-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Seržas Gandžumianas: viskas, kas vyksta, tik į gera...

Šiltą pavasario pavakarę į savo studijos kiemelį dizaineris Seržas Gandžumianas (45) atskuba su dukra Ani, nešinas sunkia mokykline jos kuprine.
Foto naujienai: Seržas Gandžumianas: viskas, kas vyksta, tik į gera...
Gretos Skaraitienės nuotrauka / zmones24.lt
Šiltą pavasario pavakarę į savo studijos kiemelį dizaineris Seržas Gandžumianas (45) atskuba su dukra Ani, nešinas sunkia mokykline jos kuprine. Netrukus pripučiamos vaikiško dviračio padangos ir vyresnėlė išlekia dūkti su bendraamžiais. Seržas neskubėdamas ima ruošti ypatingą japonišką žaliąją arbatą…

Kelintu puodeliu arbatos šiandien mėgausiesi?

Pirmu! Visą dieną svajojau, kaip ją gersiu.

O maniau, kad ją gurkšnoji nuolatos! Tavo rytas prasideda ne nuo puodelio arbatos?

Nuo jogos. Jei neturiu laiko atlikti viso pratimų komplekso, ja užsiimu nors pusvalandį.

Joga tonizuoja labiau nei kava?

Net nuo kavos kvapo tampu mieguistas. Gyvendamas Armėnijoje dar bandžiau ją gerti. Tačiau kai visi nuo kavos tapdavo budrūs, aš apsnūsdavau. Ryte kartais valgau avižų košės. Bet jei reikia rinktis – valgyti ar atlikti jogos pratimus, renkuosi pastaruosius. Joga gali atstoti ir miegą, ir arbatą.

O kokia tavo tobula dienos pabaiga?

Užmigdai vaikus, pasiruoši arbatos ir skaitai gerą knygą. Arba planuoji rytdieną. Reikia susikaupti ir apgalvoti darbus. Jei tam neturiu laiko vakare, ryte atėjęs į studiją prašau, kad niekas netrukdytų: užsidarau kabinete ir ant durų užklijuoju raudoną lapelį. Kartą Anytė tai pamatė, paėmė didelį raudono popieriaus lapą, pripaišė visokių hieroglifų ir užklijavo ant durų: „Kad tavęs, papa, niekas netrukdytų.“ Kabojo tas lapas gal kokį mėnesį...

Kiek laiko dirbi sau?

Dešimt metų turiu savo „uabą“. Pakeitėme aštuonerius metus gyvavusios „SG studijos“ pavadinimą ir tapome „SG Fashion studija“.

Dešimt metų – graži sukaktis, yra proga po ilgesnės pertraukos pristatyti savo kolekciją!

Pernai buvo „SG studijos“ septynmetis. Su darbuotojais šventėme klube „Pabo Latino“, pašokome.

Praėjusį savaitgalį buvai „Mados infekcijoje“. Tikriausiai nesuskaičiuotum, kiek kartų girdėjai klausimą, kodėl ant pakylos neišvydome tavo kolekcijos?


Daug kas klausė… Dabar galėčiau ją sukurti – idėjų netrūksta. Tačiau visai kitaip vertinu finansinę savo padėtį: elgtis taip lengvabūdiškai kaip prieš keletą metų, kai kurdavau kolekcijas, o savo darbuotojams paskui kelis mėnesius būdavau skolingas už darbą, dabar nebegaliu. Kiekvienas kolekciją daro įvairiais būdais: vienas pinigų prašo, kitas – turi, trečias kokiais nors būdais gauna… Šiuo metu kurti kolekciją finansiškai nepalanku. Tačiau reikia, kad žmonės žinotų, jog esu: keičiasi karta, jaunimas žino, kas yra šiandien, o kas buvo vakar – pamiršta, neįdomu.

Nejaugi nekyla noro užsispirti ir visiems parodyti, kad niekur nedingai?

Kyla, dažnai. Sėdžiu, medituoju: kolekcijos pristatymas vyksta rotušėje, matai, kur sėdi svečiai. Ji parodoma, tu išeini, nusilenki… Pamedituoji ir jautiesi pristatęs kolekciją. Kada nors tai vėl darysiu iš tiesų! Turiu minčių rengti mini pristatymus: keli modeliai, mažai žmonių. Yra idėjų kuri bendrą didelį projektą su užsienio partneriais.

Kaip kolegų kūryba atrodo iš žiūrovo pozicijų?

Man patiko, ką jie daro. Mūsų dizaineriai stiprėja. Gerėja kūrybos galimybės, didėja medžiagų pasirinkimas ir tai išnaudojama. Normalu, kad jaučiamas komercijos kvapas: dizaineris kuria ne tam, kad drabužis po pristatymo atsidurtų sandėliuke, o kad kažkas jį vilkėtų, džiaugtųsi. Nors ir ką darytų, kiekvienas kūrėjas yra savotiškai teisus.
„Mados infekcijoje“ man labai patiko Prancūzijos atstovės kolekcija, kuri alsavo meile: jautėsi šio jausmo suteikiamas lengvumas. Tai ypač matyti lietuvių projektų fone, kur kartais buvo agresijos, bandymo ką nors įteigti, deklaruoti... Gamtai juk nereikia stengtis deklaruoti – viskas joje vyksta savaime.

Jei dabar pristatytum kolekciją, ji spinduliuotų meile?

Labai norėčiau, kad nuo to, ką parodau, visiems būtų gera. Esu linkęs, kad tai būtų lengvumu alsuojantis projektas. Galima savo idėją visiems į galvas kalti, o galima, kaip sako Grebenščikovas, tik pūstelėti ir spragtelėti pirštais.

Kada, Seržai, pastarąjį kartą šokai?

Taigi po „Mados infekcijos“ – šeštadienio naktį! Iki septintos valandos ryto!

Po pirmojo televizijos projekto „Lietuvos šokių dešimtukas“, kuriame dalyvavai, rasti lygiavertę šokių partnerę tau tikriausiai nelengva.

Tai – profesionalių šokėjų problema. Jie linksminasi tik tarpusavyje. O mes aukščiau už juos: galime šokti su bet kuo.

Dar prisimeni šokių, kurių tada mokeisi, žingsnelius?

Kai „Lietuvos šokių dešimtuke“ su partnere atlikau paskutinį šokį, sau pasakiau, kad vieno dalyko tikrai daugiau niekada nedarysiu – šokdamas neskaičiuosiu žingsnelių.

Tą avantiūrą pakartotum?

Dar sykį tokiame pačiame projekte dalyvauti nenorėčiau, bet tuometis mano apsisprendimas buvo vietoje, laiku ir, manau, teisingas.

Po tokio savęs išbandymo televizija kas nors pasikeičia?


Geriau suprantu aktorius ir aktorystės energiją, kurią jie perduoda per save: turi būti labai susikaupęs, prieš išeidamas į sceną sukaupti gerų emocijų, kad paskui jas galėtum iškvėpti ir atiduoti auditorijai. Nuo vaikystės svajojau tapti dizaineriu-architektu arba aktoriumi. Išbandyti vaidybą gal vis dar būtų įdomu. Ir kadaise, būdamas inžinierius, ir tapęs dizaineriu, skyriausi nuo kolegų tuo, kad visada buvau ne tik inžinierius arba ne tik dizaineris. Randu įvairių būdų save išreikšti. Šokiai – vienas iš jų. Kai patiri, kad turi galimybę save visaip realizuoti, apima optimizmas, jauti, kad esi gyvas.

Lietuvoje gyveni beveik dvidešimt metų. Jautiesi čia savas?


Eina devyniolikti… Jaučiuosi ir savas, ir peraugęs tam tikras situacijas. Turiu įvairių įsipareigojimų, mane daug kas sieja su Lietuva, todėl negalėčiau tiesiog kelti sparnų ir kur nors lėkti. Čia pats patyriau, kad žmogus, vienas, be jokio palaikymo, gali daug ką padaryti.

Tuomet, vos atvažiavusiam, gal buvo lengviau, nes atrodei egzotiškas.

Tada buvo sunkiau: Lietuvoje prasidėjo Sąjūdis, niekas nenorėjo kalbėti rusiškai. Man buvo panašiai kaip tame anekdote: kino milijardieriaus paklausė, kaip jis tapo toks turtingas, juk nemokėdamas angliškai į Ameriką atvyko ekonominės krizės laikotarpiu. Jis paaiškino: kadangi nekalbėjęs angliškai, neskaitęs laikraščių ir nežinojęs, kad siaučia krizė ir tiesiog kūręs verslą… Kai aš atvažiavau į Vilnių, nemokėjau lietuviškai. Tačiau buvau viskam atviras. Man buvo lengva, nes žinojau, kad jeigu čia nepasiseks, važiuosiu kitur – į Rygą, Taliną ar dar kur. Po Maskvos, kur gyvenimas panėšėjo į nuolatinį bandymą įšokti į nežinia kur lekiantį traukinį, Lietuva man atrodė kaip Šveicarija, kur ramu, kur galima kurti šeimą. Dailės akademijoje mano bendrakursiai buvo Sandra Straukaitė, Julija Žilėnienė, Ramunė Piekautaitė. Važiavome į vieną, kitą mados festivalį. Mums buvo smagu, gerai sekėsi. Prasidėjo įdomus gyvenimas. Manau, kad jei ką bandai daryti ir tau sekasi, turi ten likti – kitaip eitum prieš Gamtą. Yra filosofinis posakis: „Sėkmė – tai nuolatinis pasirengimas išnaudoti galimybes.“ Aš visada stengiuosi jas išnaudoti.

Lietuva tapo tavo namais?


Taip, čia auga mano vaikai. Tačiau kas sakė, kad tokie namai gali būti tik vieni. Nuvažiavęs į Ameriką aplankyti tėvų irgi jaučiuosi esąs namuose, nes ten laimingai gyvena mano artimieji. Su Armėnija sudėtingiau, nes ten nebuvau vienuolika metų. Ta šalis – mano širdyje, todėl lyg ir reikia pasirengti ten nuvykti, o gal tokiai kelionei aš dar nesubrendęs. Armėnijoje gyvena mano sūnus iš pirmosios santuokos. Jam jau dvidešimt metų. Ten yra oras, gamta. Kadaise išvažiuodamas iš Armėnijos priėmiau nuostatą, kad jei noriu sėkmės šiandien, turiu pamiršti, kas buvo. Rytuose sakoma: jei nėra sėkmės kelyje, jos nerasi ir kelio gale.

Kadaise Lietuva tau pasirodė saugi kurti šeimą. Prieš aštuonerius metus taip ir pasielgei. Akivaizdu, kad šiuo metu tavo šeimai – ne geriausios dienos.

Vartodamas sąvoką „šeima“ pirmiausia mintyse turiu šeimos jausmą. Kad atsirastų vaikų, reikia antro žmogaus. Kai jų turi, nereikia kasdien būti kartu, kad tą ryšį galėtum vadinti šeima. Kristina vis tiek visada bus mano vaikų mama.

Kokie dabar tavo ir Kristinos santykiai?

To klausimo sau neužduodu. Nežinau, ką atsakyti… Manau, tokiose situacijose ne viską lemia žodžiai, ne viskas, ką matai, iš tikrųjų taip ir yra. Muilo burbulas ne visada būna pilnas: gal vos palietus jis sprogs ir paaiškės, kad nieko viduje nebuvo. Kiekviena situacija turi savo energiją. Vos ją sudrumsti, prasideda apkalbos, konfliktai. Tegul upė gražiai teka...

„Mados infekcijoje“ judu atrodėte kaip du nepažįstami žmonės.

Mes turėjome savo darbų, skirtingus kvietimus, todėl ir buvome atskirai. Kita vertus, Kristina pradeda naują gyvenimo etapą. Matau, kad ji tapo kitokia. Jei žmogus laimingas, jei jam gerai, tai ir vaikams gerai.

O kaip jautiesi pats?


Jeigu nuo to, kad mes ne kartu, ji laiminga, nemanau, kad turėčiau ją laikyti. Žinau, kad viskas, kas vyksta, yra teisinga. Reikia išlaikyti išmintingos kantrybės pauzę.
Su Kristina esame labai skirtingo temperamento ir situaciją suvokiame kiekvienas kitaip. Skiriasi ir mūsų požiūris į šeimą, sutuoktinių vaidmenis. Vyras ir moteris – labai skirtingi padarai. Vyras yra saulė, moteris – mėnulis, vieną valdo diena, kitą – naktis. Vyras yra visuma, moteris – detalės, jie turi egzistuoti kaip vienas, kartu; tos detalės turi užpildyti visumą – tik tada tampi pilnas.

Žmonės kalba, kad jūs kartu nebegyvenate...

Ne kartu, bet tai nieko nereiškia. Oficialiai mes vis dar vyras ir žmona, bet tai taip pat gali nieko neliudyti. Ne tai viską lemia. Svarbiausia – žmonių santykiai, ar mus sieja bendra energija. Jei jos nėra, nepadės joks antspaudas.

Neįtikėtina, kad kalbėdamas apie šeimos krizę atrodai toks ramus.

Suprantu, kad viskas, kas vyksta, tik į gera. Turi išlaukti, padaryti pertrauką. Nemanau esantis visažinis guru. Yra daug klausimų, į kuriuos reikia rasti atsakymus. Tačiau viską reikia spręsti ramiai, suprantant vienas kitą.

Akivaizdu, kad tavo santykiai su vaikais nepasikeitė: studijos kieme dukra žaidžia su kaimynystėje gyvenančiais vaikais.


Mano atžalos čia jau turi draugų. Kartais sukelia tokį triukšmą, kad net kaimynai pro langus išlenda! Stengiamės, kad vaikai nelabai suprastų, jog dabar mes nesame tokia pati šeima kaip anksčiau.

Vieni pavasarį pražysta, kiti panyra į depresiją. Kokios energijos šis metų laikas suteikia tau?

Saulė negali būti blogai! Kas yra depresija? Tai – visiškas negatyvios savo būsenos atpalaidavimas. Japonai pataria nemalonų dalyką padaryti įprastą, o įprastą – malonų. Rytų filosofai seniai atsikratė žodžio „depresija“. Jie skatina siekti vidinės harmonijos, stabilumo. Medituodamas visada susitarti su savimi, viskas atsikuria, tada supranti, kad pasaulis nuostabus, kad lauke – pavasaris. Ir nebekyla minčių depresuoti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius