-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Edita Užaitė: moterys apskritai nemeluoja!

Paklausta, ar jau spėjo sau atsakyti į klausimą, ar iš tiesų moterys meluoja geriau, Kristinos vaidmenį seriale atliekanti Edita tik nusijuokia: „Moterys apskritai nemeluoja! Niekada!“
Foto naujienai: Edita Užaitė: moterys apskritai nemeluoja!
Gretos Skaraitienės nuotrauka / zmones24.lt
Dukart Auksiniam scenos kryžiui nominuota aktorė Edita Užaitė (26) džiaugiasi, kad pradėjusi filmuotis televizijos seriale „Moterys meluoja geriau“ draugams ir artimiausiems žmonėms pagaliau gali teikti tokias dovanas, apie kokias anksčiau nebent pasvajodavo. O paklausta, ar jau spėjo sau atsakyti į klausimą, ar iš tiesų moterys meluoja geriau, Kristinos vaidmenį seriale atliekanti Edita tik nusijuokia: „Moterys apskritai nemeluoja! Niekada!“

Prisišnekinti tave pokalbio nebuvo lengva. Kodėl taip vengi žurnalistų: turi ką slėpti, esi nuo jų nukentėjusi ar tiesiog sąmoningai nenori viešumos?

Nei viena, nei kita. Tiesą sakant, nerandu nė vienos pateisinamos priežasties, kodėl turėčiau visiems pasakoti apie asmeninį savo gyvenimą. Galbūt ateis laikas, kai mano požiūris pasikeis, bet kol kas tiesiog intuityviai nenoriu dalyti interviu, ir tiek. Kai paskambinai ir pasiūlei susitikti, ilgai ieškojau protingos priežasties atsisakyti. Prisiminiau vieną Carlo Castanedos knygą, kurioje rašytojas pataria kuo mažiau apie save kalbėti svetimiems.
Žmonės, perskaitę šį interviu, susidarys apie mane vienokią ar kitokią nuomonę: vieni manys, kad esu labai linksma ir faina, kiti, atvirkščiai, kad esu tiesiog kvaila merga. Bet juk tai neturės nieko bendra su tuo, kokia esu iš tikrųjų. Būnu visokia, ir, manau, apie save reikia pasakoti kuo mažiau vien tam, kad vėliau tavęs nesietų tik su tuo, ką sykį pasakei. Man kur kas labiau patinka apie save kalbėti su draugais, nes iš jų kartais gali sulaukti palaikymo ar kokio patarimo, o apsinuoginti prieš visiškai nepažįstamus žmones nelabai matau prasmės.

Taigi, rodos, šį kartą man tiesiog pasisekė...

Šį kartą – taip (juokiasi)...

Prieš tapdama aktore turbūt nemanei, kad interviu dalijimas taps tavo gyvenimo dalimi?

Aktorystę pasirinkau spontaniškai. Šiauliuose lankiau dailės mokyklą ir norėjau tapti drabužių dizainere. Paskutiniais mokslo metais atsirado festivalis „Virus“, kuriame buvo galima demonstruoti avangardines drabužių kolekcijas. Man visada patiko Salvadoras Dali, jo fantasmagorija, todėl ir dalyvauti tokiame festivalyje man buvo įdomu. Sukūriau vieną kolekciją, antrą, trečią. Pristatydama pastarąją supratau, kad kur kas įdomiau galvoti, ką scenoje veiks manekenės, nei ką nors joms siūti. Štai tada ir sumąsčiau, kad man reikia stoti į aktorinį arba režisūrą.
Taip „užsikepiau“ šia idėja, kad nusprendžiau stoti tik į Muzikos akademiją. Pati sau pasakiau: jei nepavyks, išvažiuosiu į Kaukazą ir kokiame nors teatre dirbsiu nors ir valytoja. Tik neklausk, kodėl Kaukazas – ir pati to nežinau (juokiasi).

O ar buvo kas pultų tave protinti, kad pasirinktum „rimtesnę“, „perspektyvesnę“ profesiją?

Ne. Tėvai nebuvo prieš akorinį – juk jie žinojo, kad bet kokiu atveju pasielgsiu savaip. Juos gąsdino tik tai, kad nusprendžiau nepateikti dokumentų į jokią kitą aukštąją mokyklą. Man pasisekė: įstojau iš pirmo karto ir atsidūriau Jono Vaitkaus vadovaujamame kurse.

Aktorystė atrodė tokia pat žavi, kokią ją įsivaizdavai prieš stodama?

Tiesą sakant, aš jos niekaip neįsivaizdavau. Vaikystėje močiutė vedžiodavo į teatrą, tačiau paskui į jį nuėjau tik mokydamasi vienuoliktoje klasėje. Niekada nesvajojau tapti aktore, todėl įstojus net nebuvo progos nusivilti. Apie Vaitkų taip pat nieko nežinojau – pamenu, prieš stojamuosius egzaminus atėjau į konsultaciją ir ilgai dairiausi, kuris gi iš dėstytojų galėtų būti būtent jis. Žodžiu, buvau visiška analfabetė...
Studijuojant atrodė, kad galime suvaidinti bet ką, viską, o kas tas „viskas“, net nelabai suvokėme – jei atvirai, mums trūko sąmoningumo. Kaip aktorę mane pažadino režisierius Gintaras Varnas, pakviesdamas vaidinti spektaklyje „Nusikaltimas ir bausmė“. Tuomet aš jau studijavau pirmame magistrantūros kurse.

Tai buvo pirmasis rimtesnis vaidmuo?

Taip... Nors pamenu, kaip buvo įdomu trečiame kurse vaidinti Oskaro Koršunovo spektaklyje „Oidipas karalius“, ir visai nesvarbu, kad masinėse scenose. Vaidinome su pačiais geriausiais Lietuvos aktoriais, matėme, kaip jie dirba, kaip sugeba susikaupti ir kokią didelę atsakomybę jaučia. Jau tada supratau, ką reiškia dirbti, – akademijoje verkdavome, jog plušame nuo ryto iki vakaro, o iš tiesų tai taip toli buvo iki tikro darbo. Pamačiau, kokiais tempais dirba tikri aktoriai, kaip sugeba greitai susiorientuoti naujose aplinkybėse.

Tai, ką pamatei, tavęs neišgąsdino?

Atvirkščiai, man tai buvo akstinas dar daugiau dirbti ir dar daugiau stengtis.

Bet juk teatre ne viskas vien nuo tavęs priklauso – svarbu, pas kokį režisierių pateksi, kokį vaidmenį gausi...

Žinoma, visa tai svarbu. Jei geras aktorius patenka į blogą spektaklį, žiūrovo širdyje vis vien nelieka tokio didelio įspūdžio, koks jis būtų pažiūrėjus gerą darbą. Kitą kartą iš gero spektaklio, kuriame, rodos, aktorius ne tiek daug pastangų įdeda, žiūrovas išsineša vien šviesą ir šilumą.
Daug kas priklauso nuo sėkmės, kur ir pas ką patenki, tačiau labai didelę reikšmę turi ir asmeninės savybės. Aktoriai verkia, kad jų neima į spektaklius, o kai paima, pamatai ko nematęs: skundimąsi, tingėjimą, prašymus „gal vėliau, gal ne dabar“, nuolatinius paplepėjimus ir parūkymus. Jei režisierius tavyje nemato noro ir entuziazmo vaidinti, kaip gali tikėtis, kad vaidinsi kitame jo spektaklyje?
Neslėpsiu, kartais ir man tokių dalykų nutinka, tačiau vis vien esu labiau entuziastė nei tinginė. Man sunku ir baisu išeiti į sceną vieninteliu atveju – kai nesuprantu vaidmens. Tačiau puikiai žinau, kad jei nuoširdžiai nori suprasti ir gerai atlikti savo darbą, ilgai jaukintas vaidmuo vis vien vieną dieną pas tave ateis, o baimės eiti į sceną nebeliks. Beje, tai patyriau visai neseniai: atrodė, vaidmuo paprastas, viską suprantu, o per repeticijas išėjusi į sceną vis tiek jaučiausi kaip medžio gabalas – vadinasi, kažko iki galo taip ir nesupratau. Per pirmą premjerą į sceną ėjau kaip į šaltą vandenį, o per trečiąją pagaliau įvyko tikroji mano premjera.

Kaip manai, žiūrovai tokius dalykus jaučia?

Su Gyčiu (aktoriumi Gyčiu Ivanausku – red. past.) po vieno „Nusikaltimo ir bausmės“ spektaklio juokėmės: būna, po spektaklio jautiesi labai šūdinai, o režisierius Gintaras Varnas ateina ir pasako, kad buvai šaunus. Kuo prasčiau po spektaklio jautiesi, tuo geresnių žodžių iš Gintaro sulauki, ir – atvirkščiai: kuo geriau jautiesi, tuo griežtesnės pastabos. Todėl vertinti, kaip tau pavyko vaidmuo, iš tiesų nelabai gali. Tai turi daryti žiūrovai, režisierius, kolegos.

Ar gali suskaičiuoti, kiek šiuo metu turi vaidmenų?

Kaune – šešis, naujausias – „Boeing, Boeing“ pas Gytį... Šiuo metu aštuonis.

Aktoriui tai daug?

Visada norėjau būti beprotiškai užimta. Visada bandžiau įsivaizduoti, kaip vieną dieną atsiversiu užrašų knygutę ir matysiu, kad visos dienos užimtos. Dabar taip ir yra.

Tačiau, matyt, tavo karjeroje buvo ir juodesnių periodų?

Pamenu, kaip per mėnesį vaidindavau vos vieną kartą (o tai reiškia vieną darbo dieną per trisdešimt dienų), naujo vaidmens turėjau laukti keturis mėnesius. Jaučiausi tragiškai: rodos, turi laiko skaityti knygas, sportuoti, mokytis kalbų, tačiau nieko nesinori, vien gulėti lovoje. Paradoksalu: kuo esi labiau užsiėmęs, tuo daugiau visko suspėji nuveikti.

Kad tai įrodytum, sutikai dar ir filmuotis seriale „Moterys meluoja geriau“? Su teatre dirbančių kolegų priešiškumu dažnai tenka susidurti?

Pastaruoju metu šis požiūris šiek tiek pasikeitė – kolegos į tai pradėjo žiūrėti kur kas tolerantiškiau. Nustebau iš vienos žinomos aktorės išgirdusi: „Žinai, jei mane pakviestų filmuotis, sutikčiau.“ Nenoriu sakyti, kad seriale filmuojuosi vien dėl pinigų – tai nebūtų visiška tiesa. Taip, pinigai buvo stiprus motyvas sutikti. Jei garsiai pasakyčiau, kiek teatro aktorius uždirba... Net valytojos gauna daugiau. Dar vienas dalykas: jei nori, užsiimti chaltūra gali visur – ir teatre, ir seriale. Sutinku, filmuojantis televizijoje yra skubotumo, tačiau stengiuosi nechaltūrinti, galvoti apie tai, ką darau. Manau, tai puiki patirtis.

O kvietimas nusifilmuoti ne rimtoje juostoje, o seriale dvejonių nepasėjo?

Tiesą sakant, labai ilgai galvojau, sutikti ar ne. Dėliojau į lėkštutes pliusus ir minusus, vis dėlto vienu pliusu buvo daugiau (juokiasi)...

Vienas iš galimų pliusų, matyt, buvo kitą rytą po premjeros užgriuvęs populiarumas?

Žmonės manęs neatpažįsta, ir tuo labai džiaugiuosi – nesu stebima, turiu asmeninį gyvenimą. Dar mokantis akademijoje vienas dėstytojas sakė, kad mano veidas yra nepaprastai dėkingas: jis vienoks teatre, kitoks kine, vienoks televizijoje ir kitoks gyvenime. Esu neatpažįstama ir dėl to laiminga.

Prisipažink: televizorių žiūri?

Žiūriu. Nori žinoti ką? Specialiai įsivedžiau kabelinę, kad galėčiau stebėti futbolo rungtynes. Tiesą sakant, sporto kanalas yra pagrindinis, kurį žiūriu. Dar įsijungiu muzikinius, kartais pažiūriu „Travel“. Ir „Snobo kiną“.

O savo darbo nesinori pažiūrėti?

Iš pradžių žiūrėjau, bet dabar jau ne. O kam žiūrėti – vis tiek nuo to niekas nepasikeis. Maniau, kad žiūrėsiu serialą, analizuosiu savo klaidas, darysiu išvadas, bet paskui supratau viena: kam nepatinka, tegul nežiūri, kam patinka, lai žiūri. Tai ir yra didžiausias nuotolinio valdymo pulto pranašumas (juokiasi).

Kristina seriale ir Edita gyvenime kuo nors panašios?

Kūnas – tas pats. Dar – balsas. Šiaip tai nieko tarp jų panašaus.

O kokia Kristina tavo akimis?

Truputį bezdielnikė, vaidina, kad dirba, o iš tiesų – nė velnio. Tiesa, vienas panašumas tarp mūsų vis dėlto yra – ir vienai, ir kitai patinka skudurai.
Bet aš tikrai su bernais nesielgiu taip kaip Kristina. Pavyzdžiui, dar pirmose serijose Kristiną pakabina du banditėliai. Kai jie pradeda nusibosti, ji sugalvoja pasiplauti, bet nesėkmingai – vaikinai Kristiną įtempia į automobilį. Mergina čia pat sumąsto išeitį: pasiūlo važiuoti pas save (atseit plotas), o atvažiavus tarpdury pasitinka dvimetrinis broliukas. Žinai, realiame gyvenime tokius „erelius“ jau seniai būčiau pasiuntusi kuo toliau, ir man tai turbūt būtų pasibaigę kur nors miškelyje. Tokio gudrumo ir aferiškumo kaip Kristina tikrai neturiu. Avantiūras mėgstu, bet tik tas, kurios susijusios su darbu.
Be to, gyvenime esu konkretesnė: Kristina savo pusseserei vis aiškina ir aiškina, kad ši galų gale apsispręstų, ką myli, o aš pasakyčiau vieną kartą ir daugiau į tai nebesikiščiau – ne mano reikalas.

Edita, turbūt kaip niekas kitas turėtum žinoti: ir vis dėlto moterys meluoja geriau?

Moterys apskritai nemeluoja! Niekada! Na, bent jau aš... Galbūt kartais pasakau netiesą, bet tokiais atvejais tiesiog manau, kad sakau teisybę. To melu nepavadinsi. Aš nemeluoju, o jei sakysite, kad vis dėlto meluoju, patikėkite, tai darau tiek pat, kiek ir kiekvienas normalus žmogus, ir visai nesvarbu, kas jis – moteris ar vyras.

Kristinai meilės reikalai nelabai sekasi...

Bet gal dar pasiseks – viskas priklauso tik nuo serialo kūrėjų (juokiasi).

Na, bet kol kas yra taip, kaip yra... O kaip šioje srityje sekasi Editai?

Kai manęs klausia, atsakau, kad gyvenu gerai. Kai papasakoju, kaip leidžiu dienas, kam nors galbūt atrodo, kad gyvenu klaikiai: keliuosi penktą, skubu į filmavimus, grįžtu vėlai vakare, jei tai būna savaitgalis, kartais dar nulekiu pabaliavoti, o kitą rytą – ir vėl tas pat. Kam nors toks gyvenimas atrodo klaikus, o man – vienas smagumėlis. Viskas priklauso nuo to, kaip kas pažiūrės.
Kai kam atrodo, kad gyvenu neteisingai: visi draugai ir draugės jau baigia ištekėti, po namus vaikučiai laksto, ir tai gražu. Bet kol kas man gražu, kai tie vaikučiai laksto pas kitus. Žinoma, ateis laikas, kai norėsiu vaiko, o gal jau ir dabar tas laikas po truputį ateina – juk, būna, pažiūri į jį ir pajunti kibirkštėlę... O kartais – atvirkščiai: prašai, kad tik kas nors vaiką nuo tavęs patrauktų. Manau, viskam ateina savas laikas...

Klausiau apie meilę, o prašnekai apie vaikus. Galbūt esi iš tų moterų, kurios apie vyrus sako: „Na jau ne: antro vaiko man tikrai nereikia...“

Tikrai ne. Manau, patys laimingiausi žmonės būna tie, kurie gimsta iš meilės. Niekada nelinkėčiau sau tapti karjeriste su vaiku. Šeima yra labai svarbi. Man svarbu jausti mamą, tėtį. Pamenu, vaikystėje didžiausias košmaras buvo, kai susipykus tėvams maniau, jog jie išsiskirs.
Matau, dabar žmonės, tarp jų – ir aš, nelabai moka gyventi kartu. Gyveni ir jauti, kad kuo toliau, tuo labiau tarpusavio santykiuose pritrūksta spontaniškumo ir atsidavimo kitam. Mūsų tėvai mokėjo tai daryti, o mes... Kuo toliau, tuo „sudėtingesnėmis asmenybėmis“ tampame, su savo egoizmu, ambicijomis, su noru būti laisviems ir nepriklausomiems...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius