„Galėjau tapti Akcijonaitiene arba Akcijonaite, bet man taip norėjosi likti „-aite“... Dabar net nieko neįtarsi“, – nusijuokia prieš penkis mėnesius Tailande už mylimojo Aido Akcijonaičio (30) ištekėjusi „Skalvijos“ kino teatro direktorė Greta AKCIJONAITĖ (29), kurią iki šiol, be abejo, daugelis vis dar prisimena Zabukaitės pavarde.
Greta ir Aidas susituokė tyliai tyliai. Apie tai nežinojo net artimiausi draugai, o Gretos mamai beliko konstatuoti: jiems visada viską reikia padaryti nenormaliai. „Ar tiki, kad radai antrąją puselę?“ – tiesiai šviesiai klausiu. Jauna moteris šypteli: jei ji – puselė, vadinasi, pasaulyje egzistuoja dar milijonas puselių, kurios galėtų jai idealiai tikti. „Tai – laiko ir vietos klausimas. Jei nepavyko su vienu, pavyks dar su milijonu. Tačiau kai yra gera, nėra prasmės kitų puselių ieškoti. Jaustis gerai yra didžiausia vertybė“, – neabejoja Greta.
Susitikti sutariame neseniai duris atvėrusioje vyninėje „La Boheme“. Net neįsivaizdavau, kad mūsų pokalbis galėtų vykti kur kitur: juk ši jauki vietelė – naujausias Gretos vyro Aido ir jo partnerio kūrinys.
Kažkodėl jaučiu, kad pastaruoju metu tavo dienos bėga čia, tarp „La Boheme“ sienų...
Ne visai: mano dienos ir toliau bėga „Skalvijos“ kino teatre, o vakarai – taip, šioje vyninėje.
Įdomu stebėti kūrybinį procesą?
Man norisi dalyvauti, nes čia viskas dar tik kuriasi, verda, o ir problemų netrūksta. Turbūt esu iš tų, kuriuos traukia sunkumai. Kai atėjau dirbti į „Skalviją“, ten buvo šimtai tūkstančių problemų, ir man tai buvo pats geriausias laikas – jas spręsdama norėjau dalyvauti visada ir visur. Taip yra ir čia, „La Boheme“.
Bet juk šis projektas nėra tavo...
Taip, jis – mano vyro Aido ir jo partnerio. Aš ir nesikišu, o stengiuosi padėti smulkiais dalykais: jei reikia, nuvažiuoju, nuperku, atvežu, ir man smagu tai daryti. Gyvenu su Aidu, matau, kiek laiko jis čia sugaišta, jaučiu, kaip jaudinasi ir nervinasi, todėl norisi išlaikyti mūsų santykių harmoniją – žinau, jei padėsiu Aidui, abiem nuo to bus tik geriau. Noriu dalyvauti, nes tai labai susiję su mano gyvenimu.
Mintis atidaryti vyninę Aidui gimė prieš metus. Spėju, tie metai ir prabėgo gyvenant su „Boheme“, apie „Boheme“ ir pačioje „Boheme“.
Panašiai ir buvo (juokiasi). Tačiau man tai nė kiek netrukdė ir nevargino. Kadangi ir pati turiu milijoną veiklų, nesijaučiau nei palikta, nei užmiršta.
O dabar esi tarsi geroji šių namų dvasia...
Nekuriu šeimininkės vaidmens. Nors apskritai, manau, tokiai vietai kaip ši šeimininkas labai svarbus – kuo dažniau žmonės jį mato besisukiojantį restorane, tuo jiems smagiau. Žmonės jaučiasi laukiami ir lyg atėję į svečius. Čia ateina daug bendrų mūsų draugų, todėl stengiuosi su visais pašnekėti, pabendrauti. Jei matysiu, kad reikia, visuomet svečią mielai pakviesiu užeiti vidun, pavedžiosiu po vyninę, viską aprodysiu.
Aidas tavęs namo nevaro?
Mudu visuomet išeiname kartu (šypteli).
Net tada, kai „Boheme“ dirba iki trijų nakties?!
Net ir tada. Kol yra entuziazmo, negalvoji apie jokį nuovargį. Atvirkščiai: jis suteikia energijos, ir tu juo maitiniesi. Juolab kad tai nėra koks nors sunkus protinis darbas. Tai yra bendravimas, o juk kai nenori, gali tiesiog nebendrauti. Nėra jokios prievartos ar prievolės – būnu ir dirbu čia savo noru.
Savanorė be atlygio?
Kai dirbu padavėja, šiokį tokį atlyginimą gaunu.
Kuo kuo dirbi?!
Tiesiog būna dienų, kai ateinu ir pasakau: „Šį vakarą padirbsiu padavėja.“ Visada svajojau kada nors padirbėti bare. Man tai patinka, nes išmoksti daug naujų įdomių dalykų. Išmokau priimti ir atnešti užsakymus, atsiskaityti, skaičiuoti, siūlyti, rekomenduoti, atsiprašyti, laiku pastebėti. Iš tikrųjų tai – gana sudėtingas, bet kartu ir lengvas darbas, ypač kai jį dirbi su malonumu. Žinau, kai nenorėsiu, galėsiu tiesiog nedirbti, o tai ir yra didžiausias šio mano darbo pliusas. Gera jausti, jog turi laisvą pasirinkimą.
Kai prieini priimti užsakymo, žmonės atpažįsta, kad prieš juos stovi ta pati „Skalvijos“ kino teatro direktorė?
Kartais, bet išsyk pasakau, kad man labai patinka tai, ką darau, kad jaučiuosi laisvai, todėl ir jie turėtų jaustis laisvai.
Arbatpinigių palieka?
Žinoma! Daugiausia per vakarą esu uždirbusi apie šimtą litų – manau, tai visai neblogai. Netgi – labai gerai. Beje, lietuviai dosnesni nei užsieniečiai.
Esi sakiusi, kad gerai jautiesi, kai tavo namuose yra žmonių, o kai vakarą leidi be svečių, apima keistas jausmas. Spėju, dabar jūsų svečiai renkasi „Boheme“...
Na, namuose mūsų išties beveik nebūna – grįžtame tik pernakvoti. Gaila, kita vertus, normalu – porą pirmų mėnesių neišžvengiamai taip gyvensime. Tačiau namų ir apskritai gyvenimo apleisti nereikėtų. Net mano katinas pradeda manęs neatpažinti (juokiasi)!
Bet tai – taip pat savotiškai romantiška?
Būtent! Tai nėra tokia romantika, kai stovi su mylimu žmogumi susikibęs už rankučių ir žiūri į jūrą, bet visa tai, ką dabar išgyvename, yra nauja, todėl ir romantiška. Būna dienų, kai abu esame nusikalę ir negalime pratarti nė žodžio, tačiau vis vien apima smagumas – gera, kai ką nors darai kartu su mylimu žmogumi.
Kol kas toks gyvenimas nenusibodo, o amžinai tai juk netruks, daugiausia – metus... Vakar Aidas manęs paklausė: „Kaip tu manai, ar mūsų santykiams netrukdo tai, jog dieną naktį tuo pačiu gyvename?“ Pasakiau, kad man tai netrukdo, Aidui, pasirodo, – taip pat. Tačiau tokių klausimų kyla, ir tai normalu (šypsosi).
Kai Aidas viename populiariame klube dirbo vadybininku, įkalbinėjai jį turėti ką nors savo. Jei vyras tave kalbintų atidaryti nuosavą kino teatrą, ryžtumeisi?
Vienu metu to labai norėjau, dabar vis dar kartais apie tai pagalvoju. Tačiau puikiai žinau, kad imtis šito viena tikrai nenorėčiau. Jei kada nors atsiras žmogus, kuris gyventų tuo pačiu kaip aš, galbūt ir imčiausi nuosavo verslo.
Kuo tavo kino teatras būtų kitoks?
Negalėčiau rodyti komercinės produkcijos – tai pjautųsi su mano įsitikinimais, skoniu. Galbūt tai išlepimas, tačiau negalėčiau gyventi darydama, kas man nepatinka. Net ir dideli pinigai nebūtų joks motyvas. Mano kino teatras turbūt būtų daug kuo panašus į „Skalviją“ – juk ir dabar stengiuosi daryti tai, kas man labiausiai prie širdies. Gal tik reikėtų didesnės salės nei „Skalvijoje“... Ir dar rengčiau daugiau socialinių akcijų, kad ir ekologinių...
Esi viena iš tų, kuri pasidavė sparčiai populiarėjančiai visuotinei madai?
Turbūt. Kalbos apie ekologiją man taip išplovė smegenis, kad dabar, jei atvirai, esu jos tiesiog apsėsta. Dabar man didžiausia problema, jei kas nors išmeta butelį ne į tą skyrių. Tuomet arba ištraukiu butelį, arba pasakau, kad ne ten išmetė ir kad rūšiuotų šiukšles (juokiasi). Prisipažįstu: šiuo klausimu man šiek tiek pasimaišęs protas. Kaip išprotėjusi taupau elektrą, vandenį, parduotuvėse neimu maišelių. Pomidorai byra po stalu, varškė bėga, pardavėjos pyksta, o man maišelių vis tiek nereikia (juokiasi).
Kadangi gyvenu pirmame aukšte, kai ką auginu po langais arba ant palangės. Pasisodinau rozmarinų, bazilikų, „Rucola“ salotų. Naujiesiems metams perku tik vazoninę eglutę, paskui pasodinu ją kieme. Tiesa, pernykštės nespėjau persodinti, todėl nudžiūvo (juokiasi).
Kai manai, kada atsakomybė didesnė: kai kuri nuosavą verslą ir dirbi sau ar kai esi vadovas, tačiau samdomas?
Manau, kai sau. Tuomet daugiau kuo rizikuoji, galbūt net stogu virš galvos. O dabar esu tik savivaldybės darbuotoja, tarnautoja.
Kalbant apie atsakomybę... Apskritai esu hiperatsakinga, ir anksčiau tai net buvo tapę šiokia tokia problema. Atsakomybė mane kankina, būna, ir užkankina. Prisiimu ją ne tik už save, bet ir už kitus, o tai ilgainiui ima slėgti. Atėjusi dirbti į „Skalviją“ prisiėmiau atsakomybę ne tik už jos ateitį, bet ir už dabartį, netgi praeitį, už tūkstantį problemų, kurių buvo. Rodės, prisiėmiau atsakomybę už visą pasaulį. Tačiau laikui bėgant išmokau neįsileisti streso į vidų, racionaliai paskirstyti atsakomybę. Dabar daug ramiau į viską reaguoju.
Esi sakiusi, kad priimdama svarbius sprendimus vadovaujiesi intuicija. Ji niekada neapgauna?
Ne. Nežinau, ar ją galima vadinti stipria, tačiau, manau, jei išjungi protą ir įsiklausai, ką sako širdis, retai apsigauni. Priimdama sprendimus nedėlioju pliusų ir minusų, o svarstau apie tai, kaip jausiuosi vienoje ar kitoje situacijoje. Kol kas intuicija manęs nėra apgavusi.
Praėję metai kam jau kam, o Aidui išties buvo intensyvūs. Nepaisant to, radote laiko vienam svarbiausių gyvenimo žingsnių – santuokai...
Kad tam reikalui ieškoti laiko nereikia (juokiasi).
Na, bent jūsų atveju tai – tiesa. Dar lapkritį sakėte, kad apie vedybas niekada nebuvote kalbėjęsi, o jau vasarį Tailande prisiekėte amžiną meilę...
Bet aš ir nemelavau! Viskas išties išėjo labai spontaniškai – tai buvo momentinis sprendimas, apie kurį nieko nežinojo net mūsų artimieji.
Vestuvės – anksčiau suplanuotos kelionės priedas?
Būtent! Kelionę suplanavome prieš pusę metų, o vestuves – kur kas vėliau.
Draugams jūsų sprendimas nuostabos nesukėlė?
Manau, ne. Tik mama pasakė, kad mums visada viską reikia padaryti nenormaliai. Tikrai nepuoliau su ja ginčytis (juokiasi)...
Vestuvių tiesiog nesureikšminome. Tuo momentu mums tai atrodė labai romantiška, ir tiek. Smagus nuotykis.
O vėliau buvo mažiau romantiškas žingsnis – santuokos registravimas čia, Lietuvoje?
Taip, nors labai tikėjomės, kad to nereikės daryti. Su Aidu buvome sutvarkę krūvą dokumentų: paėmę pažymas apie šeimos padėtį, jas išvertę į anglų kalbą ir nunešę patvirtinti notarui, tačiau viso to mums taip ir neprireikė. Prieš išvažiuojant į Tailandą niekas negalėjo net paaiškinti, kokių dokumentų reikia ir ką su jais daryti. Tailande Lietuvos ambasados nėra, internete nurodyta tik garbės konsulo pavardė, bet ir jis ragelio nekėlė.
Ambasada buvo reikalinga tam, kad kas nors patvirtintų mūsų turimus dokumentus. Buvo pasakyta, kad jei nėra mūsų šalies ambasados, tai galime padaryti bet kurios Europos Sąjungos šalies atstovybėje. Kreipėmės į Danijos, Belgijos ambasadas, bet išaiškėjo, kad ir jie nieko padėti negali. Prieš išvažiuodami parašėme laišką į Tailando užsienio reikalų ministeriją, tačiau atsakymą gavome tik grįžę. Tiesa, jei ir būtume jį gavę anksčiau, mažai kuo būtų pagelbėję: jame buvo parašyta, kad turėtume kreiptis į Maskvą. Kodėl, taip ir nesupratome.
Dokumentus teko sudėti atgal į lagaminą, tačiau nuotaikos tai nė kiek nesugadino – juk ne popieriai esmė. Kur kas svarbesnis buvo dvasinis momentas, todėl nuėjome į šventyklą, pasikalbėjome su budistų vienuoliu (jei neprisiminčiau, jog jis nekalbėjo angliškai, sakyčiau, kad susitarti nebuvo sunku) ir susituokėme. Beje, vienuoliui net nebuvo svarbu, mes turime kitus vyrus ir žmonas ar ne.
Po ceremonijos buvo labai gera, ramu ir smagu. Tiesa, Tailande ir taip gera – galbūt net tuoktis nereikia. Tikrai nebuvo begalinės euforijos ir alpimo, tiesiog tokioje situacijoje jautiesi padaręs kažką teisinga. Nėra geresnio jausmo, kai jauti visišką taiką ir harmoniją ne tik su savimi, bet ir kitu žmogumi.
Tapus Akcijonaite kas nors pasikeitė?
Juk sakiau, kad vestuvės mums buvo linksmas nuotykis, todėl dabar tik dažnai pajuokaujame vienas kita pavadindami žmonele ir vyreliu. Jei atvirai, nėra suvokimo, kad esame vyras ir žmona, kad esame šeima. Niekada taip negyvenome ir negyvensime, nes mūsų gyvenimas pernelyg spontaniškas. Kartais net būna akimirkų, kai nesuvokiu, kad esame kartu ir sykiu gyvename. Kartais atrodo, kad Aido nepažįstu, o kartais, rodos, pažįstu jį šimtą metų.
Esi darboholiška siela. Buvimas žmona ir karjera – suderinami dalykai?
Kai esi tokia žmona kaip aš, tada suderinami (juokiasi). Kartais atrodo, būtų smagu pabūti namų šeimininke, bet, manau, ilgai neištverčiau. Mano galvoje nuolat gimsta daugybė idėjų, kurių iškart trokštu imtis. Manau, namų šeimininkė būčiau prasta.
O mama?
Man šis vaidmuo būtų labai svarbus, tačiau kol kas nieko konkrečiai neplanuojame. Tikrai nesvarstome, ar dabar reikėtų viską mesti ir gausinti šeimą. Manau, tokie dalykai įvyksta savaime – kai ateina tam tinkamiausias laikas.
Tuomet gal turi kitokių tikslų?
Neseniai bandžiau susirašyti gyvenimo planą, bet ar prisiminsiu jį dabar... Norėjau padirbėti padavėja, išmokti prancūzų kalbą. Dar norėčiau pagyventi Prancūzijoje, Tailande ar kur kitur Azijoje ir nuvažiuoti į Indiją. Noriu išmokti masažuoti ir galbūt atidaryti masažo saloną. Noriu gyventi kur nors fermoje, auginti ožiukus, šuniukus, viščiukus ir gaminti sūrį. Dar norėčiau kokioje nors šalyje padirbėti kultūros atašė.
Vyras iš tokių žmonos svajonių nesijuokia?
Ne, bet iš pradžių sakė: „Išleisiu išleisiu“, o dabar – kad niekur nebeišleis. Bet juk visada galima rasti kompromisą – pavyzdžiui, važiuoti drauge (juokiasi).
Greta ir Aidas susituokė tyliai tyliai. Apie tai nežinojo net artimiausi draugai, o Gretos mamai beliko konstatuoti: jiems visada viską reikia padaryti nenormaliai. „Ar tiki, kad radai antrąją puselę?“ – tiesiai šviesiai klausiu. Jauna moteris šypteli: jei ji – puselė, vadinasi, pasaulyje egzistuoja dar milijonas puselių, kurios galėtų jai idealiai tikti. „Tai – laiko ir vietos klausimas. Jei nepavyko su vienu, pavyks dar su milijonu. Tačiau kai yra gera, nėra prasmės kitų puselių ieškoti. Jaustis gerai yra didžiausia vertybė“, – neabejoja Greta.
Susitikti sutariame neseniai duris atvėrusioje vyninėje „La Boheme“. Net neįsivaizdavau, kad mūsų pokalbis galėtų vykti kur kitur: juk ši jauki vietelė – naujausias Gretos vyro Aido ir jo partnerio kūrinys.
Kažkodėl jaučiu, kad pastaruoju metu tavo dienos bėga čia, tarp „La Boheme“ sienų...
Ne visai: mano dienos ir toliau bėga „Skalvijos“ kino teatre, o vakarai – taip, šioje vyninėje.
Įdomu stebėti kūrybinį procesą?
Man norisi dalyvauti, nes čia viskas dar tik kuriasi, verda, o ir problemų netrūksta. Turbūt esu iš tų, kuriuos traukia sunkumai. Kai atėjau dirbti į „Skalviją“, ten buvo šimtai tūkstančių problemų, ir man tai buvo pats geriausias laikas – jas spręsdama norėjau dalyvauti visada ir visur. Taip yra ir čia, „La Boheme“.
Bet juk šis projektas nėra tavo...
Taip, jis – mano vyro Aido ir jo partnerio. Aš ir nesikišu, o stengiuosi padėti smulkiais dalykais: jei reikia, nuvažiuoju, nuperku, atvežu, ir man smagu tai daryti. Gyvenu su Aidu, matau, kiek laiko jis čia sugaišta, jaučiu, kaip jaudinasi ir nervinasi, todėl norisi išlaikyti mūsų santykių harmoniją – žinau, jei padėsiu Aidui, abiem nuo to bus tik geriau. Noriu dalyvauti, nes tai labai susiję su mano gyvenimu.
Mintis atidaryti vyninę Aidui gimė prieš metus. Spėju, tie metai ir prabėgo gyvenant su „Boheme“, apie „Boheme“ ir pačioje „Boheme“.
Panašiai ir buvo (juokiasi). Tačiau man tai nė kiek netrukdė ir nevargino. Kadangi ir pati turiu milijoną veiklų, nesijaučiau nei palikta, nei užmiršta.
O dabar esi tarsi geroji šių namų dvasia...
Nekuriu šeimininkės vaidmens. Nors apskritai, manau, tokiai vietai kaip ši šeimininkas labai svarbus – kuo dažniau žmonės jį mato besisukiojantį restorane, tuo jiems smagiau. Žmonės jaučiasi laukiami ir lyg atėję į svečius. Čia ateina daug bendrų mūsų draugų, todėl stengiuosi su visais pašnekėti, pabendrauti. Jei matysiu, kad reikia, visuomet svečią mielai pakviesiu užeiti vidun, pavedžiosiu po vyninę, viską aprodysiu.
Aidas tavęs namo nevaro?
Mudu visuomet išeiname kartu (šypteli).
Net tada, kai „Boheme“ dirba iki trijų nakties?!
Net ir tada. Kol yra entuziazmo, negalvoji apie jokį nuovargį. Atvirkščiai: jis suteikia energijos, ir tu juo maitiniesi. Juolab kad tai nėra koks nors sunkus protinis darbas. Tai yra bendravimas, o juk kai nenori, gali tiesiog nebendrauti. Nėra jokios prievartos ar prievolės – būnu ir dirbu čia savo noru.
Savanorė be atlygio?
Kai dirbu padavėja, šiokį tokį atlyginimą gaunu.
Kuo kuo dirbi?!
Tiesiog būna dienų, kai ateinu ir pasakau: „Šį vakarą padirbsiu padavėja.“ Visada svajojau kada nors padirbėti bare. Man tai patinka, nes išmoksti daug naujų įdomių dalykų. Išmokau priimti ir atnešti užsakymus, atsiskaityti, skaičiuoti, siūlyti, rekomenduoti, atsiprašyti, laiku pastebėti. Iš tikrųjų tai – gana sudėtingas, bet kartu ir lengvas darbas, ypač kai jį dirbi su malonumu. Žinau, kai nenorėsiu, galėsiu tiesiog nedirbti, o tai ir yra didžiausias šio mano darbo pliusas. Gera jausti, jog turi laisvą pasirinkimą.
Kai prieini priimti užsakymo, žmonės atpažįsta, kad prieš juos stovi ta pati „Skalvijos“ kino teatro direktorė?
Kartais, bet išsyk pasakau, kad man labai patinka tai, ką darau, kad jaučiuosi laisvai, todėl ir jie turėtų jaustis laisvai.
Arbatpinigių palieka?
Žinoma! Daugiausia per vakarą esu uždirbusi apie šimtą litų – manau, tai visai neblogai. Netgi – labai gerai. Beje, lietuviai dosnesni nei užsieniečiai.
Esi sakiusi, kad gerai jautiesi, kai tavo namuose yra žmonių, o kai vakarą leidi be svečių, apima keistas jausmas. Spėju, dabar jūsų svečiai renkasi „Boheme“...
Na, namuose mūsų išties beveik nebūna – grįžtame tik pernakvoti. Gaila, kita vertus, normalu – porą pirmų mėnesių neišžvengiamai taip gyvensime. Tačiau namų ir apskritai gyvenimo apleisti nereikėtų. Net mano katinas pradeda manęs neatpažinti (juokiasi)!
Bet tai – taip pat savotiškai romantiška?
Būtent! Tai nėra tokia romantika, kai stovi su mylimu žmogumi susikibęs už rankučių ir žiūri į jūrą, bet visa tai, ką dabar išgyvename, yra nauja, todėl ir romantiška. Būna dienų, kai abu esame nusikalę ir negalime pratarti nė žodžio, tačiau vis vien apima smagumas – gera, kai ką nors darai kartu su mylimu žmogumi.
Kol kas toks gyvenimas nenusibodo, o amžinai tai juk netruks, daugiausia – metus... Vakar Aidas manęs paklausė: „Kaip tu manai, ar mūsų santykiams netrukdo tai, jog dieną naktį tuo pačiu gyvename?“ Pasakiau, kad man tai netrukdo, Aidui, pasirodo, – taip pat. Tačiau tokių klausimų kyla, ir tai normalu (šypsosi).
Kai Aidas viename populiariame klube dirbo vadybininku, įkalbinėjai jį turėti ką nors savo. Jei vyras tave kalbintų atidaryti nuosavą kino teatrą, ryžtumeisi?
Vienu metu to labai norėjau, dabar vis dar kartais apie tai pagalvoju. Tačiau puikiai žinau, kad imtis šito viena tikrai nenorėčiau. Jei kada nors atsiras žmogus, kuris gyventų tuo pačiu kaip aš, galbūt ir imčiausi nuosavo verslo.
Kuo tavo kino teatras būtų kitoks?
Negalėčiau rodyti komercinės produkcijos – tai pjautųsi su mano įsitikinimais, skoniu. Galbūt tai išlepimas, tačiau negalėčiau gyventi darydama, kas man nepatinka. Net ir dideli pinigai nebūtų joks motyvas. Mano kino teatras turbūt būtų daug kuo panašus į „Skalviją“ – juk ir dabar stengiuosi daryti tai, kas man labiausiai prie širdies. Gal tik reikėtų didesnės salės nei „Skalvijoje“... Ir dar rengčiau daugiau socialinių akcijų, kad ir ekologinių...
Esi viena iš tų, kuri pasidavė sparčiai populiarėjančiai visuotinei madai?
Turbūt. Kalbos apie ekologiją man taip išplovė smegenis, kad dabar, jei atvirai, esu jos tiesiog apsėsta. Dabar man didžiausia problema, jei kas nors išmeta butelį ne į tą skyrių. Tuomet arba ištraukiu butelį, arba pasakau, kad ne ten išmetė ir kad rūšiuotų šiukšles (juokiasi). Prisipažįstu: šiuo klausimu man šiek tiek pasimaišęs protas. Kaip išprotėjusi taupau elektrą, vandenį, parduotuvėse neimu maišelių. Pomidorai byra po stalu, varškė bėga, pardavėjos pyksta, o man maišelių vis tiek nereikia (juokiasi).
Kadangi gyvenu pirmame aukšte, kai ką auginu po langais arba ant palangės. Pasisodinau rozmarinų, bazilikų, „Rucola“ salotų. Naujiesiems metams perku tik vazoninę eglutę, paskui pasodinu ją kieme. Tiesa, pernykštės nespėjau persodinti, todėl nudžiūvo (juokiasi).
Kai manai, kada atsakomybė didesnė: kai kuri nuosavą verslą ir dirbi sau ar kai esi vadovas, tačiau samdomas?
Manau, kai sau. Tuomet daugiau kuo rizikuoji, galbūt net stogu virš galvos. O dabar esu tik savivaldybės darbuotoja, tarnautoja.
Kalbant apie atsakomybę... Apskritai esu hiperatsakinga, ir anksčiau tai net buvo tapę šiokia tokia problema. Atsakomybė mane kankina, būna, ir užkankina. Prisiimu ją ne tik už save, bet ir už kitus, o tai ilgainiui ima slėgti. Atėjusi dirbti į „Skalviją“ prisiėmiau atsakomybę ne tik už jos ateitį, bet ir už dabartį, netgi praeitį, už tūkstantį problemų, kurių buvo. Rodės, prisiėmiau atsakomybę už visą pasaulį. Tačiau laikui bėgant išmokau neįsileisti streso į vidų, racionaliai paskirstyti atsakomybę. Dabar daug ramiau į viską reaguoju.
Esi sakiusi, kad priimdama svarbius sprendimus vadovaujiesi intuicija. Ji niekada neapgauna?
Ne. Nežinau, ar ją galima vadinti stipria, tačiau, manau, jei išjungi protą ir įsiklausai, ką sako širdis, retai apsigauni. Priimdama sprendimus nedėlioju pliusų ir minusų, o svarstau apie tai, kaip jausiuosi vienoje ar kitoje situacijoje. Kol kas intuicija manęs nėra apgavusi.
Praėję metai kam jau kam, o Aidui išties buvo intensyvūs. Nepaisant to, radote laiko vienam svarbiausių gyvenimo žingsnių – santuokai...
Kad tam reikalui ieškoti laiko nereikia (juokiasi).
Na, bent jūsų atveju tai – tiesa. Dar lapkritį sakėte, kad apie vedybas niekada nebuvote kalbėjęsi, o jau vasarį Tailande prisiekėte amžiną meilę...
Bet aš ir nemelavau! Viskas išties išėjo labai spontaniškai – tai buvo momentinis sprendimas, apie kurį nieko nežinojo net mūsų artimieji.
Vestuvės – anksčiau suplanuotos kelionės priedas?
Būtent! Kelionę suplanavome prieš pusę metų, o vestuves – kur kas vėliau.
Draugams jūsų sprendimas nuostabos nesukėlė?
Manau, ne. Tik mama pasakė, kad mums visada viską reikia padaryti nenormaliai. Tikrai nepuoliau su ja ginčytis (juokiasi)...
Vestuvių tiesiog nesureikšminome. Tuo momentu mums tai atrodė labai romantiška, ir tiek. Smagus nuotykis.
O vėliau buvo mažiau romantiškas žingsnis – santuokos registravimas čia, Lietuvoje?
Taip, nors labai tikėjomės, kad to nereikės daryti. Su Aidu buvome sutvarkę krūvą dokumentų: paėmę pažymas apie šeimos padėtį, jas išvertę į anglų kalbą ir nunešę patvirtinti notarui, tačiau viso to mums taip ir neprireikė. Prieš išvažiuojant į Tailandą niekas negalėjo net paaiškinti, kokių dokumentų reikia ir ką su jais daryti. Tailande Lietuvos ambasados nėra, internete nurodyta tik garbės konsulo pavardė, bet ir jis ragelio nekėlė.
Ambasada buvo reikalinga tam, kad kas nors patvirtintų mūsų turimus dokumentus. Buvo pasakyta, kad jei nėra mūsų šalies ambasados, tai galime padaryti bet kurios Europos Sąjungos šalies atstovybėje. Kreipėmės į Danijos, Belgijos ambasadas, bet išaiškėjo, kad ir jie nieko padėti negali. Prieš išvažiuodami parašėme laišką į Tailando užsienio reikalų ministeriją, tačiau atsakymą gavome tik grįžę. Tiesa, jei ir būtume jį gavę anksčiau, mažai kuo būtų pagelbėję: jame buvo parašyta, kad turėtume kreiptis į Maskvą. Kodėl, taip ir nesupratome.
Dokumentus teko sudėti atgal į lagaminą, tačiau nuotaikos tai nė kiek nesugadino – juk ne popieriai esmė. Kur kas svarbesnis buvo dvasinis momentas, todėl nuėjome į šventyklą, pasikalbėjome su budistų vienuoliu (jei neprisiminčiau, jog jis nekalbėjo angliškai, sakyčiau, kad susitarti nebuvo sunku) ir susituokėme. Beje, vienuoliui net nebuvo svarbu, mes turime kitus vyrus ir žmonas ar ne.
Po ceremonijos buvo labai gera, ramu ir smagu. Tiesa, Tailande ir taip gera – galbūt net tuoktis nereikia. Tikrai nebuvo begalinės euforijos ir alpimo, tiesiog tokioje situacijoje jautiesi padaręs kažką teisinga. Nėra geresnio jausmo, kai jauti visišką taiką ir harmoniją ne tik su savimi, bet ir kitu žmogumi.
Tapus Akcijonaite kas nors pasikeitė?
Juk sakiau, kad vestuvės mums buvo linksmas nuotykis, todėl dabar tik dažnai pajuokaujame vienas kita pavadindami žmonele ir vyreliu. Jei atvirai, nėra suvokimo, kad esame vyras ir žmona, kad esame šeima. Niekada taip negyvenome ir negyvensime, nes mūsų gyvenimas pernelyg spontaniškas. Kartais net būna akimirkų, kai nesuvokiu, kad esame kartu ir sykiu gyvename. Kartais atrodo, kad Aido nepažįstu, o kartais, rodos, pažįstu jį šimtą metų.
Esi darboholiška siela. Buvimas žmona ir karjera – suderinami dalykai?
Kai esi tokia žmona kaip aš, tada suderinami (juokiasi). Kartais atrodo, būtų smagu pabūti namų šeimininke, bet, manau, ilgai neištverčiau. Mano galvoje nuolat gimsta daugybė idėjų, kurių iškart trokštu imtis. Manau, namų šeimininkė būčiau prasta.
O mama?
Man šis vaidmuo būtų labai svarbus, tačiau kol kas nieko konkrečiai neplanuojame. Tikrai nesvarstome, ar dabar reikėtų viską mesti ir gausinti šeimą. Manau, tokie dalykai įvyksta savaime – kai ateina tam tinkamiausias laikas.
Tuomet gal turi kitokių tikslų?
Neseniai bandžiau susirašyti gyvenimo planą, bet ar prisiminsiu jį dabar... Norėjau padirbėti padavėja, išmokti prancūzų kalbą. Dar norėčiau pagyventi Prancūzijoje, Tailande ar kur kitur Azijoje ir nuvažiuoti į Indiją. Noriu išmokti masažuoti ir galbūt atidaryti masažo saloną. Noriu gyventi kur nors fermoje, auginti ožiukus, šuniukus, viščiukus ir gaminti sūrį. Dar norėčiau kokioje nors šalyje padirbėti kultūros atašė.
Vyras iš tokių žmonos svajonių nesijuokia?
Ne, bet iš pradžių sakė: „Išleisiu išleisiu“, o dabar – kad niekur nebeišleis. Bet juk visada galima rasti kompromisą – pavyzdžiui, važiuoti drauge (juokiasi).
