Žurnalui „Spiegel“ duotame interviu Harvardo universiteto ekonomistas siūlo išleisti Graikiją „atostogų“ nuo euro ir prognozuoja, kad dabartinė krizė gali būti Jungtinių Europos Valstijų pradžia.
– Pone Rogoffai, euro zonos finansų ministrai duos Graikijai naujų paskolų, kurių suma siektų 130 mlrd. eurų, kad šalį būtų galima keleriems metams stabilizuoti. Ar tai išgelbės eurą?
– Vargu ar tai paskutinis žodis, netgi Graikijai. Skolų našta ten tiesiog per didelė, o šalis visai nekonkurencinga. Išlaikyti Graikiją euro zonoje bus išties labai sunku.
– Bet Vyriausybė paskelbė griežtas taupymo priemones. Apkarpomos pensijos, įšaldomi atlyginimai. Tokios priemonės Europoje beveik negirdėtos.
– Tačiau jos vis vien per menkos. Kad Graikija taptų konkurencinga, atlyginimus tektų sumažinti per pusę. Politiškai tą įvykdyti neįmanoma, tačiau be radikalaus algų karpymo šalies ūkis liks sustingęs. Graikijai skubiai reikia augimo galimybių. Šiuo metu ji išgyvena penktus recesijos metus. Tai istorinių mastų nesėkmė.
– Bet juk būti blogiau jau nebegali? Daugelis ekonomistų sako, kad krizė Graikijoje pasiekė žemiausią tašką ir blogiausia dabar jau praeityje.
– Neteigčiau to taip drąsiai. Graikijos problema yra ne eilinė recesija, o tikra finansų krizė, po kurios atsigauti užtrunka gerokai ilgiau. Toks ekonomikos griuvimas yra gerokai fundamentalesnis reiškinys nei augimo sulėtėjimas. Kuo ilgiau ūkis trauksis, tuo labiau nerimaus profesinės sąjungos ir tuo labiau politikai bus spaudžiami nutraukti šitą kančią.
– Kokius vaistus rekomenduotumėte?
– Vyriausybei Atėnuose reikėtų suteikti tam tikras atostogas nuo euro, visais kitais atžvilgiais liekant visateise Europos Sąjungos nare. Šalis, pavyzdžiui, pasitrauktų iš pinigų sąjungos ir susigrąžintų drachmą. Drachma iškart nuvertėtų euro atžvilgiu ir Graikijos eksportas bei turizmas atgautų konkurencingumą. Pagerinusi savo socialinį, politinį ir ekonominį lygį šalis galėtų vėl grįžti į euro zoną.
– Dauguma Europos politikų tokią galimybę atmeta kaip neįgyvendinamą. Graikijos pasitraukimą jie laiko euro zonos galo pradžia.
– Aš manau kitaip. Žinoma, Europa turėtų patikinti Graikiją, kad už tokį žingsnį ji nebūtų nubausta. Ir reikėtų sukurti įtikimą planą Graikijos grįžimui.
– Jei Graikija paliktų euro zoną, panikos banga galėtų apimti kitas skolų slegiamas šalis, pavyzdžiui, Portugaliją. Kaip reikėtų užkirsti kelią užkrato plitimui?
– Jei Graikija atsisakys euro, rinkos pareikalaus atsakyti į du klausimus. Pirma, kurioms šalims būtina pasilikti eurą? Antra, kokią kainą Europa pasirengusi už tai sumokėti? Bėda ta, kad europiečiai neturi įtikinančių atsakymų į šiuos klausimus.
– Ar euro zoną reikėtų suskaldyti?
– Ne, jokiais būdais. Kalbame ne apie skaldymą, o pakreipimą, leidžiant vienai ar kelioms pakraščio šalims laikinai pasitraukti, kad galėtų lanksčiau elgtis. Šiuo metu šiai precedentų neturinčiai krizei nėra paprastų sprendimo būdų. Esminės klaidos buvo padarytos dešimtajame dešimtmetyje.
Gali būti, kad euro zonoje išliks visos šiandieninės narės, o Vokietija ir toliau ant savo pečių kraus vis augančias kitų šalių skolas
– Ar norite pasakyti, kad visa euro idėja buvo klaida?
– Ne, bendros valiutos tokioms šalims kaip Vokietija ir Prancūzija idėja buvo pasverta rizika su politiniais dividendais. Tačiau į euro zoną pasikviesti visas Pietų Europos šalis vien politinės sąjungos vardan buvo klaida. Daugelis jų ekonomiškai nebuvo pasirengusios.
– Gal tai ir tiesa, tačiau dabar jos yra pinigų sąjungos narės ir negali būti atskirtos.
– Būtent todėl ir lieka tik viena alternatyva: arba euras visiškai žlugs su visomis tragiškomis pasekmėmis, arba pagrindinės valiutos sąjungos narės sugebės paversti euro zoną tikra politine sąjunga.
– Europa neseniai pasirašė fiskalinį susitarimą, pagal kurį visos narės įsipareigojo drausmingiau valdyti savo biudžetus. Ar tai žingsnis teisinga linkme?
– Taip, bet jo tikrai nepakaks. Ši sutartis tiesiog sukuria laikiną iliuziją rinkoms, kad problema kol kas išspręsta. Ji tik tiek ir pasiekė.
– O ką reikėtų daryti?
– Pinigų sąjungai labiau nei ko nors kito reikia centrinės valdžios bei finansų ministro, turinčio dideles galias mokesčių ir išlaidų politikoje. Atskiros šalys taip pat turėtų atsisakyti savo pretenzijų į nacionalines bankininkystės reguliavimo taisykles. Šį klausimą reikėtų spręsti tik visos Europos lygiu.
– Ar išties tikite, kad euro zonos valstybės sutiks perduoti Briuseliui tiek daug valdžios?
– Baisiausia tai, kad nedaug Europos valstybių tikrai pasirengusios tą padaryti. Politikai, žinantys, ko reikia, tyli, bijodami rinkėjų pasipriešinimo. Tačiau krizės spaudimas sukurs tokį impulsą, kurio mastų ir poveikio kol kas dar negalime net įsivaizduoti. Galų gale, galbūt Jungtinės Europos Valstijos atsiras gerokai greičiau nei būtume prognozavę.
– Daugumoje Europos Sąjungos narių vyrauja nuomonė, kad Europa turi pernelyg daug galios, o ne per mažai.
– Europa dabar tarpinėje stadijoje, gana panašioje į XVIII amžiaus Ameriką. Prieš 1788-aisiais ratifikuojant JAV konstituciją, dvylika metų tai buvo palaida konfederacija, kuri kartais funkcionuodavo, bet dažniausiai – ne. Europa šiandien panašioje padėtyje. Valstybės yra kaip žmonės, labai sunku palaikyti stabilią pusinę santuoką; arba pasiryžti įsipareigoti, arba meti visą reikalą.
– Daugelis Europos politikų mano, kad išleidus euro obligacijas, būtų nutiestas kelias ir vėlesniai santuokai. Ar jūs su tuo sutinkate?
– Ne. Esant dabartinei padėčiai euro obligacijos būtų pats blogiausias sprendimas. Kaip Vokietija galėtų apsisaugoti nuo prastų Prancūzijos finansų ministro sprendimų? Euro obligacijų klausimas taps aktualus tik tada, kai bus sukurta politinė sąjunga.
– Ar manote, kad 2015-aisiais euro zoną sudarys tos pačios narės kaip ir šiandien?
– Gali būti, kad euro zonoje išliks visos šiandieninės narės, o Vokietija ir toliau ant savo pečių kraus vis augančias kitų šalių skolas. Tačiau tokio scenarijaus kaina labai didelė visiems dalyviams: Pietų Europa įklimps į amžiną stagnaciją, iš paskos galų gale nusitempdama ir Vokietijos ekonomiką, kurios augimas sulėtės.
