Apie tai M.Nutautaitė pasidalijo socialiniame tinkle „Facebook“. Įrašais sutiko pasidalyti su naujienų portalu Žmonės.lt.
Siaubinga istorija prasidėjo dar rugsėjo mėnesį. „Facebook“ paskyroje „Letenėlių namai“ pasidalijo įspėjimu žmonėms jokiu būdu neduoti gyvūnų vyrui, kuris ne tik nesuteikia jiems tinkamų sąlygų, bet ir atiduoda vos gimusius, dar motinos globos reikalingus gyvūnus.
„Trečias kartas kankinimų era tęsiasi.
AUKOS VIS KITOS...
Įsidėmėkit šį veidą.
Jokiomis aplinkybėmis neduokite jam jokio gyvūno, ypač nekastruotų kalyčių.
(Jis turi bent 5 skirtingas anketas Fb)
Iš šio asmens jau du kartus su policijos pareigūnų pagalba kolegų buvo konfiskuotos kankintos kalytes su vaikais.
Sekmadienį trečią kartą tą padarė mūsų komanda – vėl su pareigūnų pagalba.
Asmuo turi psichinę negalią. Jaučia pasitenkinimą daugindamas kalytes kiekvienos rujos metu.
O mažyliai pradedami kankinti vos atvykę į šį pasaulį: jie nuolat paimami nuo mamos „pažaisti“.
Neatsižvelgiama į tai, kad žindomiems mažyliams būtina būti saugiai su mama.
Mama su mažyliais laikoma lauke, bačkoje ant permirkusių ir purvinų skudurų.
Apie tinkamą mitybą nėra net kalbos. Šeriami kuo papuola (dėkui visatai, kad dar išvis šeriami).
Skiepu nėra nė kvapo, taip reikalingų papildų atsistatymui – taip pat.
Ir sulaukę vos trijų savaičių, dar žindomi mažyliai yra atimami iš mamos ir išmainomi į alų.
Mažyliai, kurie net nemoka dar valgyti...
Toks elgesys gresia ne tik didelėmis sveikatos problemomis, bet ir tiek mamos, tiek mažylių jutimi.
Visgi atsiranda nemažai tokių, kurie su džiaugsmu ima dar visiškus kūdikius iš jo rankų, taip prisidėdami prie kankinimų.
Iš šios vados vienas mažylis jau iškeliavo į kažkieno rankas.
Prašome, maldaujame – atvežkite mažylį, kad jis galėtų užaugti saugiai su mama.
Raskite savyje bent kruopelytę atjautos ir blaivaus proto.
Ištaisykite savo padarytą žiaurią klaidą.
Pažadame anonimiškumą, jei tik atvešite mums mažylį, kuriam dar verkiant reikia mamos.
Abiems paimtoms kalytėms, bei mažyliams labai reikia jūsų visų pagalbos: jiems reikia papildų, priemonių nuo parazitų, tyrimų, kokybisko pašaro, papildų, palučių.
Kol vyks policijos tyrimas, šias širdeles kartu su jumis mes galim apgaubti dėmesiu, meile ir tikru rūpesčiu“, – rugsėjo mėnesį dalijosi ji.
Tiesa, Mėja nė nenumanė, kad gyvūnų gelbėjimas gali pasukti tokia linkme. Paviešintas vyras iš pradžių ją užvertė įžeidžiančiais žodžiais ir komentarais, vėliau – grasinimais, o galiausiai ėmė siųsti net mirties palinkėjimus.
Dabar moteris gyvena nuolatinėje baimėje. Ji nerimauja dėl savęs, savo dvejų vaikų ir globojamų gyvūnų.
Pasak Mėjos, ji mėgino susisiekti su vyro šeima ir ieškoti ramaus dialogo su juo pačiu, tačiau grasinimai nesiliauja. Labiausiai ją gąsdina mintis, kad kitą kartą žodžiai gali pereiti į tikrus veiksmus.
„Tai įrašas, kurį rašyti skauda, bet – tylėti negalima.
Kai žmonės rašo: „Atvažiuosim padegti" – tai jau nebe tik žodžiai.
Kai dalinomės istorija, niekas net neįsivaizdavo, kad viskas gali peraugti į tikrą košmarą.
Iš pradžių – negražūs žodžiai, šiurkštūs komentarai.
Tada – grasinimai.
O dabar – žinutės, nuo kurių sustingsta kraujas.
Vakar vakare ir šią naktį mūsų telefonus pasiekė žodžiai, kurių neįmanoma skaityti be drebėjimo.
Žodžiai apie ugnį, mirtį.
„Degsit.“
„Papjausim.“
„Atvažiuosim jūsų padegti.“
Kiekvienas sakinys – tarsi šaltas peilis į širdį.
Tai nebe paprasti įžeidinėjimai. Tai – aiškūs, išreikšti grasinimai susidoroti.
Deginti mūsų namus. Mus pačius. Mūsų gyvūnus.
Iš pradžių bandžiau kalbėtis. Rašiau jo šeimai, prašiau – iš pradžių ramiai, žmogiškai, vėliau jau su baime balse – kad kažką darytų. Kad šis vaikinas gautų pagalbą. Kad kažkas jį sustabdytų, kol dar neperžengta riba, kurios niekas nebegalės ištrinti.
Bet niekas nesustojo.
Ir dabar atrodo, kad sekantis jo žingsnis gali būti realus smurtas.
Aš nebesijaučiu saugiai savo pačios namuose.
Mano vaikai – 17 ir 3 metų. Mažasis naktį miega šalia manęs, nes bijau jį palikti vieną net gretimame kambaryje.
Kiekvienas garsas lauke – tarsi signalas kad „gal jau jie“.
Kai pravažiuoja mašina – krūpteliu. Kai vėjas barkšteli duris – širdis tiesiog sustoja.
Nebemiegu. Tik klausausi.
O visai šalia – gyvūnai. Mūsų globotiniai. Ne viena dešimtis. Tie, kuriems pažadėjau, kad čia jie bus saugūs.
Bet ar dar galiu tą pažadą ištesėti?
Kas bus, jei vieną naktį jie ateis?
Jei paleis ugnį? Jei degs narvai, būdos pūkuoti kūneliai? Jei degs mūsų namai?
Nežinau, kaip išnešiu vaikus.
Kaip išgelbėsiu šunis.
Kaip išnešiu katinus.
Kaip išsaugosiu viską, ką kūrėme daug metų.
Mūsų teritorija atvira.
Tvora sena, tiksliau jos beveik visai nėra. Pas mus visada galėjo užeiti kiekvienas – ir tai buvo mūsų širdies atvirumas.
Bet dabar tas atvirumas tapo mirtinu silpnumu.
Tas, kas grasina, atvirai rašo: „Atvažiuosim padegti.“
Aš nežinau, kaip išgyventi šią būseną.
Jaučiuosi įsprausta tarp baimės ir pareigos.
Bet dabar mums reikia pagalbos. Labiau nei bet kada anksčiau.
Kad apsaugotume savo vaikus, savo namus, savo globotinius – mums skubiai reikia tvoros.
Tikros, tvirtos, apsauginės tvoros aplink visą teritoriją.
Reikia vaizdo kamerų – bent šešių, kad matytume, kas artėja.
Šiuo metu turime tik vieną – ją neseniai padovanojo geraširdė moteris. Esame jai be galo dėkingi, bet tai per maža.
Vienos kameros neužtenka, kai bijai dėl gyvybės.
Jei nieko nepadarysime dabar – kitas žingsnis gali kainuoti viską.
Galbūt gyvybes. Galbūt namus. Galbūt visą mūsų gyvenimą.
Mano širdis pilna panikos.
Naktimis stoviu prie lango ir klausausi – ar dar viskas ramu.
Kai tik išgirstu mažiausią garsą – šuo loja, medis sušnara – mintyse iškart kyla klausimas: „Ar tai jie?“
Tai – ne gyvenimas. Tai – laukimas, kad kas nors atimtų tavo ramybę.
Bet vis tiek laikomės. Nes mūsų globoje – gyvybės, kurios neturi kito šanso.
Ir mes negalime jų palikti.
Todėl prašau.
Ne tik kaip vadovė. Ne tik kaip gyvūnų globėja.
O ir kaip mama, kuri bijo dėl savo vaikų ir dėl visko, ką myli.
Jei galite – padėkite mums išlikti.
Padėkite mums įrengti tvorą.
Padėkite įsigyti kameras.
Padėkite mums apsaugoti šiuos namus nuo ugnies, nuo neapykantos, nuo beprotystės.
Kiekvienas euras, kiekvienas pasidalinimas, kiekvienas palaikymo žodis dabar gali išgelbėti gyvybę.
Gal mano. Gal mano vaikų. Gal tų, kurie loja ir murkia, nes tikri žmogiškumą.
Jei galite – nelaukite rytojaus.
Rytoj gali būti per vėlu.
Šiandien dar galime apsisaugoti.
Šiandien dar galime išlikti.
Padėkite mums. Nes mes tikrai bijome. Ir labai norime gyventi ir toliau dirbti saugiai.Rekvizitai paramai:
Gavėjas: VšĮ Letenėlių namai
Sąsk. nr.: LT577300010172302361 (Swedbank)
Paskirtis: Saugumui“, – rašoma įraše.
