Į susitikimą pluoštelį senų nuotraukų atsinešusi aktorė Vaiva Mainelytė (59) prisipažįsta dėl savo malonumo jų niekada nevartanti: „Būna, prisiminimai grįžta, bet nuotraukas į rankas paimu tik jeigu kas paprašo paieškoti vienos ar kitos užfiksuotos akimirkos. Tada pati stebiuosi: oi, kokia aš buvau! Matyt, senoms fotografijoms dar neturiu laiko. Gal kada vėliau prisiruošiu ir prisiminimus užrašyti. Juk tiek daug matyta, būta, susitikta..." Tačiau tokie planai vis nukeliami ateičiai, nes dabar ji intensyviai filmuojasi naujame seriale „Broliai", vaidina teatre ir rengiasi dalyvauti Seimo rinkimuose.
Matyti, kad šie metai prieš šešiasdešimtąjį gimtadienį jums labai intensyvūs ir visa ko pilni...
Jie man buvo ir labai sunkūs. Sirgo abu tėvai, prieš mėnesį tėvelį palaidojome. Visi metai buvo tokie: ligoninės, slaugymas, priežiūra. O dar ir darbas, susitikimai. Daug ko atsisakiau. Niekur neidavau. Nieko nenorėjau ir net fiziškai nepajėgiau, nes kasdien iš pat ryto lėkdavau į ligoninę, o kai tėveliai grįžo namo, reikėjo ten juos slaugyti ir rūpintis.
Suprantu, kvailai skamba, bet atrodo, jeigu žmogus žinomas, žvaigždė, jo gyvenime jokių sunkumų neturėtų būti: artimieji neserga ir nemiršta, jokio skausmo jam netenka patirti...
Gal ir gerai, kad žiūrovo tokia iliuzija. Bet šiltnamio gyvenimo joks žmogus neturi. Gali tik stengtis palaikyti formą, kaip aš juokauju, išlaikyti savus nagus. Jaunas būdamas nesusimąstai, atrodo, kad tėvai bus amžini. Bet kai ateina sunkusis laikotarpis, matai, kad jiems ypač reikia dėmesio. Kasdien jauti, kaip jie tolsta, išeina. Tada ir pajunti norą atiduoti visą širdį, padaryti tai, ko nespėjai, pasakyti, ko kadaise neišdrįsai.
Rūpinatės tėvais, gyvenate vienuose namuose su dukra Dovile ir dviem anūkais. Kaip sukurti ir išsaugoti tokius kartų ryšius?
Tik meile ir rūpinimusi. Tėvai žinojo visas mūsų problemas ir džiaugsmus, jie labai daug davė mums - trims savo vaikams. Visi įgyvendinome savo svajones: brolis - architektas, sesuo - teisininkė, aš - aktorė. Aišku, savo Dovilei ne tokia gera mama buvau. Nemažai laiko ją prižiūrėjo mano tėvai, nes sudarė man sąlygas filmuotis, dirbti. Tai, ko nespėjau duoti Dovilei, stengiausi suteikti jos vaikams - savo anūkams. Deja, dukrą turiu tik vieną. Kiek vaikų būčiau norėjusi? Mažiausiai trijų! Gerai, kad duktė bent turi seserį Agnę. Jos - vieno tėvo, tik skirtingų mamų. Bet aš Agnytę priimu kaip savo dukrą, seserys gražiai bendrauja.
Sakykite, gyvenime jūs labai skiriatės nuo personažų, kuriuos esate įkūnijusi?
Kaip gali nuo savęs pabėgti? Neįmanoma. Kiekvienas žmogus turi visas įmanomas savybes, vienos dominuoja, kitos - užslėptos. Dėl tam tikro vaidmens turi tik vieną ar kitą bruožą išryškinti. Tiesa, dėl to kartais kenčia artimieji, nes repetuodama namuose, ieškodama vaidmens paslapties, žiūrėk, duris pradedi trankyti, šūkauti... Anūkai iš pradžių net išsigąsdavo.
„Velnio nuotakoje" Jurga - trapi, švelni, įsimylėjusi. Ar tikrai tada tokia ir buvote?
Ko gero, nelabai skyriausi nuo Jurgos, nes tuomet ir gyvenime buvau labai įsimylėjusi būsimą vyrą - operatorių Rimantą Juodvalkį. Po mano filmavimųsi keliaudavome kartu per visą Lietuvą. Rytais jis važiuodavo į Ignaliną filmuoti, o mane užveždavo į Trakus. Tada vėl pradėdavau laukti vakaro. Ateinu grimuotis - akys raudonos. „Tai vėl nemiegojai?!" - šaukdavo grimuotoja. „Nemiegojau..." - šypsodavausi.
Vestuvės įvyko greitai?
Oi, ne! Iš pradžių dar išsiskirti reikėjo... Antrą kartą ištekėjau tik po poros metų. Viskas mano gyvenime buvo iš meilės. Patyrėme tikrai gražius laikus. Bet du menininkai sunkiai po vienu stogu sugyvena. Ypač jeigu viena kita žmonos nuotrauka spaudoje daugiau pasirodo... Vyrai menininkai tą sunkiai priima.
O kodėl nesusiklostė pirmoji santuoka?
Nenoriu apie tai kalbėti, nes to žmogaus jau nebėra.
Kaip moteris jūs buvote laiminga?
Buvau. Pirmiausia todėl, kad įgyvendinau savo svajonę - tapau aktore. Didelė laimė daryti tai, ką nori. Be to, turiu puikią dukrą, anūkus.
O kodėl dabar šalia jūsų nėra vyriškio?
Kodėl jūs įsitikinusi, kad nėra (koketiškai šypsosi)? Nematote jo todėl, kad mes nesiafišuojame. Nenoriu, kad nei spauda, nei kitos moterys nužiūrėtų...
Vadinasi, turite į ką atsiremti sunkią akimirką?
Turiu. Jau daug metų. Visokio amžiaus moteriai svarbu žinoti, kad turi kam paskambinti, kad apie tave kas nors galvoja, kad, prireikus pagalbos, atskubės. Šios vietos moters gyvenime neužpildys nei vaikai, nei patys artimiausi žmonės. Taip gamtos surėdyta. Bet daryti iš to „piarą"? Kad rašytų: „Mainelytė su ponu"?! Oi, ne!
Pastaruoju metu rusai kuria daug dokumentinių filmų apie garsiausius savo aktorius ir nevengia išpasakoti jų meilės istorijų. Jeigu apie jus susuktų tokį filmuką, neišsigąstumėte, kad bus paviešintos kokios paslaptys?
Gal geriau, kad tokius filmus kurtų po mirties. Kita vertus, aš nieko blogo nesu padariusi, nieko nesugrioviau ir taip kito žmogaus neįskaudinau. Be to, turbūt jau esu tokio amžiaus, kad nieko nebijau.
Gerbėjai po jūsų langais nebestovi?
Tokio amžiaus?! Taip ir įsivaizduoju senelių gvardiją, sustojusią ir šūkaujančią: „Išeik, babūnia!" Ką jūs! Aš tik dabar sužinau, kiek vyriškių po „Velnio nuotakos", pasirodo, buvo mane įsimylėję. Tai man lengviau atveria kai kurias duris. Bet tik tiek.
Grįžtate į aktyvų darbą, vėl būsite matoma ne tik teatro gurmanams, bet ir televizijos mėgėjams.
Niekada nebuvau nutraukusi savo veiklos ir kūrybos. Kai baigėsi serialai „Giminės", paskui „Dapkai ir Butkai", daugiau dirbau teatre. Sunkiausia buvo, kai 1991 metais visai nepelnytai išformavo Lietuvos valstybinį akademinį dramos teatrą. Keleriems metams susibūrėme į „Vaidilos" teatrą. O paskui - beveik dešimt metų kitokios veiklos. Džiaugiuosi tik kad nuolat turėjau programų, važinėjau po Lietuvą, susitikinėjau su žiūrovais. Tai mane labai palaikė. Visada žinojau: visko reikia išlaukti. Svarbu nedaryti skubotų išvadų, nesižudyti, stengtis gerai miegoti, nes reikia išsaugoti stabilią nervų sistemą. Vadinasi, likimas tau ką nors rengia arba leidžia daugiau suprasti. O gal suteikia progą tiesiog pailsėti prieš didelius darbus? Jeigu ramiai išlauki ir visa širdimi ko nors nori, tai ir įvyksta. Jau trečias sezonas, kai grįžau į teatrą. Jaučiuosi daug geriau nei tada, kai dirbau ne savo darbus.
Koks įvykis jūsų gyvenimą padalijo į „iki" ir „po"?
Turbūt teatro išformavimas. Kai likau su penkiolika tūkstančių talonų, be jokių santaupų... Prieš tai kaip tik visus honorarus sudėjau į vilą, o ji sudegė... Kino studija jau merdėjo, todėl jokių kvietimų filmuotis nebegaudavau.
Kaip išgyvenote tuos sunkius laikus?
Dirbdama. Daug ką moku: siūti, megzti. Seniau draugėms tai darydavau veltui, paskui jos ėmė nešti tai kriaušių, tai slyvų, kita, žiūrėk, ateina su kokiu savo ruoštu patiekalu, o trečia po ilgų barnių palieka pinigų ant stalo. Jos net klienčių man atvesdavo. Paskui įsidarbinau vadybininke. Firmos vadovas turėjo likti patenkintas mano darbu, nes daug pelno jam atnešiau, per visą Lietuvą tada nuskambėjo jo „Danutės" pyragai.
Moraliai jums nebuvo sunku, kad iš vienos žymiausių Lietuvos aktorių tapote pyragų veidu?
Aš tai dariau aukštai pakelta galva, nes ne mano kaltė, kad aktoriai turi dirbti tokius darbus. Tegu gėda būna tiems, kurie ardė teatrus, kurie leido garsiausiems mokslininkams, dainininkams, šokėjams išvažiuoti į užsienį, mokytojoms - tapti senelių slaugytojais. Jeigu jie ramiai sau miega, kodėl man turėtų būti nesmagu ar gėda? Aš juk nevogiau, savo darbu pelniau duoną. Ar buvo sunku? O kaip jūs manote?.. Tik aš ne iš tų, kurios skundžiasi. Be to, tais laikais daug kam buvo sunku. Kam geriau nuo to, jeigu gatvėje mane būtų išvydę apspurusią, neplauta galva, apsiašarojusią? O kokia kaina buvau linksma ir švytinti, žinau tik pati ir mano artimieji. Tiesiog jutau, kad visi sunkumai - laikini, kad reikia išlaukti, dirbti tai, ką gali, užsidirbti duonai ir susimokėti už butą.
Na, kita garsi, graži moteris tiesiog būtų susiradusi paremti galintį gerbėją...
Aš tokia moteris, pas kurią vyrai ateina iš meilės. Vyrų draugų, bičiulių turiu daug, bet iš jų nesu priėmusi pagalbos. Tiesa, kartą žmogus iš kažkokio pagalbos menininkams fondo įsiveržė į mano namus ir pamatė tikrąją situaciją. Kai vaišinau kava ir atidariau šaldytuvą, jis buvo visiškai tuščias. Svečias išvažiavo ir po kurio laiko grįžo su dviem dideliais krepšiais. Priėmiau juos ne dėl savęs, o dėl dukters ir ką tik gimusio anūkėlio. Tam žmogui tikrai buvau dėkinga už supratingumą ir dėmesį. Dukra kaip tik buvo ištekėjusi, o giminės iš Amerikos kiek pavėluotai atsiuntė gražią vestuvinę suknelę. Svečias pats pasiūlė: „Gal norite ją parduoti?" Nežinau, kiek jis Dovilei paliko pinigėlių, bet mums ilgam užteko. Po kurio laiko žiūriu per televizorių kažin kokius gražuolių rinkimus ir girdžiu, kaip skelbia: „Prizą „Vicemis" titulo laimėtojai įsteigė mūsų žvaigždė Vaiva Mainelytė - dovanoja jai suknelę!"
Lengviau pasidarė, kai tapau kremo ir kvepalų „Vaiva M." veidu, kai vėl pradėjau dirbti teatre. Ačiū Dievui, išgyvenau tuos laikus.
Kodėl einate į politiką? Daug kas pagalvos: arba norite užsitikrinti ramią senatvę, arba jūsų vardu naudojasi partija...
Jokiu būdu, kad ateitis būtų užtikrinta, galėjau tai padaryti gerokai anksčiau. Susitikimų su gerbėjais metu supratau, kad manimi žmonės tiki ir pasitiki. Ne kartą girdėjau klausimą, kodėl neinu į politiką, į Seimą. Pamąsčiau: savo profesijos srityje jau labai daug nuveikiau. Duok Dieve, kiekvienam penkiasdešimtyje kino filmų būti atlikusiam pagrindinius vaidmenis, daugybę darbų televizijos filmuose. Teatre aš ir toliau galiu vaidinti, nes tai - ne vadovaujamas darbas. O jeigu, kaip naiviai manau, galėsiu padėti menininkams, kultūros žmonėms, jausiuosi tikrai daug pasiekusi. Gal mano balsas nulems kokį menininkams svarbų sprendimą? Negaliu ramiai žiūrėti, kai kūrybos žmonės yra skriaudžiami. Nenoriu, kaip kultūros ministras siūlė, važiuoti į Ispaniją pomidorų skinti, ir nenoriu, kad jauni kolegos, siekdami išgyventi, emigruotų į užsienį.
Nebaisu: o kaip ten reikės dirbti? Kaip tuos įstatymus priimti?
O ką jūs manote, žinoma, baisu! Aš juk netgi teatre, kine politikės niekada nevaidinau. Užtat esu pareiginga ir dabar atidžiai studijuoju partijų programas. Nesu avantiūristė, todėl politika man - ne avantiūra, greičiau - pareiga padėti žmogui.
Na, žiūrovai turbūt turėtų džiaugtis, kad jūs - vis dar aktorė ir greitai pasirodysite seriale „Broliai". Koks jausmas po nemenkos pertraukos vėl filmuotis?
Mane jau mažai kuo nustebinsi, bet pastebėjau, kokia laiminga buvau po filmavimo. Daug kalbėjausi su režisieriumi, prodiuseriu, kokia turėčiau būti seriale. O kai veidrodyje pamačiau save nugrimuotą, iškart supratau, kad tai bus mano iki šiol niekada dar nevaidintas charakteris. Būsiu vieniša moteris, kuriai likimas lėmė auginti mirusios sesers anūką. Be to, pagarsėsiu kaip būrėja, stiprią intuiciją turinti ekstrasensė. O aš net kortų nepažįstu! Tiesa, energija mano stipri, juk užhipnotizuoti ir valdyti publiką, didžiulę žiūrovų auditoriją ne kiekvienas gali. Be to, kartą, kai režisieriui Gyčiui Padegimui įsiskaudėjo galvą taip, kad net vaistai nepadėjo, pamasažavau ir skausmas praėjo.
Smagu, kad į ekranus grįžta nepelnytai pamiršti žymiausi aktoriai - tikros Lietuvos žvaigždės...
O man ta „žvaigždės" sąvoka atrodo labai jau suvulgarinta. Jeigu jaunas žmogus vos kartą pasirodo per televizorių ir jau yra vadinamas žvaigžde, tada, atleiskite, kas esu aš? Bet Lietuvoje apskritai nėra žvaigždžių. Norint to nusipelnyti, reikėtų mažų mažiausiai turėti savo vardu pavadintą dangaus šviesulį. O kur dar materialinis žvaigždės statusas ar paparacų persekiojimas...
O į jūsų namus paparacai nesiveržia?
Be skambučio - niekuomet. Lietuvos žurnalistai ir fotografai dažniausiai yra gana kultūringi žmonės. O gal objektas jiems ne itin įdomus (juokiasi)?..
