Inga JANKAUSKAITĖ: mano vidinių demonų nepažįsta niekas

„Juk esu normali moteris“, - pokalbio metu kelissyk pakartoja Inga JANKAUSKAITĖ (27), įvairiaspalvius personažus - teatre Mariją Stiuart, „Dviračio šou“ blondinę, Mėtą „Nekviestoje meilėje“, Džuljetą operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“ - įkūnijusi aktorė, „Žvaigždžių duetų“ dainininkė, ir prisipažįsta matanti daug savo trūkumų. Todėl žinia, kad vieno tinklalapio skaitytojai ją išrinko seksualiausia aktore, Ingą pralinksmina. Nors kiek pasvarsčiusi pripažįsta: džiugu, kad „žmonės seksualumą tapatina su energija, o ne su grožio kanonais, į kuriuos - būsiu sąžininga - tikrai netelpu.“ O kaip dėl spinduliuojančio seksualumo? „Tai ne mano rūpestis“, - atšauna ir žybteli akimis aštrialiežuvė Inga.

„Išgirsiu asmeninį klausimą - atsistosiu ir išeisiu“, - griežtai įspėjai prieš susitikimą, dėl kurio tartis pirmąsyk skambinau prieš pusmetį. Kodėl vengi pokalbių su žurnalistais?
Jeigu tikslas yra populiarumas, tada dalyti interviu tampa savotišku gyvenimo būdu. Manau, jei aš scenoje, dar nereiškia, kad esu viešas žmogus. Vieši asmenys - politikai, kurių asmeninį gyvenimą, požiūrį į tam tikrus dalykus visuomenė turi žinoti. Aš dirbu savo darbą, noriu, kad tai, o ne asmeninis gyvenimas, būtų matoma. Aišku, riba labai slidi.
Negaliu sakyti, kad liguistai saugausi. Suprantu, kad negaliu kontroliuoti paparacų, stovinčių prie mano laiptinės, arba paskalų skyrelio turinio. Bet ką galiu, tą stengiuosi kontroliuoti. Toks mano pasirinkimas. Suprantu: jei kartą pasidalysi laiminga vedybų istorija, kai išsiskirsi, būk malonus, kalbėk ir tada. Toks dėsnis. Pagaliau kalbėti apie save aš galiu tik su geriausia drauge virtuvėje gerdama degtinę, o ne su pirmą kartą matomu žmogumi. Atleiskit, bet interviu skirtas laikas yra išbrauktas iš gyvenimo.
Tačiau tavo kuriamų personažų gerbėjams įdomu, kokia tampi tada, kai nusivalai grimą!
Suprantu. Bet, kaip ir visur, kur turi būti sveikas protas? Negalima dangstantis žurnalisto profesija pateisinti chamizmo, tokio lindimo, kad normalaus žmogaus reakcija būtų paprasta, šiurkščiai tariant - duoti į snukį. Dar kartą atleiskit...
Pati pavartai gyvenimo būdo žurnalus?
Neprenumeruoju. Jei papuola į rankas, perverčiu, bet priklausomybės nuo to neturiu. Esu normali moteris.
Minėjai, kad stengiesi kontroliuoti viešumą ir asmeninį gyvenimą. Vakare kilus sumanymui su kuo nors nueiti į naktinį klubą stabdai save, kad geriau gal to nedaryti - esi žinomas veidas, tuoj pasklis kalbų...
Žinoma. Esu laisva moteris, kuri pagal žurnalų tradicijas tiesiog privalo būti su kuo nors suporuota. Iš to ima juokas. Kartais - isteriškas. Laisva moteris negali būti, ji turi ką nors slėpti. Kadangi kasdien bendrauju su daugybe žmonių, man didžiausias kaifas - namučiai, privati erdvė, artimiausi žmonės, kai galiu vaikščioti tik su pižama ir pliurpti per naktį.
Vienas tavo likimo brolis yra skundęsis, kad parduotuvėje net negali ilgiau rinktis pomidorų, nes iškart varstys iškalbingi žvilgsniai - koks išrankus...
Taip ir yra. Kaskart su tuo susidūrusi patiriu lengvą šoką. Eidama gatve niekada nemanau, kad mane kas nors privalo stebėti. Gyvenu savame pasaulyje. Todėl kaskart pastebėjus, kad parduotuvėje lengvai aptarinėja ir nužiūrinėja, man kyla noras kaip sraigei slėptis savo kiaute: viską mesti ir lėkti. Bet tai natūralu, tokios pasekmės. Užtat nėra reikalo piko metu apsipirkti „Akropolyje“. Turi save bent šiek tiek saugoti.
Neatsibosta savęs saugoti?
Kelias, kurį pasirinkau, yra absoliučiai mano. Jaučiuosi savo vietoje. Net ir atpažįstamumas man teikia pasitikėjimo, kad esu teisingame kelyje. Aš niekada nebuvau ypatinga kompanijų mėgėja. Dabar kvietimų į įvairiausius vakarėlius krūva tik auga, tačiau dažniausiai niekur neinu. Nėra didesnio streso, kaip eiti koridoriumi ir būti fotografuojamai. Mano darbas - turėti personažą, įsijausti į jį ir priversti aplinkinius juo tikėti. O kai esu pati savimi, dėmesys verčia mane slėptis.
Žinomas žmogus visur jaučiasi nesaugus. Pavyzdžiui, kirpėjai ar kosmetologei malonu pasidalyti su bičiuliais, kokia prasta garsenybės oda, plaukai, o dar jei matyti mėlynių... Niekuo negali pasitikėti?
Yra ir tokių dalykų. Bet jei apie tai pradėsi galvoti, labai lengva susirgti paranoja. Atsisakau gyventi pasaulyje, kuriame niekuo negalima pasitikėti. Geriau pasitikėti ir paskui nusivilti nei neduoti žmogui šanso. Gyvenu savame rate, tarp savų žmonių ir tai svarbiausia. Bet nežinau, kaip su ta begemoto oda, kurią neva reikia užsiauginti ir tada niekas nepažeis... Nežinau, kiek dar turėtų daužyti per galvą, kad ji surambėtų. Antra vertus, tai prasilenktų ir su mano profesija - aktorius turi būti labai jautrus. Bijau, kad tą akimirką, kai pajusiu užsiauginusi begemoto odą, aš truputį mirsiu.
Prieš porą metų buvai žinoma tik kaip teatro aktorė. Paskui pasipylė televizijų projektai. Dabar, kai nuolat bėgi, nesigaili buvusio ramybės meto?
Ramybės pojūtis nepriklauso nuo to, ką darai, ar kas tave supa. Didysis gyvenimo uždavinys - išmokti kaupti ramybę bet kokiame jovale. Niekas - jokios aplinkybės ir joks žmogus - savaime negali garantuoti laimės. Turi pats jaustis gerai. O visi potvyniai ir atoslūgiai... Nustojau jiems priešintis. Jie ateina ir praeina. Jie būtini.
Dabar retai turiu laisvą dieną, bet gal iš šalies tai atrodo kiek baisiau, nei yra iš tiesų. Juk aš darau tai, ką noriu. Tada darbo ir poilsio riba išsitrina. Poilsis dažniausiai yra veiklos pakeitimas. Imiesi naujo darbo, kas buvo iki tol, nustoja galioti, pasineri į naują bangą. Ramybės suteikia ir suvokimas, kad kiekvienas projektas atneša kitą, dar įdomesnį. Kol ši grandinėlė tęsiasi, vadinasi, ir reikia taip toliau eiti. Kai reikės sustoti, tada ir grandinėlė sustos.
Žmogus gali valdyti savo pasirinkimus. Likimas ir yra pasirinkimų pasekmė. Kaip aš bijojau ir dvejojau - vaidinti „blondinę“ ar ne! Kilo didelė dilema. Dabar suprantu, kad šis pasirinkimas atrakino visą grandinėlę. Jei jo nebūtų, grandinėlė būtų pasisukusi į kitą pusę. Nežinau, į kurią. Tas pat galioja ir problemoms. Jei iškyla, yra ir sprendimas. Reikia tik suformuluoti problemą - ateina atsakymas. Visada.
Reikia tik kantrybės?
Ir išmokti klausytis savęs. Kantrybė man taip pat yra vienas iš didesnių uždavinių. Neskubėti, paprasčiausia neskubėti.
Tačiau spartus gyvenimo tempas tiesiog išbalansuoja vidų...
Jei tešla per skysta, reikia įberti dar miltų. Kiekvienas tik pats turi susirasti savo miltų.
Dabar vis mažiau lieka laiko teatrui. Nesigaili?
Kai neturėjau kitos patirties, atrodė, kad esu teatro žmogus. Dabar taip kategoriškai nebemanau. Mano toks būdas, kad noriu spręsti pati ir priklausyti tik nuo savęs. Teatre tai neįmanoma - esi priklausomas nuo milijardo užgaidų, planų, galiausiai biudžeto lėšų. Režisierių Lietuvoje, kuriems būtų verta vaidinti ir iš kurių galėtum ko nors pasisemti, - vienas kitas. Vaidinti spektaklyje, kuris parodomas porą kartų, gaila laiko. O šiaip teatras niekur iš mano gyvenimo nedingo - su Vytautu Šapranausku repetuojame naują Sigito Parulskio pjesę „Vilnius-Dakaras“, kurią režisuoja Kostas Smoriginas.
Kuo dažniau aktoriaus veidas šmėžuoja ekrane, tuo tampa neįdomesnis teatro ar kino režisieriams...
O kokia alternatyva? Sėdėti ir laukti. Ko?
„Žvaigždžių duetus“ mini geru žodžiu, laimingi ir gerbėjai, galintys klausytis tavo ir Česlovo Gabalio dainų. Susitinkate su juo prie vakarienės stalo?
Nėra laiko. Daug koncertuojame. Susitikę bendraujame ir su juo, ir su jo žmona Edita, galima sakyti - šeimomis.
O „blondinės“ nepabosta?
Kuo toliau, tuo labiau tai tampa didesniu kaifu. Aldutė (kita „blondinė“ Aldona Vilutytė - red. past.) - didysis mano atradimas. Dirbdamas kartu pamatai tikrą žmogų, ekstremaliose situacijose išvysti ir teigiamas, ir neigiamas savybes. Dabar Aldutė žino mano neigiamybes, aš - jos, tad abi iš jų galime pasijuokti. Neigiamybės tapo didžiuliais privalumais, nes tik mes jas žinome. Dažnai labiausiai kitame žmoguje nervina tai, ką patys turime.
Rengiant vaidmenį teatre kartais reikia save sulaužyti, supratimas atsiranda per sunkumus, kančias. Tai būtina, kad galėtum augti. O dėl profesinio kaifo - tarsi nuraškyti uogą - man yra blondinės ir kartais serialas. Net saldu.
Kaip jautiesi skaitydama, tarkim, šimtas dešimtos „Nekviestos meilės“ serijos scenarijų...
Serialas jau tapo darbu. Tačiau mėgstamu. Nuovargio ir nieko nenorėjimo bangas priimu kaip normalų dalyką - žinau, ateis ir pakilimas. Serialas man padovanojo tokių partnerių, su kuriais turiu visišką kūrybinę laisvę. Kaip gerai jaučiamės su Larisa... (aktorė Larisa Kalpokaitė - red. past.) Kai kartu filmuojamės, tarp mūsų ore sklando toks kamuoliukas, galime daryti bet ką. Ypač džiaugiamės sužinojusios, kad teks ginčytis - tokios scenos kaip tik atitinka mūsų temperamentą.
Minėjai, kad sulauki klausimų, ar iš tiesų Larisa tavo mama. Tapote tokios artimos, kad galėtum išsiverkti jai ant peties?
Tokio klausimo sau dar neuždaviau. Visų pirma nereikia taip labai ieškoti žmonių, ant kurių peties galėtum išsiverkti. Daug sunkiau rasti tokį, su kuriuo pasidžiaugtum ir kuris džiaugtųsi tavo sėkme. Pečių, ant kurių galima paverkti, milijonai. Visi kaifuoja, kai kitam kas nors nesiseka. Net išsižioję klausosi, matai, kaip jiems tai skanu. Reikia mažiau dalytis savo skausmais, geriau pačiam juos suvalgyti ir išnešioti. Mano vidinių demonų niekas nepažįsta.
Bet po atviro pokalbio jautiesi tarytum bent trumpam nusimetęs naštą?
Tada rašyk.
Parašytas žodis pavojingas - gali patekti kam nors į rankas...
Tada iškart sudegink (juokiasi). Aš rašau eiles. Rusiškai. Turiu kompleksą, bet iš gavusiųjų paskaityti reakcijos supratau, kad gal nereikia sustoti.
Tau sekasi su partneriais - žeri komplimentus Aldonai, Larisai, Česlovui...
Matyt, nesu tokia jau bloga (kvatoja).
Vieno tinklalapio skaitytojai tave išrinko seksualiausia aktore...
Jėzau... Labai juokinga.
Nepripažįsti, kad tiesiog spinduliuote spinduliuoji seksualumą?
Esu sveiko proto žmogus. Jei ir spinduliuoju, tai ne mano rūpestis...
O to, kuris prieš tuos spindulius neatsilaiko?
Tai - duotybė, kuri yra, ir viskas. Prisimenu vieną Marijono interviu, kur sakė, kad nesupranta, kodėl jam buvo prilipdyta svajonių jaunikio etiketė, o paskui reikalaujama elgtis taip, kaip priklauso svajonių jaunikiui.
Jei ir dėčiau pliusą, kad mane išrinko seksualiausia aktore, tik todėl, kad už mane balsavę žmonės seksualumą tapatina su energija, o ne su kokiais nors grožio kanonais, į kuriuos - būsiu sąžininga - tikrai netelpu. Niekaip... Ir ačiū Dievui. Viduje visada jaučiu protestą, kad nebūsiu tokia, kaip reikalauja nustatytos normos.
Kas yra seksualumas, kodėl vyrai tiesiog negali atplėšti akių nuo televizoriaus tau pasirodžius ekrane?
Reikia tokį pasisodinti ir ištardyti. Aš nežinau. Dažniausiai matau tik savo trūkumus. Juk ir vėl - esu normali moteris.
Jauti moterišką pavydą?
Labai myliu moteris, o nekenčiu bobų. Moterų yra labai mažai. Ir nuo amžiaus tai nepriklauso.
Kada moteris gražiausia?
Sakoma, kad gražiausia įsimylėjusi ir mylima. Nesu tuo tikra. Priešingai. Kai taip nėra, energija akumuliuojasi ir tavyje vaikšto. Tam tikras alkis, vienišumas, nenoriu pasakyti - paieška, suteikia paslaptį ar, kaip kam labiau patinka, energijos.
Seksualumas nesusijęs su išoriniu grožiu?
Visiškai ne. Dažnai netgi kardinaliai priešingai.
Esi priekabi sau?
Nori paklausti, ar darau namų darbus - kapstausi, analizuoju, ieškau sliekų? Taip. Kartais tai per sudėtinga. Aš iš tiesų be skūros gyvenu. Man lengviau slėptis po kiautu ir lįsti į kampą nei augintis skūrą. Žinau, kad negalima būti atvirai, o norint jaustis saugiai reikia kurti apie save legendą. Bet man kyla klausimas - kam? Dėl ko graužtis turiu ištisai. Dėl visos nacijos galiu pasigraužti.
Šalia kokio vyro gerai jautiesi?
Šalia brolio. Gerai, kaip su niekuo kitu. Nors esame visiškai nepanašūs. Neįmanoma į tokį klausimą atsakyti. Visi žinojimai ir formuluotės ateina kartu su žmogumi, kuris dažnai gali būti visiška priešingybė tavo įsivaizduojamam. Tai, ko mes norime ir ko mums iš tiesų reikia, dažnai yra skirtingi dalykai.
Kaip pamalonini sielą?
Mano Tundra atsivedė penkis šuniukus. Visą vargelį atperka teigiamos emocijos. Kaip penki maži vaikai namuose. Pusšeštų metų mano sūnus Kostas - atradimų atradimas. Nieko naujo nepasakysiu, tačiau kiekviena diena su juo atneša ką nors netikėto. Dar mano sielos džiaugsmas - romansai. O pirmoji pagalba - karšta vonia ir knygos. Pastaruoju metu susižavėjau šiuolaikiniais rusų filmais. Visada lieka muzika.
Kam nelieka laiko?
Kelionėms. Užtenka poros dienų svetur, kad vėl pasijustum žmogumi. Negaliu nieko planuoti. Jau ketinau savaitei su vaiku išvykti, kur būtų galima pagulėti išvertus bambą. Nors nežinau, kiek ištverčiau. Tada atsirado pasiūlymas vaidinti Džuljetą legendinėje operoje „Meilė ir mirtis Veronoje".
Galima sakyti, kad tai buvo svajonių vaidmuo. O nukeliauti norėčiau į Sibirą. Ir visiškai negaliu paaiškinti kodėl.
Pinigai - laisvė?
Mano atveju pinigai - butas. Realiai pinigų nejauti, nes dirbi daug, uždirbi padoriai, bet viską atiduodi butui. Atėjo laikas, kai nebereikia skrupulingai skaičiuoti. Tačiau esu „skrudžė" - gaila sau. Paslapčiomis žaviuosi Aldute: ji eidama gali užsukti į parduotuvę ir už paskutinius pinigus nusipirkti pasiutusiai brangius batus. Mano manymu, tai labai žavingas moteriškas bruožas, bet aš taip negaliu.
Netrukus laukia naujas išbandymas - šį sezoną vesi „Žvaigždžių duetus"?
Bijau ir jaudinuosi. Bet labai laukiu, nes žinau, kad vėl galėsiu išmokti daugybės naujų dalykų, sukaupti patirties. Valdyti publiką - didelis menas. Dar nežinau, ar tai galiu. Vedu privačius vakarėlius, o ekranas - visai kas kita. Vienintelė paguoda, kad visi, kuriuos gerbiu kaip profesionalus, eina iš proto prieš išeidami į sceną ar priešais kamerą. Bąla, mėlsta. Tai normalu. Vien pagalvojus apie „Žvaigždžių duetus" karštis išmuša žandus. Jaudulys kyla dėl to, kad nežinau, kaip pradėti rengtis. Jei žinočiau, ką reikės daryti, imčiau fantazuočiau ir neturėčiau laiko panikuoti.
Gal jaudulys užplūsta ir dėl to, kad visi puls tave lyginti su Vytautu Kernagiu, pernai vedusiu šį televizijos projektą?
Bijokit Dievo... Daugelis mėgsta spekuliuoti fraze „Nepakeičiamų nėra". Bet šiuo atveju - kitaip, ir Kernagis yra nepakeičiamas. Nėra Lietuvoje kito tokio konferansjė.