15min be reklamos
2022 11 02, 09:01

Indijoje kaip DJ išgarsėjusi Eglė po 10 metų grįžo į Lietuvą: čia laukia deimantai

Tūkstantinės minios ir galimybė patirti prabangiausių privačių vakarėlių akimirkas – visa tai buvo šviesiaplaukės lietuvaitės Eglės A.Rakavskaitės kasdienybė. DJ Berry Gangsta slapyvardžiu Indijoje išgarsėjusi mergina – tikriausiai daugiausia kartų Indijos žiniasklaidoje pasirodžiusi lietuvė. Visgi, nors Eglei būti pašėlusia asmenyje prie DJ pulto sekėsi puikiai, ji po Naujajame Delyje pragyvento dešimtmečio grįžo į Lietuvą. Egzotišką gyvenimą ir sceną palikusi praeity, ji pasinėrė į žemiškesnį, europietišką gyvenimo būdą, prekybos verslą darbo dienomis ir aukštosios juvelyrikos kūrimo hobį.
Eglė A.Rakavskaitė Interviu
Eglė A.Rakavskaitė / Asmeninio albumo nuotr.

Negana to, kad vilnietė Eglė, gyvendama Indijos sostinėje, pateko į geriausių Azijos didžėjų moterų šimtuką, ji dar tapo ir diplomuota deimantų eksperte. Interviu portalui 15min davusi mergina prakalbo ne tik apie tai, kaip jai pavyko išsiskirti iš 1,38 milijardų vietinių, bet ir apie apgaulingą neturtingos Indijos pusės stereotipą. Visgi galiausiai Berry Gangstos didžėjos pultą ji iškeitė į namus Lietuvoje, darbą tarptautinės prekybos versle ir, kaip pati įvardija, deimantų juvelyrikos hobį.

Asmeninio albumo nuotr./Eglė A.Rakavskaitė
Asmeninio albumo nuotr./Eglė A.Rakavskaitė

– Egle, Indijoje praleidai virš dešimt metų. Ko ši šalis išmokė ir kaip tave pakeitė?

– Išmokė labai daug. Tokia, kokia esu šiandien, esu dėl to, kad didžiąją savo suaugusio žmogaus gyvenimo dalį praleidau tenais.

Daug skirtingų kultūrų, mentalitetų, religijų išmokė tolerancijos. Indijoje visi žmonės vertybiškai skirtingi, bet vieni kitus toleruoja. Išmokau ir kantrybės, ramybės, paleisti kontrolę, nes ten tai daryti buvo net neįmanoma – Indijoje tiesiog atsipalaiduoji ir viską paleidi vidiniam tikėjimo dvasingumui, kad viskas bus gerai. Tuo pačiu išmokau ir nuo visko tiesiog atsijungti, viduje išlaikyti tylą, kol aplink daug triukšmo bei chaoso. Išmokė ir kūrybiškumo bei verslumo, nes Indija turi senas versliškumo kultūros tradicijas ir tai jaučiama visur aplink.

Asmeninio albumo nuotr./Eglė A.Rakavskaitė
Asmeninio albumo nuotr./Eglė A.Rakavskaitė

Išmokau atskirti pelus nuo grūdų. Būdama Indijoje pradėjau geriau „skaityti“ žmones, kadangi su jais susidūriau tiesiog miniomis, tad teko išmokti atskirti jų personažus. Sako, kad Indijoje labai greit veikia karma. Kai kitame žemės lopinėlyje kai kurie dalykai vyksta lėčiau, tai tuo metu čia viskas – labai greitai. Išmėto, išvėto kaip per centrifugą ir padaro žmogumi. Indija mane išmokė gyvenimo, nes iki tol gyvenau patogiai, šiltai, europietiškai, gal net išpuikusiai. Indija suteikė restartą (naują pradžią – red. past.), viską turėjau pradėti nuo nulio ir visų pirma tapti žmogumi su teisingomis vertybėmis, nuolankumu.

– Kas vos apsigyvenus Indijoje buvo sunkiausia? Kaip vietiniai žiūrėjo į šviesiaplaukę merginą iš Lietuvos?

– Pradžioje sunkiausia buvo gyventi pagal vietines taisykles. Norėjosi viską lyginti, kaip yra Europoje, kaip yra pas mus Lietuvoje. Egzistuoja pasakymas „when in Rome“, kad reikia elgtis taip, kaip toje vietoje yra priimta. Kai įvaldai šią taisyklę, viskas sukrenta į savo vietas ir pradeda sklandžiai judėti. Kai priėmiau, kad ten dalykai vyksta šiek tiek kitaip, kad man reikia stebėti, mokytis, prisitaikyti ir elgtis taip, kaip visuomenėje priimta, viskas pasidarė gerai.

Aš visą laiką gyvenau Pietų Delyje. Tai – Indijos sostinės dalis, kur gyvena daug žmonių, kurie ir užsienyje studijavę, ir tarptautinius verslus turi, tad jiems nėra naujiena matyti užsieniečius. Atvykę į Indiją turistai stereotipiškai galvoja, kad egzotiškai atrodančiai blondinei ar bet kuriam vakariečiui gėlių žiedus po kojom kloja. Iš tiesų yra atvirkščiai. Gyvenant vietoje, nepažįstamąjį su vietinėmis taisyklėmis yra lengviau apgauti, ten viskas – per rekomendacijas. Kol tu neužsitvirtinsi geros reputacijos, nepadės nei šviesi oda, nei užsieniečio statusas.

Asmeninio albumo nuotr./Eglė A.Rakavskaitė
Asmeninio albumo nuotr./Eglė A.Rakavskaitė

Buvai įtraukta į geriausių Azijos merginų DJ šimtuką. Kaip manai, kuo tau pavyko išsiskirti iš milijardų kitų?

– Nemanau, kad tai nulėmė tik išskirtinumas. Svarbesnis faktorius yra, kiek renginių dalyvauji ir groji, kokiuose klubuose esi bookinamas (rezervuojamas – red. past.), kokius bendradarbiavimus turi, prieš kokius pasaulinio lygio atlikėjus teko groti apšildant bei oficialiuose afterparty (dūzgėse – red. past.) renginiuose. Viskas eina per juodą darbą ir įvaizdžio kūrimą. Vien įvaizdžio užtenka tik nueiti iki tam tikros ribos, bet ne toliau.

Asmeninio albumo nuotr./Eglė A.Rakavskaitė
Asmeninio albumo nuotr./Eglė A.Rakavskaitė

– DJ karjera sekėsi puikiai, bet po kurio laiko ėmei vystyti juvelyrikos kūrimo su deimantais veiklą. Kokia buvo to pradžia?

– Savo juvelyrikos „Royal Jungles“ prekės ženklo veiklą vis dar galiu vadinti hobiu. Mano giminėje bent 2-3 kartos moterų labai mėgo papuošalus. Aš nuo mažens augdama, matydama nuolat pasidabinusias moteris, puoštis juvelyrika pamėgau ir pati. Meilė juvelyrikos grožiui natūraliai ir organiškai peraugo į smalsumą prisidėti prie grožio kūrimo. Taip pirma pradėjau kurti juvelyriką sau ir mamai, o vėliau ir kitiems. Kūrimo procese susipažinau su juvelyrų kartų šeimomis, nykstančiais paveldėtų tradicijų gamybos įgūdžiais. Pati atrinkinėju brangakmenius, statomus į „Royal Jungles“ juvelyriką, taigi per laiką ir akis labiau įgunda pastebėti verčiausius dėmesio, gero šlifavimo, skaidrumo ir spalvos deimantus, brangius ir pusbrangius akmenis.

Pačioje pradžioje nusprendžiau, kad norėčiau daugiau techniškai sužinoti apie juvelyriką ir brangakmenius, tad mokiausi ir išsilaikiau tarptautinį deimantų vertinimo sertifikatą. Tuo pačiu tai buvo kursai ir apie brangakmenių rinką pasaulyje, susipažinimas su juvelyrika, bet pagrindinis fokusas – į deimantus. Pradėjau gamintis papuošalus sau, dovanų mamai, o tada iš artimiausio rato žmonių ėmiau sulaukti prašymų pagelbėti išrenkant ir nuperkant aukštos kokybės, puikaus šlifavimo, nemažo karatų kiekio brangakmenius, o vėliau – ir pagaminti juvelyrikos dirbinių su brangakmeniais.

Vienas žingsnis sekė kitą, kol galiausiai vieną vasarą Šveicarijoje, atostogoms grįžus į Europą, sufantazavau „Royal Jungles“. Taip ir gimė prekės ženklas, kurio vardu dabar ne tik kuriu juvelyriką, bet ir turiu autorinę rubriką „Tikroji Gyvenimo Prabanga“ skaitomiausiame moterų žurnale Lietuvoje apie aukštąją juvelyriką, brangakmenius ir jų naudą žmogui.

– Ar visa juvelyrikos prekės ženklo pradžia ir buvo tokia lengva?

– Aš įsivaizdavau paprastesnį kelią. Nusprendžiau, kad noriu persikvalifikuoti būtent į prabangos-aukštosios juvelyrikos industriją, kadangi daug metų dirbau su marketingu ir viešaisiais ryšiais, pramogų pasauliu, žiniasklaida. Išsiunčiau laiškus turbūt visiems įmanomiems juvelyrikos namams, prabangos ženklams, bet manęs niekas nepriėmė. Supratau, kad reikės pradėti mokytis pačiai savarankiškai. Vėliau atsirado žmonės, kurie patikėjo mano užsidegimu ir aistra juvelyrikai. Jie tapo dalimi mano kelio.

Aš kaip ir savamokslė. Visko – nuo gamybos niuansų iki kitų subtilybių – išmokau per praktiką ir klaidas, už kurias pati ir susimokėjau. Savaime suprantama, sąlyginai buvau apribota ir finansų, ir laiko, ir aplinkybių. Tačiau tai tik įrodymas, kad jeigu labai nori, tai niekas tavęs nesustabdys. Visada atsiras būdų, kaip. Gal neatsiras viskas per vieną dieną, bet jeigu eisi su aiškia kryptimi, tai vis tiek nujudėsi į priekį. Ir tikrai toliau, negu išvis net nebandydamas pasiekti svajonės.

Asmeninio albumo nuotr./Eglė A.Rakavskaitė
Asmeninio albumo nuotr./Eglė A.Rakavskaitė

– Brangakmeniais susidomėjai dar dirbdama didžėja. Kaip sekėsi derinti šias skirtingas karjeras?

– Jau nuo mokyklos laikų buvau aktyvi, nuo ryto iki nakties manęs nebūdavo namuose. Universitete – irgi panašiai. Tad ir dabar naktimis grodavau, o dienos metu dirbdavau su prabangos gyvenimo būdo industrijų marketingu ir tarpais pradėjau užsiimti juvelyrikos gamyba bei su tuo susijusiais niuansais. Derinimo buvo tiek, kiek leisdavo paros 24-ios valandos. Iš tuometinių aplinkybių stengdavausi pasiimti maksimumą.

Galbūt Lietuvoje tokią patirtį savarankiškai įgyti man būtų sunkiau, kadangi Indija yra ta šalis, kuri per visą pasaulio brangakmenių istoriją yra žinoma kaip deimantų ir kitų brangakmenių šlifavimo, statymo į juvelyriką epicentras, įspūdingiausios juvelyrikos gamybos lopšys. Man labai pasisekė, kad pakliuvau į tokią šalį, kuri buvo tinkamiausia mane nuo vaikystės pakerėjusios juvelyrikos ištyrinėjimui, mokymuisi labai praktiškai apie tai ir kūrimui.

– Minėjai, kad per Indijoje praleista dešimtmetį pamatei visai kitokią šios šalies pusę. Kokia ji?

– Yra daug Indijos pusių, išskyrus tą vieną, kurią dažniausiai matome per televiziją ar žiniasklaidą. Suformuotas įvaizdis, kad Indija - neturtinga šalis. Tačiau ji yra turtinga ir finansiškai, ir visais kitais vertingais aspektais – gamta, istorija ir kultūra, religija, architektūra, literatūra, menais, medicina, astrologijos mokslu... Indija viso to gilias tradicijas turi jau tūkstančius metų.

Aišku, galbūt nesimato privataus žmonių gyvenimo. Viskas, ką matome gatvėse, yra tik ledkalnio viršūnė. Dalis, apie kurią labiausiai norėčiau, kad žmonės sužinotų, yra tai, jog Indijos žmonės turi didžiules širdis tiek atvirumu, tiek rūpesčiu, tiek žmogiškumu. Viskas atėjo iš jų tūkstantmečius puoselėjamos kultūros, dvasiškumo, sielos pagarbos kitai sielai bei tikėjimo karma. Ir viskas išlikę iki šiol. Tai yra labai žavu.

– Karantino laikotarpiu sugrįžai į Lietuvą. Kodėl?

– Pandemijos metu mano grįžimas buvo tiesiog sutapimas. Aš planavau grįžti tų pačių metų vasarą, bet tai padariau porą mėnesių anksčiau. Mano mintis buvo tiesiog sugrįžti į Europą. Tačiau dabar labai džiaugiuosi, kad galiu būti arti šeimos. Manau, kad jeigu visą gyvenimą gyvenčiau Indijoje ar kitoje Azijos šalyje, ilgėčiausi europietiškumo, bet jeigu visąlaik gyvenčiau Europoje, ilgėčiausi Azijos ir ypatingai Indijos aspektų. Juk praleidusi visą savo suaugusio žmogaus amžių Indijoje, galiu pripažinti, kad Indija mane subrandino – vidumi mano vertybės, mentalitetas ir požiūris į gyvenimą yra labiau indiškas, negu bet kurios kitos kultūros.

Indijoje gyvendama labiausiai buvau pasiilgusi laiko su tėvais. Galėjimo pasiekti juos bet kada, o ne planuoti grįžimus į Europą, kurie būdavo gana reti - dažniausiai kartą į metus porai mėnesių.

– O ko labiausiai ilgiesi iš Indijos būdama Lietuvoje?

– Žmonių šiltumo ir atvirumo, bendruomeniškumo. Ten yra bendras tonusas žmogiškumo ir darymo gera aplink. Sakoma, kad geriau turėti ne 100 pinigų, o 100 draugų. Labai su tuo sutinku. Indijoje buvo įprasta nepažįstamiesiems sustoti ir kalbėtis gatvėje. Ten tai priimtina ir normalu. Jautiesi lyg gyvendamas dideliame kaime, nors Delyje su priemiesčiais priskaičiuojama 50 mln. žmonių. Lietuvoje šio socialinio faktoriaus pasiilgstu, nes ir pati Lietuvoje nedrįstu kalbinti žmonių asmeniškesnėmis temomis ar pratęsti reikalaujamą minimalią interakciją, pavyzdžiui, nuėjus į parduotuvę ir kitur.

Žinoma, ilgiuosi ir saulės bei šilumos. Tačiau labai džiaugiuosi, kad šiemet Lietuvoje vasara - labai graži. Tad tikrai neturiu kuo skųstis (šypsosi).

Asmeninio albumo nuotr./Eglė A.Rakavskaitė
Asmeninio albumo nuotr./Eglė A.Rakavskaitė

– Ar po tokio ilgo tarpo sugrįžus į Lietuvą nebuvo sunku iš naujo įsitvirtinti?

– Kaip Indijoje viskas judėjo kaip per sviestą, taip ir sugrįžus į Lietuvą. Aš turėjau pažįstamų, draugų, šeimą, tad įsitvirtinti nebuvo sudėtinga. Man padėjo visos mano turėtos patirtys Indijoje, tarptautinės ir vietinės patirtys Lietuvoje. Mano profesinė sritis daug metų buvo artimai susijusi su prabangos marketingu ir projektų vystymu, tad ir Lietuvoje gavau šio pobūdžio darbą, kurį dirbu iki šiol. Esu produktų grupės vadovė. Dirbu su importu, su didžiuliais užsienio gamintojų verslais bei nuostabiais produktais iš Amerikos, Škotijos, Japonijos ir kitų krypčių. Rūpinuosi jų didele dalimi premium super premium kategorijų portfelio produktų distribucija, prekės ženklų marketingo strategijų kūrimu ir gyvendinimu Lietuvoje bei šiek tiek prižiūriu Baltijos šalių rinką.

Manau, mane ypatingai lydėjo sėkmė ir Indijoje įsitvirtinant, ir grįžus į Lietuvą po dešimtmečio užsienyje. Pradžioje galvojau, kad sugrįžus, pakeitus gyvenimo būdą, reikės labai daug prisitaikyti. Taikiausi su mintimi, kad gali prireikti pakeisti kelias darbo pozicijas, kol rasiu tą, kurioje jausiuosi gerai, būsiu naudinga ir man pačiai bus įdomu. Dėl to, kad Indijoje teko susidurti su gamyba-tarptautine prekyba, jau kelerius metus iki grįžimo žinojau, kad man tai įdomiausia sritis ir su tuo noriu sieti ateitį. Taigi grįžus į Lietuvą darbo paieškų sąrašo viršuje buvo prekybos įmonės ir pozicijos, susijusios su verslo vystymu. Man buvo aktualu neprarasti ryšio su užsieniu, toliau bendrauti anglų kalba.

Šitoje vietoje norėčiau visiems, kurie svarsto sugrįžti į Lietuvą, palinkėti, kad jų patirtis įsiliejimo į Lietuvą ir į darbo rinką būtų tokia sklandi ir sėkminga kaip mano. Tai labai pagelbėjo sugrįžtant į lietuvišką ritmą. Aš visada planavau pagyventi svetur ir ten įgytą tarptautinę patirtį panaudoti Lietuvos augimui. Dabar žiūriu atgal ir prisimenu, kaip svajojau kažką duoti gero iš savo užsienyje sukauptos patirties, o dabar būtent tai ir darau.

– Kaip suprantu, tu ir toliau darbe kitataučiams savotiškai atstovauji mūsų šaliai?

- Taip, dirbdami su užsienio įmonėmis mes tikrai tam tikra prasme atstovaujame savo šaliai. Kokį įvaizdį sukuriame, taip įsivaizduoja ir mūsų šalį. Aš labai stengiuosi, kad tiekėjai, su kuriais dirbu, susidarytų kuo geresnį įspūdį apie Lietuvą ir kad norėtų atvykti į šią šalį. Kad neatrodytų Lietuva tokia mistiška, nežinoma Rytų Europos dalis, kad mes būtume žinomi kaip maži, bet stiprūs ir kompetentingi.

Asmeninio albumo nuotr./Eglė A.Rakavskaitė
Asmeninio albumo nuotr./Eglė A.Rakavskaitė

– Ar dar randi laiko muzikai? O galbūt į šią sferą jau net nebegalvoji sugrįžti?

– Paskutinius dvejus metus nuo mano grįžimo muzikai laiko lieka labai mažai. Išvykdama iš Lietuvos, buvau įgijusi bakalaurą, o sugrįžusi nutariau pasibaigti magistro studijas. Dirbau pilnu etatu ir kiekvieną vakarą mokiausi. Nebuvo laiko beveik niekam, tačiau muzika visada turės labai svarbią vietą mano gyvenime. Tai yra ta dalis, kuria aš save realizuoju. Tai mano ekspresija.

Kaip giminėje yra linija, mylinti juvelyriką, taip pas mus yra daug ir muzikantų. Manau, meilė muzikai, kaip menui ir saviraiškai, dalinai paveldėta. Muzika niekur nedings. Pagaliau, pasibaigus mokslams aš vėl galvoju, kokia forma sugrįžti į šią sferą.

– Ar nėra minčių vėl kur nors pakelti sparnus?

– Aš esu pakankamai sėslus žmogus. Nors mano didžėjos darbo specifika reikalavo daug skraidyti, visada turėjau stabilius namus tame pačiame mieste ir rajone. Mintis apie išsikraustymą ir gyvenimo kūrimą nuo nulio kiekvienąkart žavi bei gąsdina. Lietuvoje yra mano tėvai, draugai, pagaliau nusėdusios dulkės, sugrįžus į mano seną-naują gyvenimą. Tiesa, palyginus kaip yra dabar, tikrai norėčiau dažniau keliauti dėl hobio ar darbo į skirtingas šalis, turėti glaudesnį ryšį su Indija ir ten pasilikusiais draugais. Kol kas Lietuva yra raminanti ir džiuginanti mintis.

Asmeninio albumo nuotr./Eglė A.Rakavskaitė
Asmeninio albumo nuotr./Eglė A.Rakavskaitė

– Kuo dar šiuo metu gyveni?

– Šiuo metu pagrinde gyvenu produktų grupės vadovės pozicijos darbu. Taip pat pagaliau sugrįžau prie savo kūrybinių projektų - tai ir „Royal Jungles“ deimantų bei brangakmenių aukštoji juvelyrika, ir „Tikroji gyvenimo prabanga“ rubrika žurnale „Moteris“ . Su pažįstamais gvildename galimybes naujų bendradarbiavimų, susijusių su Lietuvos kūrėjais, projektus. Taip pat planuoju keliones į užsienio seniausius ir geriausiai žinomus juvelyrikos namus, kad galėčiau pasidalinti, koks nuostabus yra juvelyrikos pasaulis ir su Lietuvos skaitytojais bei „Royal Jungles“ sekėjais instagrame.

Dažnai būna, kad brangakmeniai gąsdina savo legendomis apipintomis kainomis, tačiau svarbu susipažinti su jų poveikiu, nauda. Pavyzdžiui deimantai padeda atskleisti savo potencialą ir individualumo grožį, o ametistai ramina dvasiškai. Noriu atkreipti žmonių dėmesį į tauriųjų metalų juvelyriką bei brangakmenius dar daugiau ne tik dėl vizualios estetikos, bet ir prisidėjimui prie sielos gerovės.

– Ar sutiktum, kad pramogas ir sceną iškeitei į verslą ir deimantus? O gal visgi DJ Berry Gangsta vardo neišsižadėjai?

– Akivaizdu. Šiuo metu tiek mano darbo, tiek laisvalaikio laikas yra skirtas tik verslui apie gražius gyvenimo būdo produktus ir sielą džiuginančius dalykus. Tai - malonus darbas (šypsosi). Aš studijavau tarptautinį verslą ir marketingą, tad visąlaik verslas buvo didelė dalis mano gyvenimo ir aspiracijų ateičiai. Visuomet žavėjausi žmonėmis, kurie sugeba iš hobio padaryti verslą, visada pati svajojau tai padaryti. Noriu tapti tokia pat sėkminga bei įkvepianti kitus. Dėkoju savo laimės paukštei kasdien, nes man gyvenime labai daug šypsosi sėkmė, vienos išsipildžiusios svajonės keičia kitas.

Neseniai mačiau užrašą, kuris kvietė sustoti ir įsivertinti, kad žiūrint retrospektyviai prieš penkerius metus daug kas iš mūsų svajojo būti tokiais ir tuo, kuo mes esame šiandien. Pagalvojau, kad tai visiškai mano variantas. Visada žinojau, kad tik laiko klausimas, kada Berry Gangsta liks mano escape planas, atsijungimui pavargus nuo visko, nuo rutinos, kuriuo buvo ir daug metų, bet tuo pačiu tai buvo ir mano ilgiausiai išlaikyta „viena darbo pozicija“.

Žinoma, šis slapyvardis buvo ir bus mano gyvenimo dalis, mano nepamirštamiausių patirčių ir prisiminimų dešimtmečio dalis. Berry Gangsta visada bus gyva, tik dar nežinau, kokia forma jį sugrįš ar atgims Lietuvoje. „Royal Jungles“ Lietuvoje jau dabar vis aktyviau galima pastebėti viešumoje, praskleidžiant mistikos šydą, tai labai kviečiu visus visada pasmalsauti ir paskaitinėti mano straipsnių apie brangiosios juvelyrikos ir brangakmenių grožį bei naudą mums, prisijungiant prie „Royal Jungles“ paskyrų.

Fotogalerija:

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką