15min be reklamos
2022 11 30, 08:10

Medaus someljė R.Nabažaitė – apie šeimos verslą ir slaptus bičių šokius avilyje

Prie interjero derantys stilingi vaško gaminiai, bičių vaško drobelės ir medus iš pievos, kurioje 56 rūšių žiedai – mažeikiškių bitininkystės ir gamtos kūriniai.
Medaus someljė prisistatanti R.Nabažaitė į medų siūlo pažvelgti kitu kampu
Medaus someljė prisistatanti R.Nabažaitė į medų siūlo pažvelgti kitu kampu / R.Nabažaitės nuotr.

Rasa Nabažaitė – bene vienintelė lietuvė, medaus someljė amato besisemianti Bolonijoje (kursas organizuojamas keleto ekspertų, akredituojamas „National Register of Experts in the Sensory Analysis of Honey“). Taigi netrukus ji galėsianti atpažinti medaus botaninę kilmę pagal juslines savybes – skonį ir kvapą (iš kokio augalo nektaro medus rinktas), o jos tėtis Alvydas – ilgametis bitininkas.

Iš tvarios, kvepiančios ir greitai suyrančios medžiagos – bičių vaško – kurianti mažeikiškė savo tikslu vadina kuo platesnį bičių produktų panaudojimą rankų darbo gaminiuose. Indelių iš vaško, skirtų kosmetikai, pašnekovės tvirtinimu, nei Lietuvoje, nei užsienyje negamina niekas kitas.

Kitu kampu į vaško gaminius pažvelgusi R.Nabažaitė kviečia juos atrasti ir Vilniuje šurmuliuosiančios Kalėdų mugės metu.

R.Nabažaitės nuotr./„Užpelkių medaus“ bitynas žiemą
R.Nabažaitės nuotr./„Užpelkių medaus“ bitynas žiemą

„Mūsų medų ir gaminius iš vaško jau atradusiems sakome, kad kokybiškas medus negali egzistuoti be prižiūrimų bičių ir augalų įvairovės. Pagrindinėse bičių ganyklose, šalia esančiame miške ir aukštapelkėje šią vasarą suskaičiavome net 56 žydinčių augalų rūšis“, – pasakojo save gaminti mėgstančia bitininke vadinanti R.Nabažaitė.

Konkurencija, bent jau Lietuvoje, šiame sektoriuje nėra maža. Ar pavyko išsigryninti savo kelią?

– Konkurencija tarp bitininkų didelė, bet mus gelbsti išskirtinumas, keliame sau tikslą vartotojus šviesti ir medų iškelti į pelnytai aukštą vietą šiuolaikinėje Lietuvos gastronomijoje. Kita labai svarbi žinutė, kuria dalinamės – kokybiškas, sveikas maistas neatsiranda vakuume – tam reikalingos ir sveikos dirvos, ir sveika ekosistema, ir laimingi jį auginantys žmonės. Mums svarbu, kad žmonės suprastų, kad medus skirtas ne tik arbatai. Taigi skatiname juos naudoti bičių produktus.

Kokio medaus šalimi būtų galima pavadinti Lietuvą?

– Lietuvoje daugiausiai turime poliflorinio. Tai iš skirtingų augalų rūšių gaunamas medaus. Iš Monoflorinių augalų galime paminėti liepų, grikių, rapsų medų. Kitose šalyse, kur didesni augalų plotai, pavyzdžiui, Ukrainoje – saulėgrąžų medus, Graikijoje – čiobrelių monoflorinis medus.

R.Nabažaitės nuotr./Kalėdiškas medaus stiklainiukas
R.Nabažaitės nuotr./Kalėdiškas medaus stiklainiukas

Koks medus ir pagal kokias išskirtines savybes vertinamas labiausiai?

– Monoflorinis, vieno augalo kilmės, medus vertinamas labiau nei poliflorinis. Jį lengviau derinti su maistu. Be to, pirkdami tokį medų, visada gausite tokiomis pačiomis skonio ir kvapo savybėmis pasižymintį produktą. Todėl jis ir brangesnis.

Na, o kalbant apie išskirtines savybes, būtina paminėti skonį, kvapą ir žiedadulkių mikroskopiją. Nereikėtų pamiršti, kad medus vienas labiausiai falsifikuojamų maisto produktų pasaulyje, ypač Kinijos rinkoje. Joje cukraus pakaitalai bandomi prastumti į rinką kaip medus.

Kita vertus, poliflorinis medus savo sudėtyje turės daugiau skirtingų mikroelementų, vitaminų, jo skonis bus kompleksiškesnis. Be to, sveikesnis jis ir pačioms bitėms. Svarbiausia – poliflorinis medus yra tikra sezoniškumo ir bioįvairovės išraiška, panašiai kaip ir vyno terroir’as.

Kiek vietos jūsų bitininkystės versle tenka tvarumui?

– Tvarumas mums daugiau nei madingas žodis – ypač didelį dėmesį skiriame jam pakuodami savo produktus. Taip pat savo versle atsisakėme lipnių etikečių, kad galėtume lengvai panaudoti ir perdirbti stiklainius. Naudojame perdirbtą popierių. Labai daug meilės ir kūrybos sudedame į tai, jog dovanėlės būtų puošnios ir aplinkai draugiškos, puošiame jas savo surinktais augalais. Bitininkystėje atliekų beveik nėra: seni koriai pavirsta vaško žvakėmis, nekondicinis medus – midumi. Šventiniu laikotarpiu man ir tėčiui labai gelbsti mama ir mano antroji pusė.

R.Nabažaitės nuotr./Bičių vaško dėžutė paukščiukas
R.Nabažaitės nuotr./Bičių vaško dėžutė paukščiukas

Iki bitininkystės siejote savo gyvenimą su gastronomija?

– Didžiausia mano aistra yra maistas. Škotijos universitete (Queen Margaret University) esu įgijusi gastronomijos mokslo magistrą. Šios studijos unikalios tuo, kad gavau platų žinių spektrą apie maisto kultūrą, ekonomiką, komunikaciją. Taigi ne tik apie tai, ką žmonės valgo, bet ir kaip valgo, kokią įtaką tai daro aplinkai, kaip kuriamos ekonominės, logistinės sistemos. Šios profesijos atstovai dažniausiai patys sau susikuria įvairių veiklų.

Dažnai perkame daiktą su intencija, kad naudosime visą likusį gyvenimą, bet kiek iš tiesų jį naudojame? Mūsų daiktai yra tvarūs, tad, jei pajusite, kad jau pabodo, tiesiog išlydysite ir pasigaminsite žvakę.

Mano atveju bitininkystė sujungia labai įvairios veiklos. Taip pat šioje srityje daug buvimo gamtoje: tiek praktinio, tiek fizinio darbo, tiek labiau kūrybinės veiklos. Na, ir įvairiapusiškumo šioje sityje yra labai daug. Čia galiu kurti tai, kuo pati tikiu. Mus su tėčiu labiausiai ir jungia tos kūrybinės vizualinės idėjos.

Ar pavyksta su tėčiu sutarti visais klausimais?

– Pykčių pasitaiko kiekvienoje šeimoje, dirbi ar nedirbi drauge. Mes su tėčiu labai panašūs, na, ir susidirbę jau. Bendras tikslas darbą palengvina. Nors aš tokia labiau idėjų generatorė, o tėtis realistas. Tai mane, kur reikia, pristabdo. Džiaugiuosi, kad mudu šioje veikloje drauge.

Tai kodėl visgi pasukote bitininkystės keliu?

– Mačiau tėtės pavyzdį, na, ir man pačiai dėsningai viskas susiklostė. Bitininkystė buvo viena priežasčių, nulėmusių ir mano pažintį su draugu. Jį suintrigavo, kad aš bitininkė. Moterų skaičius bitininkystės sektoriuje nėra didelis, o žemės ūkio ir maisto sektoriuje šis skaičius netgi mažesnis. Nors ir mūsų bityne tėtis yra vedantis bitininkas, o aš labiau asistuojanti (kai reikia korius išimti, medų išsukti ir pan.), su vaško produktais ir jų apipavidalinimu bei pardavimais dirbanti.

R.Nabažaitės nuotr./Medumi ir vašku kvepianti kalėdinė miško pasaka
R.Nabažaitės nuotr./Medumi ir vašku kvepianti kalėdinė miško pasaka

Grįžusi į gimtąjį miestą bitininkystės ėmėtės ne iš karto?

– Pirmus metus dirbau ledų gamykloje kokybės skyriuje, tik po to ėmiausi produktų vystymo. Tačiau supratau, kad tai ne mano kelias. Su bitininkystės verslu dirbame antrus metus. Dar nesame toje vietoje, kur norėtume būti. Šiuo metu kuriame edukacijų erdvę. Ten planuosime renginius, kuriuos organizuosime ne medunešio metu, ateityje tai turėtų užtikrinti pajamas ne sezono metu.

R.Nabažaitės nuotr./Antrus metus su tėčiu Alvydu bityną „Užpelkių medus“ puoselėjanti R.Nabažaitė iš vaško gamina ir tvarius indelius, derančius prie namų interjero
R.Nabažaitės nuotr./Antrus metus su tėčiu Alvydu bityną „Užpelkių medus“ puoselėjanti R.Nabažaitė iš vaško gamina ir tvarius indelius, derančius prie namų interjero

Tirinėju jūsų rankomis kurtas korių vaško dėžutes ir indelius kosmetikai. Kiek šie kūriniai patvarūs?

– Kurti šią liniją ėmėme praėjusiais metais. Iki šiol daug kas domisi, kiek ši produkcija patvari, ar neištirps. Galiu patikinti, kad medžiaga minkštesnė nei mums įprasta. Bet ji natūrali. Pati jau metus laiko naudoju druskinę iš vaško ir viskas su ja gerai, manau, naudosiu dar tiek pat laiko.

Kaip atrodo tokio produkto gimimas?

– Po medaus išsukimo likęs ir iš korių ištrauktas vaškas valomas, kaitinamas, na, o paskui išliejama norima vaško dėžutės forma. Rankinio darbo nėra mažai: reikia ir temperatūrą pritaikyti, ir kiekvieną kūrinį rankomis nuglostyti. Na, ir pats kūrinys nėra amžinas, bet sumanymas toks ir buvo. Dažnai perkame daiktą su intencija, kad naudosime visą likusį gyvenimą, bet kiek iš tiesų jį naudojame? Mūsų daiktai yra tvarūs. Tačiau jei pajusite, kad jau pabodo, tiesiog išlydysite ir pasigaminsite žvakę.

R.Nabažaitės nuotr./Vaškinė arbatinė su žemuogių arbata
R.Nabažaitės nuotr./Vaškinė arbatinė su žemuogių arbata

Instagrame dalijatės šokančios avilio gyventojos šokiu? Kaip jums pavyko užfiksuoti tokį momentą?

– Bitė buvo įskridusi į namus, norėdama ištrūkti, kiek pavargo, todėl pavaišinau ją lašeliu medaus. Tai ji veiksmu, panašiu į šokį, valėsi medų nuo plaukuoto kūnelio. Įprastai bitės šokio judesį pasitelkia grįžusios į avilį (vertėtų kada slaptą kamerą pasitelkti). Tokiu būdu jos papasakoja kitoms bitėms, kur yra aptikusios augalų, tinkamų nektarui rinkti. Taigi šis veiksmas yra jų analogas GPS instrukcijoms.

Specialusis projektas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką