Šią vasarą Mažojo teatro aktoriui Jokūbui Bareikiui (27), panašu, teks suktis lyg voverei. Nesvarbu, kad teatro sezonas baigėsi anksčiau nei prieš mėnesį, tačiau jis sutiko filmuotis naujame, rudenį TV3 eteryje pasirodysiančiame seriale „Broliai". „Po Naujųjų metų buvo štilis, o dabar tiek visokių darbo pasiūlymų, kad pradedu galvoti, kaip įsiteksiu į laiko limitą", - susirūpinęs, bet su šypsena veide sako aktorius.
Kalbėdamas apie laiko limitą, Jokūbas susimąsto: ar užteks laisvalaikio, kurį nori praleisti su šeima - žmona Dominyka ir pusketvirtų metų dukra Barbora. „Ne darbas ar draugai, o šeima yra svarbiausia. Visą laiką mano prioritetai buvo taip sudėlioti. Būna, po spektaklio kolegos lieka vakaroti, o aš noriu grįžti namo. Dažnai mano ir žmonos darbo grafikai nesutampa. Ji dieną dirba, aš būnu laisvas, o vakarais išeinu į teatrą ir grįžtu apie vidurnaktį. Gerai, kad Barborytė „pelėda", todėl randu dar nemiegančią. Tuo ji visiškai panaši į mane.
Kai Barborai buvo dveji, beveik visus metus patys ją auginome. Taip susiklostė, kad dienomis būdavau laisvas, o vakare grįžusi iš darbo su dukra būdavo žmona, kartais pagelbėdavo seneliai. Ir dabar, jei žinau, kad dieną neturėsiu darbo, dažniausiai nevedu Barboros į darželį. Nežinau, kaip, iš kur ir kodėl mano vertybės taip susidėliojo", - pripažįsta Jokūbas, vienturtis žinomų aktorių Sauliaus Bareiko ir Danutės Kuodytės sūnus.
Režisieriau, vedu!
Iš Telšių kilusią Dominyką Jokūbas vedė būdamas dvidešimt dvejų. Ankstoka? „Toks buvo mano savarankiškai priimtas sprendimas ir dėl jo visiškai nesigailiu. Susipažinau su Dominyka po pirmo kurso. Mano bendrakursis Leonardas Pobedonoscevas turėjo draugę iš Telšių. Mes puikiai sutarėme, todėl vasarą nuvažiavome į Žemaitiją. Ten ir sutikau būsimą žmoną. Pradėjome bendrauti, radome tiek daug bendro, kad, atrodė, pažįstame vienas kitą labai seniai. Nuo tada ir nesiskyrėme. Susituokėme po beveik penkerių draugystės metų. Atrodo, kad taip (juokiasi)... Teisingai sakoma: vyrai nepamena svarbių datų. Reikės paskambinti Dominykai ir pasitikslinti.
Iš kurso vedžiau pirmas. Pamenu, nuėjau pas kurso vadovą režisierių Rimą Tuminą. Palaukiau, kol visi išėjo, ir tariau: „Režisieriau, vedu." „Ką tu darai?" - nustebęs ištarė. Suprantu jo reakciją. Jis norėjo mus išauginti gerais, atsidavusiais aktoriais. O kai atsiranda šeima, neretai studijos ir darbas kenčia. Bet Tuminas nebandė manęs atkalbėti. Juk tai buvo mano sprendimas, tik maniau, kad vadovas turi tai žinoti. Per vestuves netgi mus pasveikino ir dovanojo ekspreso kavinuką. Iki šiol jį naudojame", - šypsosi aktorius.
Dominyka - ne iš teatro ar kitos meno srities. Vilniaus Gedimino technikos universitete ji baigė verslo administravimo magistrantūrą ir dabar dirba valstybės institucijoje. Tačiau Jokūbas patikslina, kad žmona, kaip ir jis, mėgsta dainuoti. Ir - šokti. Prie pastarojo jos pomėgio pats neprisideda. „Kai pernai pasiūlė dalyvauti „Dainų dešimtuke", nedvejodamas sutikau. Tai buvo gera patirtis, naujos pažintys. Šokti tikrai nesutikčiau", - juokiasi jaunas vyras.
Serialas - tai gyvenimas
Praėjusį ilgąjį savaitgalį Jokūbas skubėjo į Papę, kur dešimčiai dienų buvo išvažiavusi Dominyka su dukra. Ten pabuvo tik kelias dienas, nes Vilniuje laukia filmavimasis naujame seriale ir kiti darbai. Aktorius pripažįsta, kad į naują veiklą nepuola stačia galva. Šiokios tokios filmavimosi patirties jau turi - vaidino serialuose „Likimo valsas", „De facto", „Prokurorai", „Lietuviškas tranzitas", „42" ir keliose užsienio ir Lietuvos kino kompanijų kurtose juostose. Tačiau savo patirtį šioje srityje jis vadina nedidele. „Jeigu žmonėms patinka tokie kūriniai, kodėl jų nekurti? Juk ne visi esame filosofai, ne tik aukštomis materijomis gyvename. Serialas - tai gyvenimas, kurį gyvename čia ir dabar, todėl tai įdomu. Tokiuose kūriniuose žmonės randa save, draugus, pažįstamus, - sako Jokūbas. - Daugiausia svarstymų kilo dėl laiko: ar tikrai viską spėsiu. Svarbiausias darbas yra Mažajame teatre. Bet niekam ne paslaptis, kad aktoriai atviri pasiūlymams. Dar nuo senų laikų žinoma klišė, kad menininkai turi būti gyvi menu. O mes norime vairuoti automobilį, gerą dviratį, keliauti, mokslinti vaikus."
Ne žurnalistas ir ne policininkas?
Atrodo, lyg ir savaime suprantama, kodėl aktorių šeimoje užaugęs Jokūbas nuėjo tėvų pramintu keliu. Dar vaikystėje nemažai laiko praleisdavo teatro užkulisiuose. Kol mama ar tėtis repetuodavo, vaidindavo spektaklyje, buvo globojamas grimuotojų ir kitų teatro darbuotojų. „Tikrai iš anksto neplanavau, kad baigęs vidurinę mokyklą pasirinksiu aktorinio meistriškumo studijas. Pradžioje buvau nusprendęs tapti žurnalistu: net dokumentus į Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetą nunešiau. Man neblogai sekėsi kurti rašinius, patiko istorija. Tiesa, dar anksčiau galvojau ir apie teisę. Nuėjau į atvirų durų dieną tuometėje Policijos akademijoje. Bet artėjant stojamiesiems egzaminams mama užsiminė: „Kažkada galvojau apie aktorinį. Šiemet kursą renka režisierius Rimas Tuminas." Muzikos ir teatro akademijoje buvau pražiopsojęs visas konsultacijas, todėl paskambinau klasės draugui Leonardui Pobedonoscevui, kuris, žinojau, ketina ten studijuoti. Man tai nebuvo svetima, nes vienu metu galvojau apie šią specialybę, lankiau teatro studiją, - prisimena Jokūbas. - Stojamieji buvo įdomūs, reikėjo įveikti tris turus. Su tėvais konsultavausi dėl etiudo. Tačiau per egzaminus ne taip supratau užduotį ir neteisingai atlikau. Komisijos nariai mane iškart sustabdė ir liepė pasirinkti partnerį. Pasirinkau Ramūną Cicėną. Turėjau suvaidinti agentą, kuris bando įtikinti pirkti laikrodį. Įtikinėjau, kad laikrodis tikrai nuostabus, netgi nedūžta. Mečiau ant žemės, o jis lyg tyčia sudužo (juokiasi). Bet vis nesilioviau jo girti. Gerai, kad viskas baigėsi sėkmingai. Įstojau. Tada nebeliko minčių bandyti laimės kur nors kitur."
Gal vis tik padėjo įstoti žinoma pavardė? Jokūbas prisipažįsta, kad tada per stojamuosius buvo kalbančiųjų, kad aktorių vaikai - Vytautas Rumšas jaunesnysis, Balys Latėnas ir jis - tikrai įstos. „Bet juk kurso vadovui reikalingi žmonės, kuriuos galėtų auginti ir auklėti, kaip nori jis. Pavardės čia niekuo dėtos. Aš juk negaliu per egzaminą atnešti svetimo rašinio. Pagaliau išeini į sceną ir esi kaip ant delno. Viskas matoma. Iš penkiolikos įstojusiųjų tik vienas su mumis nebaigė mokslų. Tiesa, dar du baigė, bet aktoriais nedirba. Iš dvylikos išėjo geras branduolys. Buvome laimės kūdikiai, nes Tuminas mus paėmė į Mažąjį teatrą", - sėkminga karjeros pradžia džiaugiasi Jokūbas.
Paklaustas, koks vaidmuo teatre jam mieliausias, susimąsto ir paaiškina, kad vieno nėra. Savotiškai mieli visi, nes jie - kitokie. Pavyzdžiui, „Palaukit, kieno čia gyvenimas?", kur Jokūbas vaidina sanitarą Džoną, pakelia nuotaiką, nors jame kalbama apie svarbias gyvenimo tiesas. Tuzenbacho vaidmuo „Trijose seseryse" jam yra vienas sunkiausių ir morališkai, ir fiziškai. Suprantama, juk šis kūrinys - Antono Čechovo. „Nėra vienintelio spektaklio, kurio labiausiai laukčiau. Kiekvieno nuotaikos pasiilgstu ir kartkartėmis noriu ją išgyventi", - pripažįsta aktorius. Ar žmona matė visus jo sukurtus vaidmenis? Jokūbas šypteli ir sako, kad greičiausiai visus. Tačiau namie apie teatrą jie kalbasi labai mažai ir tai džiugina.
Butui užsidirbo Londone
Tiesa, aktorystę Jokūbas trumpam buvo iškeitęs į darbą Didžiojoje Britanijoje. Išvyko ten su Dominyka, nes užsibrėžė tikslą - užsidirbti pinigų vieno kambario butui. „Darbas mums buvo surastas. „Hilton" viešbutyje įsitaisiau naktiniu konsjeržu. Baltas darbas, kuris man buvo prie širdies, nes dirbau naktį. Be to, esu paslaugus. Viešbučio svečiams rezervuodavau bilietus, restoranus, paaiškindavau, kaip ir kur nuvykti. Pamenu, antrą darbo dieną viena pora paprašė rezervuoti staliuką graikų restorane. Kadangi pamiršo jo pavadinimą, bandė paaiškinti, kad jis yra visai netoli, gretimoje gatvėje. O aš dar nieko ten nežinojau. Apsimečiau, kad stengiuosi suprasti, apie kurią gatvę ir restoraną kalba. Tarsi būčiau žinojęs šimtus graikiškų restoranų pavadinimų (juokiasi). Nenorėjau sakyti, kad esu naujokas. Tačiau svečiai buvo geranoriški ir paliko mane ramybėje. Per naktis turėdavau marias laiko susipažinti su Londono gatvėmis, restoranais. Ištobulinau anglų kalbą, todėl po kelių mėnesių telefonu nesunkiai paaiškindavau, kaip automobiliu atvykti iki mūsų viešbučio. Dominyka irgi jame dirbo - buvo atsakinga už pusryčių patiekimą. Po dešimties mėnesių grįžome į Lietuvą. Tiesa, žmona - šiek tiek anksčiau, nes jau laukėsi Barboros.
Pavyko užsidirbti pirmajam būstui. O pernai persikėlėme į didesnį. Kai gimė vaikas, dvylikos „kvadratų" kambaryje buvo sunku net rankas ištiesti, o jeigu dėl ko nors susikivirčydavome, išeiti nebuvo kur. Nors tualete užsidaryk (juokiasi). Ieškojome senos statybos buto. Radome „pagerintos statybos" tuomečio Centro komiteto darbuotojams statytą namą Antakalnyje. Žinoma, reikėjo imti paskolą. Bet kas nerizikuoja, negeria šampano", - optimistiškai mintį apie jaunos šeimos buitį baigia aktorius.
Geriausiai pailsi žvejodamas
Nors vasara bus įtempta, Jokūbas su šeima jau suplanavo vienuolikos dienų išvyką į Prancūziją pas žmonos bičiulius. Solidaus amžiaus šeima iš Bretanės taip susidraugavo su Dominyka, o vėliau - ir Jokūbu, kad net buvo atvykusi į jųdviejų vestuves. „Sunkiausia ten bus žmonai, nes ji kalba prancūziškai, aš moku vos kelis žodžius, o tie bičiuliai nekalba angliškai. Kiek žinau, jie kiekvieną dieną detaliai suplanavę, net automobilio iš Paryžiaus iki Bretanės neleido nuomotis, sakė, kad patys atvažiuos į oro uostą mūsų pasiimti. Turėtų būti turiningos atostogos.
Gal kurį savaitgalį nulėksiu į tėvų sodybą Dzūkijoje. Ten nuo vaikystės su tėčiu žvejodavau ir dabar labai mėgstu. Tik laiko vis neužtenka. Vienas mano bendrakursis juokiasi, kad aš vis giriuosi, jog mėgstu žvejoti, bet retai tai darau. Labiausiai man patinka meškerę užmesti Uloje, o ne kur nors ežere. Ten tiek medžių, krūmų, todėl žvejyba panašesnė į medžioklę, kai svarbi kiekviena akimirka. Gaudydamas žuvį kartais nueini kokius penkis kilometrus. Tokioje žvejyboje geriausiai pailsiu ir atgaunu jėgas", - tikina Jokūbas.
