausybė atleido pusę milijono darbuotojų. Jiems leista atidaryti parduotuves ir amatininkų krautuvėles, pardavinėti nekilnojamąjį turtą, automobilius ir namie augintas daržoves arba – kaip J.Perezo atveju – vairuoti nuosavas rikšas. Per metus smulkiojo verslo įmonių skaičius padvigubėjo iki beveik 350 tūkstančių. Vis dėlto jos dar toli gražu nėra tikros smulkios įmonės ar privačios bendrovės.

Bažnyčios parama reformoms

Vis dėlto kai į salą trijų dienų vizitui atvyks popiežius Benediktas XVI, jis turėtų išvysti „kitokią Kubą“, rašo Majamyje ispanų kalba leidžiamas laikraštis „El Nuevo Herald“, paprastai kritiškai vertinantis Kubos politiką. Anot laikraščio, R.Castro „pritarė didžiausiai privačios ūkinės veiklos plėtrai, kurią tik kada nors regėjo šis komunistinis režimas.

Į salą trijų dienų vizitui atvykęs popiežius Benediktas XVI išvys kitokią Kubą.

Pontifiko apsilankymas skirtas ne tik maždaug 5 mln. Kubos katalikų bendruomenei, bet turi ir politinį matmenį. Nuo tada, kai prieš keturiolika metų Vatikano galva pirmą kartą apsilankė Kuboje, santykiai tarp šalies valdžios ir Kubos katalikų bažnyčios gerokai pagerėjo. Tuometis popiežius Jonas Paulius II ir revoliucijos vadas Fidelis Castro iškart rado bendrą kalbą.

2006 metais sušlubavus sveikatai, Fidelis pasitraukė iš visų politinių postų. Jo vietą perėmė brolis Raulis, kuris nenutraukė ryšio su Vatikanu. Bažnyčia išsiderėjo politinių kalinių paleidimą, o jos tarpininkavimą derybose vertina abi pusės – tiek disidentai, tiek komunistai.

Be to, dvasininkija remia R.Castro reformas. „Procesas nebeatšaukiamas“, – sako Havanos arkivyskupas kardinolas Jaime Ortega, kuris yra paraginęs vyriausybę paskubinti liberalizaciją.

Kubos ūkį vis dar nepaprastai slegia JAV ekonominis embargas bei jos pačios biurokratija. Vis dėlto jau ilgą laiką šalis nėra priklausoma nuo savo didžiojo kaimyno šiaurėje. Kuba iš Venesuelos perka naftą palankiomis kainomis, o Brazilija skyrė 1,7 mlrd. litų į vakarus nuo Havanos esančio Marielio uosto plėtrai. Čia Kuba ketina įkurdinti kinišką specialią ekonominę zoną.

Su užsienio parama socialistinė vyriausybė gali netrukus užsitikrinti naują pajamų šaltinį – savo pakrantėse Kuba pradėjo ieškoti naftos. Ekspertai iš JAV taip susirūpinę gręžinio netoli jų krantų saugumu, kad amerikiečių komanda nuodugniai apžiūrėjo Kubos naudojamą kinišką gręžimo platformą. Dėl embargo amerikiečiai negali Kubos aprūpinti savo technika.

Kur pinigai karaliauja

Iki šiol Kubos bumo naudą juto europiečiai, Lotynų Amerikos gyventojai, kanadiečiai ir kinai. „Kubiečiai laiku moka sąskaitas, grynais ir užsienio valiuta,“ sako Havanoje ilgai gyvenantis vokiečių verslininkas.

Išties „ganacia“ – ispaniškai pelnas – čia jau nebėra keiksmažodis. Dabar Havaną apėmusi savotiška aukso karštinė. Nuolat duris atveria nauji privatūs restoranai, kurių savininkai mėsą ir daržoves perka anksti ryte veikiančiuose ūkininkų turgeliuose.

„Ganacia“ – ispaniškai pelnas – čia jau nebėra keiksmažodis. Dabar Havaną apėmusi savotiška aukso karštinė.

Rikšos vairuotojo J.Perezo keleiviai – tai namų šeimininkės, verslininkai, turistai ir valstybės tarnautojai. Už maždaug 15 litų jis perveža per visą 24 kvartalų ilgio Neptūną. Be to, jis nepriima kubietiškų pesų, oficialios šalies valiutos.

„Kiekvienas, norintis Kuboje kurti verslą, turi užsidirbti Kubos konvertuojamųjų pesų (CUC)“, – paaiškina J.Perezas, turėdamas galvoje specialią konvertuojamą šalies valiutą. Anksčiau šie tvirti pinigai buvo skirti vien turistams, o dabar jie tapo prieinami visiems ir tai pirmasis šalies žingsnis laisvosios rinkos ekonomikos link. Kišenėje turėdamas CUC, gali nusipirkti bet ko – braziliško šampūno, argentinietiškų kepsnių arba kokakolos iš Meksikos.

Daugelis kubiečių kaupia užsienio valiutą. Giminaičiai jiems siunčia dolerių iš Majamio arba eurų iš Ispanijos, o šie valiutos keityklose juos išsikeičia į CUC. Korupcija, kurią prezidentas R.Castro paskelbė didžiausiu valstybės priešu, taip pat parūpina šiek tiek papildomų pajamų. Tiesą sakant, didžioji dalis Neptūne parduodamų prekių atkeliauja iš juodosios rinkos.

Maža to, CUC turintys žmonės nejaučia jokio deficito. Iškylas Lenino parke rengiančios šeimos ar klubai, rodos, be jokių problemų gauna kiaulienos šonkauliukų ir vištienos sparnelių, kuriuos užgeria „Bucanero“ alumi.

Užsienio valiutos barjeras

Tačiau pastarasis bumas turi ir neigiamą pusę, tiesiogiai susijusią su revoliucijos tabu – tai augantis atotrūkis tarp užsienio valiutos turinčių žmonių ir algą gaunančiųjų pesais. Tarkim, smulkieji verslininkai, tokie kaip rikšos vairuotojas J.Perezas, uždirba kelis kartus daugiau nei vidutinis valstybei dirbantis žmogus, kuriam alga mokama pesais.

Su valstybinėmis firmomis priverstos bendradarbiauti užsienio bendrovės praranda vis daugiau kvalifikuotų darbuotojų, nes algas jiems yra priverstos mokėti tarpininkaujant valstybei. Bendrovės Kubai sumoka tvirta valiuta, o ši darbuotojams moka tik pesais. Daugybė gerų inžinierių išėjo iš darbo, nes jie daugiau užsidirba pardavinėdami piratinius įrašus arba remontuodami automobilius.

Užsienio valiutą priimančios Neptūno krautuvėlės klesti. Privatūs restoranai ir viešbučiai mėsą perka „Oro Rojo“ („Raudonojo aukso“) mėsinėje. Netoliese atsidarė „Adidas“ parduotuvė. Kuboje, kaip ir visur kitur, žinomu prekės ženklu pažymėti sportbačiai yra aukšto statuso ženklas.

Privatūs restoranai ir viešbučiai mėsą perka „Oro Rojo“ („Raudonojo aukso“) mėsinėje. Netoliese atsidarė „Adidas“ parduotuvė.

Buvę valstybės darbuotojai dabar užsidirba mažuose kioskuose pardavinėdami mobiliųjų telefonų kroviklius, moteriškas liemenėles ir statybines medžiagas. Privatūs juvelyrai ir laikrodininkai atidarė parduotuves Berens mados centre, kur prieš revoliuciją apsipirkinėdavo aušktuomenė.

Toliau gatvė kyla aukštyn kalva, kairėje stovi universitetas, o dešinėje – Habana Libra viešbutis, buvęs Hilton. Šaligatviais patruliuoja policininkai ir į „Neptuno“ sporto klubą traukia jauni vyrai ir moterys. Klubo savininkas Manualis Galzabuni – kurio nosyje, ausyse ir lūpose kabo auskarai – treniruočių įrangą pasigamino pats iš metalo laužo, dviračių grandinių ir vamzdžių. Kasdien jo klube apsilanko apie 200 žmonių.

Už kelių žingsnių kubietės šokių mokykloje moko prancūzus šokti salsą, o toliau Jorge Chavezas atidarė naują žolelių parduotuvę. Anksčiau jis dirbo dailininku vienoje valstybinėje įmonėje, tačiau dabar savo sode užmiestyje augina vaistažoles, kuriomis galima gydyti bronchitą, impotenciją ar prostatos negalavimus. Anot jo, uždirbamas pelnas yra „verslo paslaptis, tačiau verslas tikrai apsimoka“. Kiekvieną mėnesį jis turi sumokėti 120 pesų – arba 5 CUC (14 litų) – mokesčių.

Nekilnojamojo turto rinka kaista

Keli šimtai žmonių, kurių dalis laiko kartoninius ženklus, susirinko prie kaučiukmedžių Prado bulvare, nuo kurio prasideda Neptūnas. Jie reklamuoja savo namus ar butus, kuriuos nuo pernai lapkričio valdžia leido laisvai pardavinėti.

Kuboje privati nekilnojamojo turto nuosavybė niekada nebuvo uždrausta, tačiau iki šiol savininkams buvo leidžiama tik keistis būstais, o ne pardavinėti. Vis dėlto dar esama daug neišspręstų ginčų dėl nuosavybės, ypač tos, kuri priklausė iš šalies išvykusioms šeimoms.

Vienas iš nekilnojamojo turto agentų atidaro savo nešiojamą kompiuterį ir parodo įvairių namų nuotraukas. Medžių kamienai nukabinėti nekilnojamojo turto skelbimais. 414 kvadratinių metrų namas miesto pakraštyje, stovintis hektaro ploto sklype, parduodamas už 65 tūkst. CUC, arba maždaug 170 tūkst. litų.

Prekeiviai ypač domisi potencialiais pirkėjais iš užsienio. „Turiu keturių kambarių paplūdimio namelį“, – jaunas vyras laiko iškėlęs užrašą ant kartono. Vis dėlto leidimo nuolatos gyventi saloje neturintys užsieniečiai negali įsigyti nekilnojamojo turto. Anokia problema, sako brokeris: „Yra būdų ir sprendimų. Pirk. Labai gera proga. Po kelerių metų negalėsi nusipirkti šito namo, nes viską supirks amerikiečiai.“

Tačiau kol kas Kubai to teks dar palaukti.
 

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką