Rinkimuose dalyvavote laukdamasi trečiojo sūnaus, Seimo narės priesaiką davėte su mažuoju Rapolu ant rankų, šį rudenį kolegoms vėl staigmena – Asta Baukutė pagimdė ketvirtą vaikelį...
„Tu valdžioje liudiji šeimą“, – pasakė man šią vasarą katalikiškųjų šeimų stovykloje, kuri kasmet vyksta Pakutuvėnuose. Ir nuramino. „Kaip tau ačiū!“ – dėkojau tai moteriai ir džiaugiausi, kad liaudis, kurią daug kas laiko kvaila, mato ir gerų dalykų. Į Pakutuvėnus su šeima važiuojame jau šeštus metus. „O ką, jūs kaip visi – su treningais, palapinėje?“ – šiemet stebėjosi. Seime tiek nesužinosi, kiek toje šeimų stovykloje. Ten geriausiai supranti, kuo žmonės gyvena, kaip gyvena, juk daugelis ne po vieną ar du vaikus augina. Ir suvoki, kad mūsų valstybės požiūris į šeimą yra, švelniai tariant, atsainus. Kam į tą šeimą žiūrėti? Juk ne vaikus auginančios mamos renka Seimo narius. Kartais atrodo, gyvybė visiškai nevertinama – tiek pastangų turėjau įdėti, kad atidarytume gyvybės langelį. Ar geriau vaikai tegu sąvartynuose miršta? Pamenu, pirmasis atsirado labai greitai. Net apsiverkiau, kai paskambino ir pasakė. „Ar jau? Taip greitai?“ – negalėjau patikėti. Ir kaip džiaugiausi, kai buvo įvaikintas.
Pamaitinau Rapolą Seime. Skandalas! Gal, sakau, kai kuriems Seimo nariams atrodo, jog vaikai daromi per ausį, gal jų namuose išvis sekso nėra arba mylisi su savo žmonomis ir meilužėmis po antklodėmis pasislėpę? Tokie didžiuliai rūmai, o nėra kambario, kur mama vaikelį galėtų ramiai pamaitinti, kartu pabūti, sauskelnes be pašalinių akių pakeisti. Ne dėl savęs to kambario prašau! Kiek aktyvių moterų apsilanko Seimo rūmuose su vaikais ant rankų, o pro šalį kiek eina...
Visi tėvai nori, kad vaikai gimtų sveiki, augtų. Atrodo, džiaugiesi savo šeima, o į tave vis tiek – lyg į nusikaltėlę žiūri.
Na, gal kai pagimdėte ketvirtą vaiką, politikos kolegų požiūris kiek pasikeitė?
Aš pati pakeičiau požiūrį. Pasaulio juk nepakeisi.
Savo laimę nuo svetimų akių labai slėpėte. Sąmoningai?
Kad labai jau nesinorėjo spekuliuoti tikrais dalykais. Tik įsivaizduoti galiu, kiek kalbų būtų buvę, kiek komentarų, kiek filmuotų, kiek klausinėtų. Žurnalistai mėgsta sakyti: politikai mielai įsileidžia mus į privatų gyvenimą, o paskui skundžiasi. Tai aš ir pasinaudojau jų patarimu – neįsileidau. Seime net artimiausi kolegos nežinojo, kad laukiuosi. Drabužiai platėjo, o aš vis pajuokaudavau: „Kažkaip svorio priaugau, teks į sporto salę...“ Kai sužinojo, kad gimdysiu, buvo likęs gal mėnuo. Pirmojo straipsnio pavadinimas nenustebino: „Baukutė vėl maitins Seime.“
O aš taip gerai leidau laiką Trakuose, sodyboje. Juokiuos, gal Anupras ūkininku bus, tiek daug jo laukdama darže kapsčiausi. Prisiauginome visko, nei pomidorų, nei agurkų, nei paprikų nepirkome, bulvių dar turime, morkos tik dabar baigėsi, česnakai savi, o kiek šparaginių pupelių priaugo. Man taip svarbu, kad vaikai valgytų tikrą maistą.
Mažuosius Rapolą ir Anuprą skiria kiek daugiau nei dveji metai. Anupras – netyčiukas?
Tyčiukas tyčiukas! Tik nemanėme, kad taip greitai atkeliaus. Rapolas šeimoje buvo mažiausias, matėm, tikras karaliukas auga. Meilė visų begalinė – ir Vakario (15), ir sesės Gintarės (13), ir vyresniųjų – Martyno (26), Tautrimo (22). Viskas jam, tikras lepūnėlis. Galvoju, taigi sueis aštuoniolika, spirs kaubojišku batu man į užpakalį: „Mama, nupirk mersą!“ Ne, pamanėm, Rapolui reikia draugo, reikia, kad išmoktų dalytis.
Bet Seimas – irgi scena. Tik režisieriai čia stipresni nei teatre, o ir žiūrovai kitokie renkasi. Visi su patirtimi, žino, kada ir kokį ginklą reikia panaudoti.
Kokia buvo vyresnėlių reakcija, kai pasakėte, kad laukiatės?
Gintarė tik trūktelėjo pečiais, suprask, nebeįmanoma vienai tarp tų bernų gyventi. Dabar Rapolas – didžiausias Vakario draugas. Jiedu turi savų paslapčių, reikia pamatyti, kaip vakarais bėgioja! Žiūrėdama į vaikus taip džiaugiuosi. Keliu galvą į dangų, dėkoju už juos Dievui. Už tai, kad visi kartu, kad gyvename visavertį gyvenimą. Dėkoju ir už Kęstutį, už tai, kad jis šalia, kad prie jo vaikai glaudžiasi, tėvu vadina, kad Vakaris su juo apie savo reikalus kalbasi. Tai labai gražus šeimos lipdymas. Kaip tos kregždutės...
Jūsų šeimoje – keturi vaikai. Pelnytai galite vadintis daugiavaike...
Pamenu, dar kai gyvenau bendrabutyje, kaimynai susilaukė trečio vaikelio. Tai vienas kaimynas, sportininkas, jų ir klausia: „Tu ką, gal nieko apie apsisaugojimo priemones nežinai? Yra toks daiktas – prezervatyvas.“ Tas vyras ir sako: „O tu nepagalvojai, kad mes vaikus mylime? Kad jų norime?“ Nutilo, užsičiaupė...
Džiaugiuosi, kad mūsų šeima didelė, kad Kęstučio sūnūs Martynas ir Tautrimas dažnai aplanko. Kai važiavome Anupro gimdyti, Rapolą pas Martyną palikome. Su savo drauge Eglute Rapoliuką žiūrėjo.
Visada sakau: kai vaikų daugiau, daugiau ir spėji. O juk didžiuosius irgi apkabinti, pakalbinti reikia, pažiūrėti, kaip jiems sekasi, į koncertus, perklausas nueiti. Mamos darbas nelengvas, tos, kurios jį dirba, žino.
Kęstučiui Anupras buvo lyg ir penkiasdešimtmečio dovana. Mažuosius tikriausiai auginate kitaip?
Per Kęstučio gimtadienį važiavome pas gydytoją Bangą. Tą dieną ji padarė pilvelyje esančio Anuprėlio nuotrauką. Paskui juokėsi negirdėjusi, kad šitaip kas jubiliejų švęstų.
Aišku, kad mažieji auga kitaip. Daugiau kantrybės, supratimo, gaudai kiekvieną akimirką. Rapolą ką tik ant rankų nešiojau, taip ir matau tą vaizdą, o dabar bėgioja vyrukas. Vaikai taip greitai auga! Todėl norisi mėgautis, nešioti, glausti prie krūtinės ir kuo ilgiau savo pieneliu maitinti.
Kartais neatrodo, kad gal visai nereikėjo palikti scenos? Juk buvote puiki teatro ir televizijos aktorė...
Bet Seimas – irgi scena. Tik režisieriai čia stipresni nei teatre, o ir žiūrovai kitokie renkasi. Visi su patirtimi, žino, kada ir kokį ginklą reikia panaudoti. Pamėgink kaime padorią moteriškę apkalbėti, kad pas ją naktimis vyrai bėgioja, žiūrėk, visi taip ir manys. Sako, reikia gerų politikų, bet institutų, kurie juos rengtų, nėra. Ir tie, kurie atėjo pirmieji, juk irgi darė klaidų. Paskui iš jų mokėsi, vėl darė, vėl mokėsi. Atrodo, kad man tokia galimybė nesuteikta. Praeis ketveri kadencijos metai, aš savo rinkėjams turėsiu papasakoti, ką nuveikiau. „Žinai, – sako man vienas, – kaip naujokė, ir dar su keturiais vaikais, visai neblogai dirbi.“ Tačiau apie gerus darbus juk niekas nerašo ir per televizorių jų nerodo. Atidarėme Panevėžyje gyvybės langelį. Manot, žurnalistai tą langelį filmavo? Ne, Kęstučio automobilį. Ir dar į akis pasakė, kad reportažo iš atidarymo televizijai nereikia.
Matyt, dėl to šviesoforo, esančio sankryžoje prie Seimo, į kurį Kęstutis atsitrenkė?
Patogus kontekstas. Į tą šviesoforą atsitrenkė gal septyniasdešimt automobilių, kodėl apie tai niekas nekalba?
Nėra šeimos be dūmų, ne idealai visi mes, tačiau šitaip etikečių klijuoti vien todėl, kad atėjai į valdžią, negalima. Kaip dirbti, kai tave seka su didinamuoju stiklu? Kaip gyventi, kai prie tavo namų – dvi filmavimo kameros?
Gal todėl, kad tie žmonės nepasišalino iš įvykio vietos?
O jūs nepagalvojote paprasto dalyko? Kad žmogus išsigando, kad norėjo apsaugoti šeimą? Kad jis – joks aferistas? Kad pirmą kartą į tokį įvykį pakliuvo? Tada buvo pats puolimas, žmogui šokas. Prisimenu tą laiką, mes bijojome iš namų išeiti. Toji baimė apsigyveno mūsų namuose, išjudino mūsų šeimos pamatus. Aš pradėjau abejoti mylimu žmogumi, vos nespjoviau jam į akis.
Tam, kuris mane priėmė tokią, kokia esu, kuris nesuabejojo manimi? Dešimt metų jį pažinojau, o staiga jis – mižnius, bailys, aš jo akyse – išsižiojusi savanaudė cirkininkė. Nenorėjau jo matyti, jis – manęs. Vaikai – pakampėmis, atmosfera šeimoje – klaiki. Suprantu, būtų gerai mus išskirti: kaip tada Baukutė kalbės apie šeimą Seime, kai šeimos nebėra?..
Bet, matau, atsilaikyti pavyko?
Buvome tokie įbauginti ir viskuo nusivylę, kad netgi mėginome atsiprašinėti draugų. Jie nuramino: „Taigi žinom, kokie esate, juk negali žmonės per metus taip pasikeisti.“
Nėra šeimos be dūmų, ne idealai visi mes, tačiau šitaip etikečių klijuoti vien todėl, kad atėjai į valdžią, negalima. Kaip dirbti, kai tave seka su didinamuoju stiklu? Kaip gyventi, kai prie tavo namų – dvi filmavimo kameros? Mes savo mylimą šunį, savo Mortą, per buvusius kolegas iš televizijos praradome. Primėtė pilną voljerą batonų ir sako, kad mes jo neprižiūrime. Betgi kiekvienas šunį turintis žmogus galėjo pasakyti, kad sveika, tvirta Morta. Vienas šunininkas po televizijos reportažo taip ir pasakė. Paskui kaimynai pasakojo, kad atvažiavo, išsivežė šunį.
Kai iškėlėme baudžiamąją bylą, matyt, išsigando, parvežė ir paleido kaime. Kaimynas paskambino pamatęs. Kęstutis nulėkė, bet niekur jos nerado. Va tada tai, sako, buvo sulysusi, kažin kur laikyta.
O kas, šitokius reportažus kurdamas, apie mūsų vaikus pagalvojo? „Tai šuns nešeriate?“ – klausdavo klasės draugai. Patogi tada šunų tema buvo, per tokius skandalus žmonėms pro akis ir ausis prasprūsta daugybė svarbių dalykų.
Po tos istorijos su šviesoforu sakau: „Gerai, atsakysime pagal įstatymą, bet nedarykite iš to šou, bauskite kaip visus.“ Manote, nubaudė kaip visus? O juk mes irgi turime teisę gyventi, lygiai kaip ir jie.
Ar kartais atrodo, kad tokios teisės neturite?
„Kad jie dingtų iš Lietuvos“, – štai kokie komentarai. Tik kuo toliau, tuo labiau jie mus sutvirtina. Pamenu, draugai dar anksčiau sakė: „Arba jūs palūšite, arba taip užsigrūdinsite, kad niekas nebebus baisu.“ Panašu, antrasis variantas.
Kai pagimdėte Anuprą, pasigirdo kalbų, esą šitaip norite lengvai išsisukti nuo darbo, pasipelnyti...
Jei jau aš būčiau toki gobši, Seimo viešbutyje tikrai negyvenčiau ir vaikams išmetamosiomis automobilių dujomis neleisčiau kvėpuoti. Vasarą čia išvis neįmanoma. Nesuprantu, ar aš propaguoju kažkokius tik ufonautams suprantamus dalykus – meilę vaikams, savo vyrui, šeimos vertybes?
Jei vaikai verkia, glaudžiasi prie tėčio. Ar tai nėra vertybė? Ar ne vertybė mūsų savaitgaliai ir šventės? Kai mudvi su Gintare verdame spurgas vakare? Kai visi savaitgalį lipdome besmegenį, kai kūrenasi židinys namuose?
Dabar šventas Kalėdų laikas, kai mėginame išgirsti gerąją žinią. Atidumas, meilė, šiluma nieko nekainuoja. Užtat aš dėkoju Dievui, kad ne anais laikais gyvename, kad nenušovė mano vyro už tą šviesoforą. Kad jis pakenčia mane tokią – nelabai gražią, gerokai pastorėjusią, su chalatu ir vaikais prie krūtinės. Kitas gi pyktų, o jis ne tik pakenčia – dar žavisi! Kokį tostą išrėžė prie visų vaikų sodyboje... Padėkojo man už motinystės jausmą ir atsidavimą. Pasidžiaugė, kad, nepaisant visų juodinimų, esame visi kartu. Ašaros man tik papt, papt iš akių, Martynas irgi, žiūriu, nusisuko ir Kęstutis pats... Tai nuostabios akimirkos, štai dėl ko tikrai verta gyventi.
Ateis laikas, vėl pulsiu prie jogos, būsiu graži, su trumpu sijonėliu. Ir pagalvoju: kažin ar turėdama gražią figūrą būčiau kada išgirdusi tokius mylimo vyro žodžius...
