Skaiva Jasevičiūtė: gal aš suaugau?!

Kai žinai, kad ji darbuose sukasi kaip voverė rate, nustembi, jog be ilgų derybų randa laiko neskubriam pašnekesiui. Radijo ir televizijos laidų vedėja, žurnalo moterims vyriausioji redaktorė Skaiva Jasevičiūtė (26) – iš tų, kurios spėja viską. Ji geba įtikinti, kad moka mėgautis gyvenimu.

Kokių tik žinučių apie tave nesu rašiusi: tai pradėjai jodinėti, įsigijai šuniuką, tai automobilį apklijavai drugeliais ar prisiauginai plaukų sruogų… Tačiau jau kuris laikas – visiškas naujienų apie tave štilis!

Gal aš suaugau (juokiasi)! Pasikeitė situacija: nors ir koks būtų linksmas ir jaunatviškas žurnalas „Joy“, nereiškia, kad toks yra ir darbas, negali sau leisti duotis, dūkti ir kad apie tai dar rašytų spauda (juokiasi). Be to, mano pramogos tapo brandesnės. Tarkim, man nėra nieko nuostabiau už vakarą su išsilavinusiu, protingu pašnekovu. Sėdėti jaukioje vietoje, valgyti puikų maistą, ragauti gero vyno ir bendrauti yra pasitenkinimo viršūnė. Tai – mano mėgstamiausias užsiėmimas. Tada man nebeegzistuoja laikas ir apskritai niekas nebeegzistuoja. Jei pokalbis rutuliojasi ir pauzės nėra nejaukios, labai geras jausmas… Bet manau, kad spauda šiais mano pomėgiais nesidomėtų, nes tai mažiau intriguoja nei pasidaryti, tarkim, kokią krūtų operaciją.
Tiesa, ir dabar kartais jodinėju. Tik rečiau, nes patyriau gana rimtą traumą, po kurios atsirado baimė. Dabar ją po truputį stengiuosi nugalėti. Apskritai laisvalaikiu darau daug smagių dalykų: piešiu, rašau. Tai – užsiėmimai, kurie man suteikia atsipalaidavimo.

Galime laukti tavo knygos?

Dabar labai daug žinomų žmonių rašo knygas, kam jums dar mano? Kiekvienas gali būti rašytojas. Ir aš taip maniau – knygą rašiau nuo septyniolikos, kai dar tos mados nebuvo. Daug kas joje keitėsi, buvo perrašyta. Tačiau prieš keletą mėnesių į mano kompiuterį atkeliavo virusas, kuris suėdė dešimt metų kauptą asmeninių nuotraukų galeriją, visus mano straipsnius. Na, ir knygą, kurios buvo parašyta koks šešiasdešimt procentų. Negaliu skųstis: pati kalta, nereikėjo būti visiška IT idiote: vertėjo viską archyvuoti dar kur nors. Dabar nebeturiu nieko. Juokiuosi, gal tai buvo ženklas, kad tos knygos man nė velnio nereikia…

Pasijutai lyg be praeities?

Tą minutę jaučiausi baisiai. Bet praeitį turiu – juk sugedo tik kompiuteris namie, ne mano galvoje (juokiasi)!

Tačiau kai kurie dalykai tavo gyvenime nesikeičia. Radijas – sena meilė, kuri nerūdija?

Tikrai taip! Ir, tikiuosi, niekada nesurūdys. Kitais metais sausio penkioliktą dieną bus dešimt metų, kai dirbu radijuje. Draugai yra pažadėję ta proga ką nors suorganizuoti. Jei meilė per tiek metų nepraėjo, gal ir nebepraeis.

O viskas prasidėjo nuo laidos suaugusiesiems, kurią vienoje Klaipėdos radijo stotyje pradėjai vesti būdama septyniolikos. Iš kur mergaitei tiek drąsos?

Norėčiau patikslinti – man buvo šešiolika. Ir laida nebuvo skirta vien suaugusiesiems, jos tik pavadinimas pikantiškas buvo: „Kavos, arbatos ar manęs“. O drąsos tada aš turėjau daugiau, nei reikia. Ne tik nebijojau radijo eterio, bet ir šokinėjau parašiutu, guma... Žodžiu, buvau išprotėjusi, dabar daug kam nebesiryžčiau. Bet, manau, ta drąsa mane ir padarė tokiu žmogumi, koks esu dabar. Jei būčiau bijojusi, būčiau stovėjusi vietoje. Tik ryžtingi žmonės gali aplinkinius įtikinti, kad jiems nėra neįmanomo. Jei pradėčiau dabar, tokio kelio nebesirinkčiau – nes nebesu tokia drąsi. Bet aš ne iš tų žmonių, kurie yra linkę galvoti, kas „būtų, jei būtų“, man labiau patinka formuluotė „va, dabar tai bus“ (juokiasi).

Kuo radijas traukia?

Ten labai gerai jaučiuosi. Tiesioginis eteris teikia adrenalino. Be to, jaučiu didelį malonumą, kai po laidos sulaukiu atgarsių. Pastaruoju metu vis sutinku žmonių, kurie prisimena, kaip ką nors per radiją pasakiau ir jiems tai sukėlė kokių nors emocijų. Kai supranti, kad žodžiai į eterį paleidžiami netuščiai, būna gera ir malonu.

Kas tave ankstyvais rytais žadina?

Dažniausiai žadintuvas. Teks jų įsigyti daugiau ir pristatyti visuose namuose, nes kartais vakare guldamasi galvoju: ryte laiku atsikelsiu ar ne. Tačiau jau baigiu įprasti, jau keičiasi mano dienos ritmas: išmokau eiti anksčiau miegoti – galiu atsigulti ir dešimtą vakaro.
Ryte mano savijauta priklauso nuo emocinės būsenos. Jei smagiai praleidžiu dieną su gerais žmonėmis, tai nesvarbu, kelintą valandą kitą rytą kelsiuosi, vis tiek jausiuosi puikiai. Jei diena buvo liūdna, sunki, tai ir kitądien būna tragiškai sunku pakilti. Tuomet negelbsti nė kava. Tačiau pakeliui į darbą visuomet užsuku į degalinę kavos. Septintą valandą sakau „labas rytas“ radijo stoties „M-1“ klausytojams. Paskui važiuoju į žurnalo redakciją. O vakarų būna įvairių: kartais einu į kokius nors renginius, bet gali būti ir ramus vakaras namuose.

Ką tik vedei televizijos projektą „Žvaigždžių vartai“, bet jo autoriui Arūnui Valinskui pasukus į politiką laidos neliko.

Šiuo metu televizijoje nieko nedarau. Nejaučiu nuoskaudos, kad laida baigėsi anksčiau. Vienintelis dalykas, ko truputėlį buvo gaila, – dalyvių. Jie ten norėjo praleisti daugiau laiko. Dėl to šiek tiek apmaudu, kad projektas baigėsi. Manau, jis buvo vykęs. Buvo smagu kartu dirbti ir su Arūnu, ir su Marka (Marijumi Mikutavičiumi – red. past.).

Ir su Viktoru Uspaskichu?

Be abejo, ir su juo. Jau antrą sezoną mano televiziniai projektai baigiasi tuo, kad koks nors vedėjas išeina ir jį pakeičia kitas. Taip man atsiranda neapsakoma galimybė padirbėti su nerealiais žmonėmis, kurių niekuomet neįsivaizduočiau televizijos laidų vedėjų vietoje. Praėjusiais metais „Sudaužytų širdžių klubą“ vedžiau su Laima Paksiene, šiemet – su Viktoru Uspaskichu. Labai laukiu, kol man atsiras proga padirbėti su Valdu Adamkumi. Juk visur reikia tobulėti (juokiasi). Galiu pasigirti, kad esu televizijos laidų vedėja, kuriai teko dirbti su iškiliomis asmenybėmis.

O pavydo, nesveikos konkurencijos niekada nejutai?

Ne, niekada. O gal nesidairau aplinkui? Nesistengiu žmonėse įžvelgti blogio. Kam reikia? Ir taip Lietuvoje visiems bloga gyventi: jei dar pradėsiu save neigiamai nuteikti… Tiesa, radijuje moterišką konkurenciją kartą esu pajutusi. Iš sykio pasakiau, kad tokiomis sąlygomis nenoriu dirbti, ir nebedirbau. O televizijoje – ne. Ten lendu tikrai ne tam, kad visiems labai patikčiau. Puikiai suvokiu, kad daug kam nepatinku, ir tai yra normalu. Beje, pati negaliu žiūrėti į save televizijoje – ten sau labai nepatinku. Anksčiau net negalėdavau klausytis savo radijo įrašų. Dabar įpratau.

Televizija – labai nepastovi sritis: niekada nežinai, ar būsi reikalinga kitą sezoną.

Taip, matyt, yra visiems televizininkams. Tačiau dabar, artėjant ekonominei krizei, bet kur dirbdamas nebežinai, ar rytoj turėsi darbą... Televizijoje pasibaigus sezonui galvoji, sulauksi pasiūlymų ar ne. Sau vis sakau, kad jau užtenka su ta televizija, laikas atsidėti radijui ir žurnalui. Nusiteikiu nusiteikiu, bet sulaukiu pasiūlymo – ir vėl sutinku…

Čia – kaip turguje ar gražuolių rinkimuose: negali nujausti, ką prodiuseriai pakvies…

Labai tikiuosi, kad televizija nėra gražuolių konkursas. Labai nenorėčiau, kad taip būtų. Norėtųsi, kad ten dirbtų profesionalai, išmanantys savo darbą. Gražių mergaičių tendencija televizijose buvo. Negaliu sakyti, kad jos visos blogai dirba. Atrasta ir puikių talentų. Tarkim, Aistė Paškevičiūtė – ir graži, ir protinga, ir geras žmogus, ir puikiai pritapo televizijoje. Negali sakyti, kad „visos jos tokios“ (juokiasi)!

Tiek daug pluši, nes tikriausiai kaip dauguma jaunų žmonių turi įvairių finansinių įsipareigojimų bankams?

Kaip ir visi jauni žmonės, turiu buto, mašinos, dar keleto daiktų paskolas. Dabar, kai visi tik ir šneka apie ekonominę krizę, pagalvoju, kad viską mesčiau ir išvažiuočiau kur nors į Ispaniją dirbti prie baro. Jokių įsipareigojimų, mažiau atsakomybės. Tačiau ta mintis greitai praeina – niekur aš nevažiuosiu, man gera čia, net jei po kaklu kabo paskola. Bet aš esu laiminga – man pasitaikė galimybė dirbti darbą, kuris patinka. Taip nutinka ne kiekvienam. Todėl negražu būtų varyti Dievą į medį ir skundžiantis galvoti apie darbą užsienyje (juokiasi). Kas rytą džiaugiuosi, kad nereikia dūsauti, jog vėl reikia eiti dirbti, iš namų išeinu laiminga.

Kokie tie namai, į kuriuos nepavyksta įsiprašyti?

Gražūs ir balti. Jie patinka mano draugams, ten yra buvę ir kolegos. O žurnalistų neįleidžiu, mano namai man – intymi erdvė. Be to, kokia iš to nauda – neturiu, kuo pasigirti, ir nenoriu. Kam visiems žinoti, kiek kainavo mano komoda ar kokios spalvos sofa, kas nupiešta ant kambario sienos – tai pasilieku sau.

Sieną dekoravai pati?

Pati, nors nemanau, kad turiu labai didelį talentą piešti... Vaikystėje lankiau ir muzikos, ir dailės mokyklą, bet manau, kad kiekvienas žmogus turi išsirinkti vieną sritį, o ne visur blaškytis. Aš nesiafišuoju – kartais piešiu, ir tiek. Labai malonu klausantis geros muzikos paimti naują drobę, atsisėsti ant grindų vidury kambario ir piešti.

Tarp baltų sienų gyveni viena?

Ne viena. Turiu šunį – tą patį toiterjerą, kurį visi pravardžiuoja voru, vovere, nesantuokine Valinsko dukra, žodžiu, bet kuo, tik ne šunimi. Kartais iš Klaipėdos atvažiuoja paviešėti taksas Lui. Labai noriu didelio šuns – balto greihaundo. Tačiau gyvenant vienai ir tiek dirbant turėti didelį šunį labai sunku. Vis dar svarstau.

Su sostine tave sieja tiek daug dalykų. Jautiesi vilniete?

Esu klaipėdietė, kuri penkti metai gyvena Vilniuje. Pagaliau iš Klaipėdos susirengusi į Vilnių jau pradėjau sakyti „važiuoju namo“. Nors kokius trejus taip sakydavau keliaudama į pajūrį. Vilniuje įpratau, čia atsirado bičiulių, kolegų, žmonių, su kuriais jaučiuosi jaukiai. Tačiau pusė širdies vis tiek likusi prie jūros. Klaipėdoje taip pat likę seni draugai. Tik mūsų ryšys gal nebe toks artimas kaip anksčiau, nes retai matomės. Be galo pasiilgstu ten gyvenančių tėvų, sesers, senelių. Esu labai laimingas žmogus, nes turiu nuostabią šeimą, kurios kartais net pati sau pavydžiu. Svarstau, ką gero padariau praėjusiame gyvenime, kad mane reinkarnavo į tą šeimą. Mūsų puikūs santykiai.

Vis minime ekonominę krizę. Ar būna momentų, kai jauti dvasinę?

Žinoma, būna. Tik ne tokia, dėl kurios reikėtų susirūpinti ir kreiptis į medikus. Kai dirbu dirbu dirbu, pervargstu fiziškai. Grįžtu namo, sėdžiu viena ir galvoju – vardan ko visa tai? Tada ir pasidaro liūdna.

Kokį turi vaistą nuo liūdesio?

Jokio! Sau leidžiu paliūdėti. Jei organizmas reikalauja vienokio ar kitokio išsikrovimo – leidžiu, tegul išsikrauna. Kam viską gniaužti savyje?

Tokią sutrikusią tave mato tik šuo?

Jeigu žmogus matė mane verkiančią (neįskaitant pykčio ašarų), vadinasi, jis yra man labai labai artimas. Tai žmogus, kurį aš myliu, nes prie nemylimo sau neleidžiu verkti.

Ir vėl koncerte buvai nufotografuota su vaikinu, kurį kartą pristatei išgalvotu Vinifrigido vardu…

Ir vėl sulaukiau pliūpsnio žiniasklaidos skambučių (juokiasi).

Kaskart viešumoje pasirodai su kuo nors, ką vadini tik bičiuliu. Iš tiesų neturi širdies draugo ar jį tobulai slepi?

Net jei turiu artimą žmogų, nenoriu jo rodyti ir viešinti. Ne dėl to, kad norėčiau pasislėpti: tiesiog žiniasklaida kenkia santykiams.

Patyrei?

Taip… Aš esu įpratusi prie apkalbų, kokių nors vertinimų. Žmogus, kuris yra šalia manęs, prie to nepratęs. Jis tam neturi imuniteto ir susidūręs su viešuma gali pradėti mąstyti, kam jam to reikia. Jei žmogus man svarbus, aš jį pasiruošusi saugoti maksimaliai, kiek tik galiu, kiek pajėgiu.

Dabar ką nors nuo viešumos saugai?

Kažką truputėlį saugau. Bet ne Vinifrigidą (juokiasi)!

Turėtų būti labai sunku: Vilnius – mažas miestas…

Specialiai slėpti nėra prasmės: bet kokiu atveju tai kada nors išlįs. Aš kalbu apie saugojimą. Kai viskas dar yra labai trapu, tai geriau prilaikyti. Kai jis šalia manęs jausis saugiai, kai galės plačiai šypsodamasis prieš būrį paparacų mane apkabinti ir nesutriks, tuomet viskas bus gerai, savo darbą būsiu atlikusi. Kai taip atsitiks, tau ar kam nors kitam galėsiu pasakyti: „Aš esu ne viena.“

O kol viešai taip nepareiškei, tave, matyt, atakuoja gerbėjai?

Taip, sulaukiu vyrų, kuriems galbūt patinku, dėmesio. Neslėpsiu, jis man yra malonus, kaip ir kiekvienai moteriai.

Kai tampi žinomas, šalia atsiranda daug naujų žmonių, kurie vieną dieną gali atrodyti labai artimi, kitą – visai nepažįstami. Patyrei tą jausmą?

Yra daugybė žmonių, su kuriais sveikinuosi, bendraujame, bet tai nereiškia, kad jie yra labai artimi bičiuliai. Tikrų mano draugų būrys labai mažas ir į jį labai sunku patekti. Tai – laiko patikrinti žmonės. Jie su manimi kartu eina per gyvenimą, beveik sykiu iš Klaipėdos atvažiavome į Vilnių. Kad ir kas nutiktų, jie visuomet bus šalia manęs. Taip, kartais matau, kad kas nors kažkodėl labai nori su manimi bendrauti, per vakarėlį būti šalia, nes esu žinoma. Tai verčia labai nejaukiai jaustis. Niekada nebandau užimti žvaigždės pozicijos. Užsimirštu, kad esu žinoma, ir bet koks priminimas apie tai man nepatinka. Nesuprantu tokių. Nejaugi yra kaifas šalia manęs atsirasti žurnale „Žmonės“?

Draugai pastebi, kad tu pasikeitei?

Mes keičiamės kartu. Sakiau – aš suaugau (juokiasi).

Gal tai ne visada į gera.

Vaikiškumo manyje niekada netrūks. Vaikiškas naivumas – vienas iš mano būdo bruožų (juokiasi). Tiesiog keičiasi požiūris į kai kuriuos dalykus. Jaučiu, kad tampu nebe tokia kategoriška. Kai dingsta jaunatviškas maksimalizmas ir tampi nuolaidus, į žmones žiūri kitaip. Prieš porą metų kiekvienam būčiau uždėjusi štampą, dabar to nebedarau, kol nepažįstu žmogaus. Kiekvienas yra kitoks, turi savo minčių ir priežasčių, kodėl elgiasi vienaip ar kitaip. Ir teisti reikėtų vėliausiai: pirma pabandyti išmokti suprasti, įvertinti.

Lengva sakyti…

Tai labai sunku ir kartais netgi skauda. Kita vertus, pyktis labai išvargina. Kalbu kaip koks Buda (juokiasi)!

Kas turėjo nutikti, kad tapai tokia atlaidi ir įsiklausanti?

Nieko lemtinga. Aišku, asmeniniame gyvenime buvo ir nusivylimų, ir skaudžių patirčių. Tai verčia kai ką suprasti ir daryti išvadas. Galų gale buvo ir gerų potyrių, iš kurių taip pat mokomasi. Gyvenimo pamokos verčia keistis.

Svarbu, kad po tų pamokų akyse nedingtų kibirkštėlės.

Žmogus užgesusiomis akimis – labai blogai, labai… Apskritai akys – svarbiausia žmogaus vieta.

Su tavimi bendraudami vyrai akių kartais tikriausiai taip aukštai nepakelia…

Tai priklauso nuo jų ūgio ir nuo to, kaip būnu apsirengusi (juokiasi).