Socialiniame tinkle „Facebook“ Diana pasidalijo įrašu, kuriame pasakojo, kad po jos įrašais žmonės susiskirstė į dvi stovyklas.
Vieni – reiškė užuojautą, o kiti nevengė numenkinti jos jausmus.
„Šiomis dienomis, kai dalinuosi savo netektimi, pamačiau du visiškai skirtingus pasaulius. Viename – jūsų begalinė šviesa ir palaikymas, už kurį esu giliai dėkinga. Kitame – šaltas cinizmas, bandantis pamokyti, kaip „teisingai“ gedėti ir kaip „turėčiau“ jaustis.
Vis dar dažnai sakoma: jei mirė ne žmogus, nėra ko ir verkti. Gavau komentarų, kad liūdėti viešai dėl augintinio netekties yra „koktu“. Tai bandymas sugėdinti, įsprausti į rėmus ir liepti savo jausmus palikti tik sau...
Noriu paklausti – nuo kada meilė tapo rūšiuojama? Nuo kada ištikimybė, trukusi metai iš metų, tampa mažiau vertinga tik todėl, kad ji buvo keturkojė?
Mano atsakymas paprastas: tas, kuris moka mylėti gyvūną, moka mylėti ir žmogų. Jokia netektis nėra „maža“, o gebėjimas užjausti yra didžiausia žmogaus vertybė. O tas, kuriam kito ašaros dėl gyvūno netekties sukelia „koktumą“, parodo savo paties emocinį skurdą. Toks išėjo manifestas...
Ačiū visiems, kurie suprantate, kad širdis dūžta ne pagal vadovėlį, o pagal tai, kiek stipriai mylėjai.
Pakalbėkime apie empatiją ir emocinį cinizmą. Ar skausmas turi „galiojimo licenciją“? Kokia jūsų nuomonė?“ – rašė Diana.
Primename, kad apie netektį Diana Gaičiūnaitė-Dirmė pranešė socialiniuose tinkluose. Ji taip pat atskleidė, kad už gyvūno gyvybę kovojo jau nuo Velykų.
„2013-2026. Zunda Dinamitas.
Už vaivorykštės išėjo mūsų mylimasis Tima.
Nuo pat Velykų kovojome už gyvenimą. Jau kojos pavesdavo, pasivaikščiojimai darėsi vis trumpesni... Tyrimai parodė inkstų nepakankamumą. Dar vakar darėme lašelines, kad jį pastiprintume, šildėme kiekvieną lašą vilties, bet laiko liko per mažai.
Jis buvo nuostabus gražuolis. Tikra ringų žvaigždė! Tačiau namuose visada likdavo kaip mažas šuniukas. Mėgdavo, kad visas dėmesys būtų skirtas tik jam. Atėjęs baksnoja nosimi į koją, ir iškart supranti, ko jis nori. Visada norėjo apsikabinti – padeda savo didelę, sunkią galvą man ant peties, ir tegul visas pasaulis laukia...
„Neskubėk, šeimininke, žinau, kad turi reikalų, bet ateis momentas, kai prisiminsi mūsų apsikabinimus kaip geriausią momentą, kaip laimės akimirką.“ Taip, mielasis, buvai teisus... Dabar taip tuščia...
Ačiū tau, Timuka, už džiaugsmą ir liūdesį, ačiū už tavo šiltą kvėpavimą... Buvai kaip žmogus, tik geresnis.
Sako, kad šunys yra angelai, kurie lydi mus žemėje. Dabar mūsų du juodieji rusų terjerai – Bondas ir Tima – vėl kartu. Jie visada gyvens mūsų prisiminimuose ir mūsų širdyse.
Ilsėkis ramybėje.
Bėk, mažasis mūsų Timukai... Sudie ir atleisk.
Ačiū visiems už rūpestį ir užuojautą“, – rašė Diana.
