Viskas prasidėjo apie gegužės 8 dienos pradžią, kai mano senelis dėl komos būsenos staiga pateko į reanimaciją Kauno klinikose. Aš kiekvieną dieną važinėjau pas jį, buvau šalia, buvo labai liūdna matyti jį tokį.
Po gero mėnesio eilinį kartą ėjau pas jį į ligoninę ir kažkoks porą kartų prie reanimacijos durų matytas vaikinas atidarė iš mandagumo duris, o aš jam padėkojau už jo tokį gražų poelgį, kuris mane tą dieną labai nustebino ir privertė nusišypsoti visai dienai...
Atėjus prie tų pačių liūdnų durų pamačiau ir jį ten pat sunerimusį, kažko laukiantį. Vaikinas mane užkalbino, kažko paklausė apie daktarus ar pan., pradėjome kalbėtis, kol mane įleido pas senelį. Paaiškėjo, kad jo tėvelis pateko ten pat dėl tos pačios priežasties. Vėliau vėl mes susitikome prie lifto durų. Jis tik tarė: „gaila, kad tokiomis liūdnomis aplinkybėmis teko susipažinti“. Tą dieną tuo viskas ir pasibaigė.
Tada jau jis tik tepasakė, kad būtų ėjęs daktarų prašyti mano kontaktų...
Po poros dienų aš vėl ten pat jį sutikau. Tada jau kalbėjomės kaip seni bičiuliai, lyg būtume seniai susipažinę. Aš buvau tą dieną jau su drauge, kuri labai pyko, kad aš jam neduodu savo numerio, kad galėtume ir toliau bendrauti. Praėjus savaitėlei po mūsų pažinties pradžios pagaliau tam pasiryžau. Tada jau jis tik tepasakė, kad būtų ėjęs daktarų prašyti mano kontaktų... Va, tada kažkas man labai suvirpėjo, net pati to nesupratau ir pasimečiau, bet dabar galiu pasakyti, kad tai buvo nuostabus jausmas.
Dar savaitė kita mūsų bendravimo telefonu ir prie reanimacijos durų jis atvažiuoja su gėlėmis. Iš vakaro bendravome sms žinutėmis ir jis paklausė manęs, kokios man gėlės patinka. Aišku atsakiau, jog dievinu raudonas rožes, bet tada tik gavau žinute, kad jis man nupirks baltas... Nusijuokiau ir atrašiau, kad atleidžiu, jis dar nežinojo mėgstamiausios spalvos, todėl kaip pirmą kartelį tai menkniekis. Kai kitą dieną atvykau į ligoninę, jis stovėjo su mėlynomis rožėmis. Eilinį kartą mane vėl privertė nusišypsoti... Jis švelniai apsikabino ir tepasakė: „čia Tau“. Buvau lyg euforijoje, nes nesupratau net už ką... Bet nustebino toks poelgis.
Taip mes bendravom kiekvieną dieną, pradėjome susitikinėti, važiuoti kartu pas savo ligoniukus, viską darėme kartu. Gaila, bet abudu mums brangūs žmonės paliko mus. O tai dar labiau mus suvedė ir sustiprino...
Dabar mes kartu beveik keturi mėnesiai, planuojame savo vestuves kitą vasarą. Be galo mylime vienas kitą ir prisiekėme sau, jog mes privalome likti amžinai kartu ir mylėti vienas kitą kaip ir dabar, nes tik taip galim atsidėkoti tiems, kurie mus suvedė.
Dalyvaukite konkurse „Mano vasaros romanas“ ir laimėkite puikius prizus!
