Rytų šokių paslapčių Lina Kusienė-Naima mokėsi Libane, Jungtiniuose Arabų Emyratuose – kraštuose, apie kuriuos daugelis girdėjo tik iš pasakų. Dabar iš uostamiesčio kilusi moteris gyvena artėjančio Rytų šokių festivalio „Vilnius Orientalis“ rūpesčiais, o pilvo šokio moko jau kitus.
Kiek metų gyvenate pilvo šokiu?
Nuo šešerių. Pilvo šokis mano gyvenime yra jau penkiolikti metai. Bet dar ir dabar jo mokausi. Man tai – gyvenimo būdas, darbas ir didžiulis malonumas. Smagiausia, kad pilvo šokis neturi amžiaus cenzo.
Papasakokite, kaip klostėsi jūsų gyvenimas išvykus į Libaną...
Pirmą kartą į Libaną išvykau prieš penkiolika metų. Išgirdusi rytietišką muziką, supratau, kad ji tarsi skirta moteriai. Iš Libano keliavau į Jungtinius Arabų Emyratus. Ten šokau su grupe, kurioje buvo vienuolika žmonių. Paskui vėl grįžome į Libaną. Ilgainiui supratome, kad išsilaikyti tokiai didelei grupei labai sunku.
Ieškodamas kontraktų, mūsų vadybininkas sužinojo, kad reikalingos pilvo šokėjos. Namo grįžti nenorėjau, todėl pasisiūliau. Nesitikėjau, kad pasirinks mane: buvau smulkutė, o pilvo šokėja turėtų būti apvalesnių formų – gražiau atrodo judėdama. Vis dėlto mane pasirinko. Kontrakto sąlygos buvo geros, bet gyvenau labai uždarai: dirbdavau šešias dienas per savaitę, poilsio turėdavau tik vieną dieną. Vienai išeiti būdavo per daug pavojinga.
Islamo šalyse moterys vaikšto prisidengusios veidus. Smalsu, kokie apdarai dengdavo jūsų kūną...
Įsivaizduokite, ant kabareto kostiumo – liemenėlės, kelnaičių, uodegos – turėdavome apsimauti juodas elastines kelnes...
Esate minėjusi, kad ragavote ir konsumantės duonos.
Teko. Mane paprasčiausiai apgavo: pasirašiau kontraktą, pagal kurį pašokusi vakare turėdavau sėdėti su klientu. Man tai buvo ašarų pakalnė. Pasisekė tik dėl to, kad buvau pakliuvusi į barą, kurį turėjo uždaryti.
Vėliau į tas šalis moterys pradėjo važiuoti ieškodamos greito uždarbio. Jas vežė konsumacijai – sėdėti su klientais.
Kokia konsumančių kasdienybė?
Kai kurios jų dirba užrakintos bare. Vakare iš savo kambarių nusileidžia į barą ir bendrauja su vietiniais vyrais, paskui vėl pakyla į laikiną būstą, bet niekur neišeina. Jei nori kokių nors produktų, surašo ant lapelio, ko joms reikia... Jų gyvenimas labai uždaras.
Sakoma, kad arabų kraštuose moterims itin nesaugu.
Nesaugu, bet saugotis reikia ne vietinių, o iš svetur atvykusių žmonių. Nerasdami darbo ir neturėdami kur gyventi, atvykėliai miega tiesiog gatvėse. Jie gali ir užpulti, ir išprievartauti... Pavojinga vaikščioti naktimis. Neištekėjusioms moterims tai visiškai neleidžiama. Vietinė tarnyba nuolat tikrina, kas tu esi, kur eini. Alkoholio taip pat niekur negausi, jis tik penkių žvaigždučių viešbutyje.
Tai koks gyvenimas šalyse, kur moters teisės taip smarkiai varžomos?
Jungtiniuose Arabų Emyratuose šalia mūsų visada buvo vadybininkas. Vienoms neleisdavo pasirodyti mieste. Jei kas kviesdavo, eidavome trys ar keturios, bet ne po vieną.
Manęs šeichų chalatai nežavėjo, nes labai skeptiškai žiūriu į islamą. Ši religija manęs visiškai neviliojo. Reikia subręsti, kad galėtum išvažiuoti į Jungtinius Arabų Emyratus.
Kokia oficiali pilvo šokėjos alga?
Tais laikais per mėnesį gaudavau septynis šimtus dolerių ir maitinimą tris kartus per dieną. Arbatpinigius, kuriuos gaudavau per pasirodymus, dalydavausi su muzikantu. Uždarbis tuose kraštuose labai mažas. Aš užsidirbau tik iš jų tradicijos mėtyti pinigus pilvo šokėjoms. O tai, ką gavau šokdama dvejus metus viešbutyje, – kapeikos. Turtingųjų blizgesys eiliniam žmogui, neturinčiam pinigų, neprieinamas.
Galėtumėte prisiminti finansiškai sėkmingiausius pasirodymus?
Tokių buvo net keletas. Per pusę valandos surinkome su muzikantu apie tūkstantį dolerių. Po kiekvieno šokio buvo kabinami pinigų vainikai. Rytiečiams tai – vyriškumo patikrinimo lenktynės. Sėkmingiausi vakarai būdavo tada, kai tarpusavyje dėl savo turtų varžydavosi dviese.
Kam būdavo skirti jūsų šokiai? Šeichams?
Pragyvenau Rytų kraštuose trejus metus. Todėl galiu pasakyti, kad baltoji šeicho namuose niekada nešoks. Jie niekada nepriims baltosios. Šokau aukštiems Libano pareigūnams. Mes, pilvo šokėjos iš postsovietinių kraštų, esame pigios. Arabėms šokėjoms, vietinėms žvaigždėms už vakarą mokama trigubai daugiau nei mums.
Kuo iš aplinkinių išsiskiria turtingiausi Rytų šalių gyventojai?
Šeichą galima atpažinti iš auksinių akinių ir brangių laikrodžių. Jis vaikšto tik į patikrintas vietas, ypač saugo savo autoritetą.
Lietuvoje buvo laikas, kai merginos traukė į Rytus ieškoti gero uždarbio ir stengavosi ten pasilikti bet kokia kaina. Gal žinote, kaip klostėsi jų likimai?
Pavyzdžiai labai skaudūs. O kaip kitaip... Juk svetima tauta, svetimas tikėjimas. Naivios tos merginos... Kai kurias palaužė vietinis gyvenimas, o tos, kurios nesusitaikė su tokiomis sąlygomis, išvažiavo.
Skaudu, kai jaunos mergaitės, norėdamos turėti viską, stengiasi peršokti tam tikrą gyvenimo etapą. Prieš vykdamos į Rytus, jos galvoja, kad turtai pasiekiami ranka. Paskui paaiškėja, kad tą patį būtų gavusios ir Lietuvoje... Merginos savo svajones tikisi įgyventi pernelyg paprastai: savo išvaizda, grožiu. Ilgainiui jos tampa vergėmis, trečiomis ar ketvirtomis žmonomis... Apie kokią laimę galima kalbėti, kai net laisvai vaikščioti negali?!
Vadinasi, vyras iš Rytų žada daugiau bėdų nei turtų?
Moterys tikina, kad tų kraštų vyrai moka gražiau elgtis, o aš manau, kad jie moka daugiau meluoti. Moterys, atvažiavusios į svetimą šalį, negali atsidžiaugti vyrų gerumu... Argi jie elgsis kiauliškai, jei nori padaryti gerą įspūdį?
O jūs nesirengiate ten grįžti?
Daugiau nebevažiuočiau. Visų pirma dėl savo šeimos. Manau, kad aš jau atšokau. Kita vertus, į pilvo šokius žiūriu rimtai. Lietuvoje propaguoju Rytų šokių meną. O laikų, kai pagal pasirašytą kontraktą turi trepsėti kiekvieną vakarą bare, nepasiilgstu. Kad ir kaip mėgčiau pilvo šokį, kiekvieno vakaro jam skirti negaliu.
Artimųjų Rytų šalyse bendraudavote jų kalba?
Pakakdavo anglų kalbos. Arabiškai mokėjau tik pavienes frazes, nors arabų kalba man labai artima. Vis rengiuosi prisėsti ir pasimokyti jos rimčiau.
Šokant kitos kultūros šokius, būtina pažinti ir papročius, mokėti kalbą. Rusijoje esu mačiusi, kai mergina šokdama pilvo šokį skambant liūdnai dainai šypsojosi. Labai svarbu, kad atliekami judesiai atitiktų dainos nuotaiką.
Minėjote, kad jums priimtini taip pat ne visi šokiai...
Man nepatinka turkiški šokiai. Tai – gašli aerobika. Pažvelkite į turkų šokėjas – visos jos liaunos ir lieknos. O ką gali sau leisti mergaitė be patirties?
Lietuvoje esate įkūrusi Rytų šokių studiją. Kokių šokių mokote?
Mūsų studija eina egiptietiška linkme. Pilvo šokis, kaip ir pramoginiai šokiai, turi savas taisykles, savo statusą. Lietuvėms šis šokis sudėtingas, nes jos uždaros ir kompleksuotos. O rusės į save žvelgia kaip į vertybę. Priešingai nei mes, jos nebijo pasižiūrėti į veidrodį ir po trisdešimties. Jos labiau linkusios į moteriškumą, o lietuvės moterys kūną idealizuoja, nevertina savęs tokių, kokios yra. Taigi, jei kūnas juda prastai, dvasia lieka įkalinta. O kalbant apie amžių, tai žmogus įdomus bet kokiu gyvenimo tarpsniu. Su viena sąlyga – jei jis ir pats sau įdomus.
Kokius moters privalumus atskleidžia pilvo šokis?
Jis išryškina liemenį, nugludina klubus, pakelia krūtinę, padeda atsiskleisti moteriškumui. Moteriai tai – vidinė joga, man – mėgstamas darbas. Viskas susiklostė taip, kad po teisės studijų padariau pertrauką, o dabar pilvo šokio subtilybių mokau kitus.
Ar sudėtinga išmokti šio šokio?
Pirmiausia mokomasi valdyti skirtingas kūno dalis. Atskirai mokomasi rankų, krūtinės, pilvo, dubens, kojų judesių... Tada skirtingi judesiai susiejami. Tai nėra baletas, bet „aukštojo pilotažo“ taip pat reikia (juokiasi).
Naima – ne vienintelis jūsų pseudonimas?
Pirmasis pseudonimas buvo Leila, tačiau žmonės pradėjo mane painioti su Lile. Nieko nelaukusi vardą pakeičiau, pasivadinau Naima. Tai arabiškas vardas, reiškiantis „žvaigždė“. Sakoma, kad trumpas vardas – jau sėkmė (juokiasi).
Kiek metų gyvenate pilvo šokiu?
Nuo šešerių. Pilvo šokis mano gyvenime yra jau penkiolikti metai. Bet dar ir dabar jo mokausi. Man tai – gyvenimo būdas, darbas ir didžiulis malonumas. Smagiausia, kad pilvo šokis neturi amžiaus cenzo.
Papasakokite, kaip klostėsi jūsų gyvenimas išvykus į Libaną...
Pirmą kartą į Libaną išvykau prieš penkiolika metų. Išgirdusi rytietišką muziką, supratau, kad ji tarsi skirta moteriai. Iš Libano keliavau į Jungtinius Arabų Emyratus. Ten šokau su grupe, kurioje buvo vienuolika žmonių. Paskui vėl grįžome į Libaną. Ilgainiui supratome, kad išsilaikyti tokiai didelei grupei labai sunku.
Ieškodamas kontraktų, mūsų vadybininkas sužinojo, kad reikalingos pilvo šokėjos. Namo grįžti nenorėjau, todėl pasisiūliau. Nesitikėjau, kad pasirinks mane: buvau smulkutė, o pilvo šokėja turėtų būti apvalesnių formų – gražiau atrodo judėdama. Vis dėlto mane pasirinko. Kontrakto sąlygos buvo geros, bet gyvenau labai uždarai: dirbdavau šešias dienas per savaitę, poilsio turėdavau tik vieną dieną. Vienai išeiti būdavo per daug pavojinga.
Islamo šalyse moterys vaikšto prisidengusios veidus. Smalsu, kokie apdarai dengdavo jūsų kūną...
Įsivaizduokite, ant kabareto kostiumo – liemenėlės, kelnaičių, uodegos – turėdavome apsimauti juodas elastines kelnes...
Esate minėjusi, kad ragavote ir konsumantės duonos.
Teko. Mane paprasčiausiai apgavo: pasirašiau kontraktą, pagal kurį pašokusi vakare turėdavau sėdėti su klientu. Man tai buvo ašarų pakalnė. Pasisekė tik dėl to, kad buvau pakliuvusi į barą, kurį turėjo uždaryti.
Vėliau į tas šalis moterys pradėjo važiuoti ieškodamos greito uždarbio. Jas vežė konsumacijai – sėdėti su klientais.
Kokia konsumančių kasdienybė?
Kai kurios jų dirba užrakintos bare. Vakare iš savo kambarių nusileidžia į barą ir bendrauja su vietiniais vyrais, paskui vėl pakyla į laikiną būstą, bet niekur neišeina. Jei nori kokių nors produktų, surašo ant lapelio, ko joms reikia... Jų gyvenimas labai uždaras.
Sakoma, kad arabų kraštuose moterims itin nesaugu.
Nesaugu, bet saugotis reikia ne vietinių, o iš svetur atvykusių žmonių. Nerasdami darbo ir neturėdami kur gyventi, atvykėliai miega tiesiog gatvėse. Jie gali ir užpulti, ir išprievartauti... Pavojinga vaikščioti naktimis. Neištekėjusioms moterims tai visiškai neleidžiama. Vietinė tarnyba nuolat tikrina, kas tu esi, kur eini. Alkoholio taip pat niekur negausi, jis tik penkių žvaigždučių viešbutyje.
Tai koks gyvenimas šalyse, kur moters teisės taip smarkiai varžomos?
Jungtiniuose Arabų Emyratuose šalia mūsų visada buvo vadybininkas. Vienoms neleisdavo pasirodyti mieste. Jei kas kviesdavo, eidavome trys ar keturios, bet ne po vieną.
Manęs šeichų chalatai nežavėjo, nes labai skeptiškai žiūriu į islamą. Ši religija manęs visiškai neviliojo. Reikia subręsti, kad galėtum išvažiuoti į Jungtinius Arabų Emyratus.
Kokia oficiali pilvo šokėjos alga?
Tais laikais per mėnesį gaudavau septynis šimtus dolerių ir maitinimą tris kartus per dieną. Arbatpinigius, kuriuos gaudavau per pasirodymus, dalydavausi su muzikantu. Uždarbis tuose kraštuose labai mažas. Aš užsidirbau tik iš jų tradicijos mėtyti pinigus pilvo šokėjoms. O tai, ką gavau šokdama dvejus metus viešbutyje, – kapeikos. Turtingųjų blizgesys eiliniam žmogui, neturinčiam pinigų, neprieinamas.
Galėtumėte prisiminti finansiškai sėkmingiausius pasirodymus?
Tokių buvo net keletas. Per pusę valandos surinkome su muzikantu apie tūkstantį dolerių. Po kiekvieno šokio buvo kabinami pinigų vainikai. Rytiečiams tai – vyriškumo patikrinimo lenktynės. Sėkmingiausi vakarai būdavo tada, kai tarpusavyje dėl savo turtų varžydavosi dviese.
Kam būdavo skirti jūsų šokiai? Šeichams?
Pragyvenau Rytų kraštuose trejus metus. Todėl galiu pasakyti, kad baltoji šeicho namuose niekada nešoks. Jie niekada nepriims baltosios. Šokau aukštiems Libano pareigūnams. Mes, pilvo šokėjos iš postsovietinių kraštų, esame pigios. Arabėms šokėjoms, vietinėms žvaigždėms už vakarą mokama trigubai daugiau nei mums.
Kuo iš aplinkinių išsiskiria turtingiausi Rytų šalių gyventojai?
Šeichą galima atpažinti iš auksinių akinių ir brangių laikrodžių. Jis vaikšto tik į patikrintas vietas, ypač saugo savo autoritetą.
Lietuvoje buvo laikas, kai merginos traukė į Rytus ieškoti gero uždarbio ir stengavosi ten pasilikti bet kokia kaina. Gal žinote, kaip klostėsi jų likimai?
Pavyzdžiai labai skaudūs. O kaip kitaip... Juk svetima tauta, svetimas tikėjimas. Naivios tos merginos... Kai kurias palaužė vietinis gyvenimas, o tos, kurios nesusitaikė su tokiomis sąlygomis, išvažiavo.
Skaudu, kai jaunos mergaitės, norėdamos turėti viską, stengiasi peršokti tam tikrą gyvenimo etapą. Prieš vykdamos į Rytus, jos galvoja, kad turtai pasiekiami ranka. Paskui paaiškėja, kad tą patį būtų gavusios ir Lietuvoje... Merginos savo svajones tikisi įgyventi pernelyg paprastai: savo išvaizda, grožiu. Ilgainiui jos tampa vergėmis, trečiomis ar ketvirtomis žmonomis... Apie kokią laimę galima kalbėti, kai net laisvai vaikščioti negali?!
Vadinasi, vyras iš Rytų žada daugiau bėdų nei turtų?
Moterys tikina, kad tų kraštų vyrai moka gražiau elgtis, o aš manau, kad jie moka daugiau meluoti. Moterys, atvažiavusios į svetimą šalį, negali atsidžiaugti vyrų gerumu... Argi jie elgsis kiauliškai, jei nori padaryti gerą įspūdį?
O jūs nesirengiate ten grįžti?
Daugiau nebevažiuočiau. Visų pirma dėl savo šeimos. Manau, kad aš jau atšokau. Kita vertus, į pilvo šokius žiūriu rimtai. Lietuvoje propaguoju Rytų šokių meną. O laikų, kai pagal pasirašytą kontraktą turi trepsėti kiekvieną vakarą bare, nepasiilgstu. Kad ir kaip mėgčiau pilvo šokį, kiekvieno vakaro jam skirti negaliu.
Artimųjų Rytų šalyse bendraudavote jų kalba?
Pakakdavo anglų kalbos. Arabiškai mokėjau tik pavienes frazes, nors arabų kalba man labai artima. Vis rengiuosi prisėsti ir pasimokyti jos rimčiau.
Šokant kitos kultūros šokius, būtina pažinti ir papročius, mokėti kalbą. Rusijoje esu mačiusi, kai mergina šokdama pilvo šokį skambant liūdnai dainai šypsojosi. Labai svarbu, kad atliekami judesiai atitiktų dainos nuotaiką.
Minėjote, kad jums priimtini taip pat ne visi šokiai...
Man nepatinka turkiški šokiai. Tai – gašli aerobika. Pažvelkite į turkų šokėjas – visos jos liaunos ir lieknos. O ką gali sau leisti mergaitė be patirties?
Lietuvoje esate įkūrusi Rytų šokių studiją. Kokių šokių mokote?
Mūsų studija eina egiptietiška linkme. Pilvo šokis, kaip ir pramoginiai šokiai, turi savas taisykles, savo statusą. Lietuvėms šis šokis sudėtingas, nes jos uždaros ir kompleksuotos. O rusės į save žvelgia kaip į vertybę. Priešingai nei mes, jos nebijo pasižiūrėti į veidrodį ir po trisdešimties. Jos labiau linkusios į moteriškumą, o lietuvės moterys kūną idealizuoja, nevertina savęs tokių, kokios yra. Taigi, jei kūnas juda prastai, dvasia lieka įkalinta. O kalbant apie amžių, tai žmogus įdomus bet kokiu gyvenimo tarpsniu. Su viena sąlyga – jei jis ir pats sau įdomus.
Kokius moters privalumus atskleidžia pilvo šokis?
Jis išryškina liemenį, nugludina klubus, pakelia krūtinę, padeda atsiskleisti moteriškumui. Moteriai tai – vidinė joga, man – mėgstamas darbas. Viskas susiklostė taip, kad po teisės studijų padariau pertrauką, o dabar pilvo šokio subtilybių mokau kitus.
Ar sudėtinga išmokti šio šokio?
Pirmiausia mokomasi valdyti skirtingas kūno dalis. Atskirai mokomasi rankų, krūtinės, pilvo, dubens, kojų judesių... Tada skirtingi judesiai susiejami. Tai nėra baletas, bet „aukštojo pilotažo“ taip pat reikia (juokiasi).
Naima – ne vienintelis jūsų pseudonimas?
Pirmasis pseudonimas buvo Leila, tačiau žmonės pradėjo mane painioti su Lile. Nieko nelaukusi vardą pakeičiau, pasivadinau Naima. Tai arabiškas vardas, reiškiantis „žvaigždė“. Sakoma, kad trumpas vardas – jau sėkmė (juokiasi).
