Sekite 15min Google
Pasidalijusi savo patirtimi, Fausta Marija sulaukė daugybės moterų žinučių ir, kaip paaiškėjo, nemaža dalis buvo taip pat patyrusios persileidimus. Tai paskatino ją dar kartą prabilti šia itin skaudžia tema.
„Taip gyvai pajutau šimtus pasakojimų. Mano patirtis man atvėrė žinojimą, kad, pasirodo, daugiau mano aplinkos moterų YRA patyrusios persileidimus nei nėra. Ir tai nėra gėda. Ne kiekvienas nori pasakoti taip viešai, kaip aš. Bet vargu, ar tai turėtų būti paslaptis tarp artimų žmonių. Nes nutylėjimai skauda labiau.
Jei turėjote tokią patirtį arba liudijote artimo skausmą, pridėkite nuo savęs, jei kažko nepaminėjau, o gal nežinojau, nesugalvojau.
Žmogus sutvertas gyventi tarp žmonių. Nes jam taip lengviau. Gal metas išmokti kalbėtis“, – rašė moteris.
Prie šių žodžių Fausta Marija pridėjo skaidres, kuriose aprašė, kaip reiktų bendrauti su ką tik persileidimą patyrusia moterimi ar šeima. Tiesa, ji pabrėžė, kad tai jos mintys ir ragino pasitarti su specialistais.
„Daug moterų man rašė, kad būtent artimieji nusprendė neminėti, neliesti šios temos, tarsi nekalbėjimas ištrintų skausmo egzistavimą. Tačiau man susidarė įspūdis, kad dauguma persileidimą patyrusių šeimų apie tai nekalba ne todėl, kad iš tiesų nenori. Dažniau – tiesiog nežino, kaip. Arba jaučiasi smerkiami. Arba jaučia, kad jiems bandoma nurodinėti, kaip jaustis.
Man asmeniškai labiausiai padėjo paprasčiausias kalbėjimasis. Nepompastiškai, labiau buitiškai. Draugės paprastai ir be didelės poezijos klausinėjo, kaip jaučiuosi, kaip viskas prasidėjo, ką sakė gydytojas, kas bus toliau. Aš pasakojau apie eigą, savijautą, kaip viskas atrodo, kokie būna variantai. Galbūt kartais kalbėjau ir nesąmones, bet tai labai padėjo išsikalbėti (emociškai „išsiventiliuoti“).
Man asmeniškai labai netiko bandymai situaciją dramatizuoti ar poetizuoti, per didelis patosas, filosofija. Man patiko paprastumas. Tačiau kitai galbūt patiks ieškoti sutapimų, paslėptų reikšmių, aiškintis viską pagal horoskopus, mėnulį, kavos tirščius ar burtus. Tiks bet kas, kas jai suteiks atsakymų, palengvėjimo ir prasmės.
Vieną erzina ankstyvos nėštumo užuomazgos vadinimas angelėliu, o kitai tai atrodo labai artima. Viena sako, kad likimas taip apsaugojo, kita ant jo niršta.
Ne visiems tiks tas pats. Todėl geriausias patarimas, mano nuomone, yra empatija, išklausymas ir leidimas pokalbiui vadovauti tam, kuris kenčia. Būtent savo jausmų primetimas kitam labiausiai erzina. Jei visai nežinote, kaip elgtis, galima tiesiog to ir paklausti. Paprastai ir pasakyti: „Nelabai žinau, kaip elgtis, bet norėčiau, kad šalia manęs jaustumeisi lengviau. Pasakyk, ko ir kaip galiu tavęs klausti.“
Neprimeskite, kiek ir kaip moteris turi kentėti. Tiek didžiulis gedulas, kai nieko nesinori, tiek situacijos priėmimas ir teigiamų gyvenimo patirčių ieškojimas yra visiškai normalu. Vienos moterys man rašė: „Praėjo penkeri metai, o man kasdien skauda.“ Kitos sakė: „Dėl to ir nesipasakojame, nes nėštumas nebuvo ilgas, nesijaučiau spėjusi užmegzti gilaus ryšio. Galbūt dar nespėjau pasidžiaugti, bet tikrai galėjau kokybiškai gyventi toliau. O žmonės smerkia, kad per mažai liūdžiu.“ Jei jums priimtinos tik tos moters emocijos, kurių tikitės jūs, vadinasi, situaciją bandote pritaikyti sau. Tai nėra paguoda. Viena moteris pasakojo: „Visi komentavo, kad jei širdutė dar neplakė, neturiu ko liūdėti.“ Bet žmogus liūdi ar neliūdi ne pagal jūsų skaičiavimus. Ryšys ir viltys užsimezga arba neužsimezga skirtingai. Jums tereikia priimti savo draugą, seserį, brolį ar kitą žmogų, o ne bandyti jį „pataisyti“.
Neužkraukite visos naštos tik moteriai. 50 proc. šio užsimezgusio nėštumo priklauso ir vyrui. Bet geriausia – apskritai nebandykite racionalizuoti priežasčių, nes greičiausiai vis tiek nesate teisūs. Daug dažniau tai įvyksta chromosomų, ląstelių ir genetikos lygmeniu, o ne dėl to, kad „nereikėjo tiek sportuoti“, „ar tik nebūsi suvalgiusi per daug imbiero“, „ar ne per daug dirbai“, „nereikėjo tiek nervintis“. Viena mano jau senyvo amžiaus giminaitė savo jaunystėje bandė sukelti sau persileidimą nešiodama sunkius baldus, gerdama visokius nuovirus, bet jai vis tiek nepavyko. Kartais taip tiesiog įvyksta.
Jei žmogus nenori su jumis kalbėtis, gali būti, kad jūsų santykiuose yra ir kitų problemų. Dabar jas spręsti ne laikas. Aš pati norėjau kalbėtis ne su visais, o tik su tais, šalia kurių emociškai jaučiausi patogiai. Vieni gavo mandagų „atsifutbolinimą“: „Viskas gerai, ačiū“, kiti – ilgas litanijas. Tai – jau ne šios temos, o santykių problema. Bet žmogus, patiriantis persileidimą, turi pilną teisę tuo metu nesirūpinti santykiais, kurie jam ilgą laiką kėlė nusivylimą.
Kalbėtis svarbu išgyvenant tiek gyvenimo sunkumus, tiek džiaugsmus. Būtent čia gimsta stipriausias ryšys – per pažeidžiamumą ir galią. Nes tada gyvenimas mus geriausiai patikrina. Neišsakytas skausmas, pyktis, nusivylimas lieka gyventi žmogaus viduje ir ten pūva, nuodija, apkartina sielą. Vėliau temos, kurias galėjai tiesiog iškalbėti, tampa atviromis žaizdomis. Gali erzinti net mažiausias prisilietimas žodžiu. Net ir visiškai nekaltas. Todėl labai svarbu išsikalbėti laiku“, – atvirai mintis išdėstė Fausta Marija Leščiauskaitė.
