Scenoje ji šilta ir atvira. Tačiau tik dabar Eglė Jackaitė išdrįso prabilti apie tai, kas ilgai liko užkulisiuose – savo pačios nesuvaidintą istoriją.
Spektaklis „Šventoji“ Eglei tapo ne tik vaidmeniu, bet ir išpažintimi, persipynusia su Marijos Egiptietės likimu. Scenoje ji išsirengia nuogai ne tik kūnu, bet ir siela – dalijasi skaudžiausia patirtimi, vaikystės ilgesiu, santykio su mama skausmu ir išlikimo kaina. Tačiau šis nuogumas tampa ne pažeidžiamumu, o stiprybe: kiekviena išpažintis ne pakartoja skausmą, o leidžia jam virsti gijimu. Žiūrovai atpažįsta save jos žodžiuose, o jų tyla, ašaros ir apkabinimai sugrįžta kaip galia, kuri jungia.
„Žmonės išsiilgo tikrumo – ir kai einu į sceną be sienų, be filtrų, be kaukės, jie išdrįsta pažvelgti ir į savo žaizdas“, – sako Eglė.
Tai pokalbis apie trapų gyvenimo grožį, apie tikėjimą, laikantį už rankos sunkiausiose akimirkose, ir apie paprastą, bet nelengvą drąsą – būti tikra.
