Pavydas tarsi koks prakeiksmas – turbūt nėra žmogaus, kuris norėtų prisipažinti, kad jį kamuoja šis jausmas. Visi kartais mielai pasigiriame, kad turime įvairių aistrų – besaikiam valgymui, lengvabūdiškumui, tinginystei ar išdidumui, tačiau nė vienas nesididžiuojame tuo, jog kažkam pavydime. Ir tai suprantama: žmogus, jaučiantis neapykantą tiems, kuriems sekasi, ir džiūgaujantis kitiems papuolus į bėdą, simpatijų nesukelia.
Šiais laikais mūsų visuomenė – tarsi milžiniškas laukas, kuriame pavydas kuo puikiausiai keroja. Tarybiniais laikais visi buvo lygūs, o net ir tie, kurie buvo ,,lygesni“, savo turtais nesigyrė. Dabar tik ir tegirdime, kokią pinigų sumą gavo garsus futbolininkas ar kiek per metus uždirba žinoma manekenė. Žmogus lygina šias sumas su savo kuklutėmis pajamomis, ir jam nevalingai kyla klausimas: „Kodėl? Kodėl už bėgiojimą po futbolo aikštę su trumpikėmis arba pasivaikščiojimą nežinia kuo apsirėdžius podiumu mokami tokie milžiniški pinigai?“ Pavydą gimdo skaudžiai žeidžiantis neteisybės jausmas – žinoma, kiekvienas tą neteisybę suprantame savaip. „Kodėl jie turi viską, o aš – nieko?“ – su šiuo lozungu buvo įgyvendinamos visos revoliucijos.
Baltasis pavydas
Manoma, kad pavydėti galima ir puoselėjant gerus jausmus. Šis jausmas turėtų prilygti susižavėjimui ir galėtų būti netgi progreso variklis: aš noriu gyventi taip pat gerai, kaip ir kaimynas, vadinasi, būtinai to sieksiu.
Pagrindinė pavydo savybė yra lyginimas: aš ir kiti. O lyginti save su kitais — blogas įprotis. Susimąstykite: jei kitą manote esant geresnį už save, vadinasi, jūs — blogesnis. Anksčiau ar vėliau tai sukels nevisavertiškumo jausmą, nuoskaudų ir pykčio.
Pavydas skiriasi ir nuo svajonių. Jeigu jūs norite turėti namelį prie jūros, tai tiesiog graži svajonė. Bet jeigu jums reikia lygiai tokio paties nameliūkščio, kokį turi kaimynai, tai jūs, ko gero, šiems žmonėms pavydite.
Ką daryti? Jeigu jaučiate ,,baltą“ pavydą, veikite ta linkme, kur jūsų varžovas sulaukė sėkmės. Sutelkite visas jėgas ir stenkitės būti aktyvus. Pavydite draugei grožio? Verčiau susirūpinkite savo išvaizda — pasirinkite tinkamą dietą, sportuokite, susiraskite gerą kosmetologę. Gal ir netapsite tokia gražuole kaip jūsų draugė, bet imsite save geriau vertinti. Nė nepastebėsite, kad pavydas, kurį jautėte draugei, ištirps kaip pernykštis sniegas.
Pilkasis pavydas
Gana sunku atpažinti nesuvoktą pavydą. Esate įsitikinę, kad niekada niekam nepavydėjote? Tačiau kodėl po susitikimo su kai kuriais žmonėmis susierzinate ir nusimenate, staiga sugenda nuotaika, apninka nepasitenkinimas savimi ir gyvenimu? Jums nuobodu klausytis, kaip koks nors laimingasis pasakoja apie savo pasiekimus, siutina jo pagyrūniškumas ir nesantūrumas. Kažkodėl tampa liūdna ir nyku, o savęs imate ne juokais gailėtis.
Ką daryti? Pirmiausia nebijoti sąmoningai suvokti, kad kažko tam žmogui vis dėlto pavydite. Nekaltinkite savęs — nėra žmogaus, kuris retkarčiais nepatirtų pavydo jausmo, tik ne kiekvienas tai pripažįsta. Na ir kas, kad žmogus, kuriam pavydite, kažkuo už jus geresnis. Bet juk tik kažkuo! Paklauskite savęs, ar norėtumėte su tuo žmogumi keistis vietomis, nugyventi jo gyvenimą? Prisiminkite ne tik varžovo sėkmingą karjerą, bet ir jo skrandžio opą ar paauglį sūnų, susidėjusį su bloga kompanija. Ar mainais atiduotumėte visa, ką turite gera,— ramią draugišką šeimą, tėvus, kurie, ačiū Dievui, yra sveiki ir gyvi; sodybą, kurioje prabėgo vaikystė…
Juodasis pavydas
Kad ir kaip būtų keista, nuožmiausią pavydą žmonėms sukelia ne įžymybės — tarkim, Madona ar Bredas Pitas — bet tie, kurių padėtis vos šiek tiek geresnė nei jų pačių. Jeigu žmogui, kuris jūsų nepranoksta nei išprusimu, nei sugebėjimais ar patirtimi, pasiūlė tris kartus didesnį atlyginimą, be jokios abejonės, pirma į galvą atėjusi mintis bus ši: ,,Kodėl pasirinko jį, o ne mane?“ Toliau viskas priklausys nuo to, kaip sugebėsite valdyti savo jausmus. Galbūt pasakysite: ,,Nieko tokio, mane dar aplankys sėkmė“. Arba pradėsite keiksnoti likimą. O gal darysite viską, kad tik šis darbas neatitektų jūsų pažįstamam. Pastarieji du atvejai ir būtų juodojo pavydo pavyzdys. Baisiausia šio pavydo apraiška — piktdžiuga dėl kitus ištikusios nesėkmės. Šiai nuodėmei dažniausiai neatsispiria žmonės, kuriuos kamuoja nevisavertiškumo jausmas. Svetimi nemalonumai tokį žmogų net įkvepia: ,,Ne aš vienas — nevykėlis“.
Ką daryti? Jeigu užgriuvo protą temdantis pavydo jausmas, neprarasti sveikos nuovokos bus sunku. Svarbiausia — nusiraminti. Susiraskite tylią nuošalią vietelę, atsisėskite, atsipalaiduokite, užmerkite akis. Įsivaizduokite save ten, kur jums buvo gera: saulėtoje pamiškėje šią vasarą, senelės verandoje vaikystės laikais, senose nepažįstamo miesto gatvelėse. Įsiklausykite į malonius pojūčius, stenkitės išsaugoti juos kuo ilgiau, kol patikėsite, kad ir jūsų gyvenime buvo daug gražių akimirkų.
Gyvenimas visada mus pamalonina tiek, kiek esame verti. Pavydėdami kitiems, priekaištaujame likimui, taip kaupdami prastą nuotaiką ir blogą energiją. Atsiduriame tarsi užburtame rate: pradedame daryti klaidas, tuo dar labiau apsunkindami sau gyvenimą. Kad iš šio rato pavyktų kuo greičiau išsiveržti, nestebėkime pavydžia akimi tų, kuriems sekasi, o jauskime dėkingumą už tai, ką turime: sveikatą, darbą, artimus žmones.
Žaliasis pavydas
Beje, jis gali būti bet kokios spalvos, tik jokiu būdu ne šviesus. Tai toks pavydas, kai pavydima jums.
Kai kurie — turbūt ne itin išmintingi — žmonės netgi didžiuojasi, galėdami kitiems sukelti pavydo jausmą. ,,Jeigu tau niekas nepavydi, vadinasi, nieko gyvenime ir nepasiekei, — mano toks pilietis. — Patiriu didelį džiaugsmą, kai matau, kaip ,,žaliuoja“ iš pavydo visos moterėlės darbe, kai ateinu su nauju prašmatniu kostiumėliu ar sėduosi į turtingo meilužio naują automobilį. Kartais jas net tyčia paerzinu: „Mano visi drabužiai — net apatinės kelnaitės — su garsiausių pasaulio firmų etiketėmis“.
Tokie žmonės viso labo parodo savo išpuikimą ir niekuo nepagrįstą išdidumą. Niekinti kitus vien todėl, kad jie neturi to, ką turite jūs — puikus nevisavertiškumo komplekso pavyzdys. Jūs nepasitikite savimi (,,Man pavydi? Vadinasi, aš ne tokia jau prasta, kaip galėjau apie save manyti“) bei esate neužtikrinti rytdiena. Naujųjų lietuvių puotos ir ūžavimai, trykštant kolekcionuojamo šampano fontanams ir tūkstančio eurų arbatpinigiams — toli gražu neliudija gyvenimo džiaugsmo, turtų ar kilniaširdiško tų žmonių dosnumo. Taip pasireiškia baimė, kad vieną gražią dieną jų ,,laimė“ gali pasibaigti.
Vos tik imate džiaugtis kitų žmonių neigiamomis emocijomis, atbaidote ir savo sėkmę. Tokie yra nerašyti gyvenimo įstatymai. Likimas turi daugybę būdų mums priminti: viso labo esi tik paprastas mirtingasis.
Ką daryti? Jeigu jums pavydi, stenkitės nesukelti tokių jausmų, elkitės santūriau. Džiaugsmingomis smulkmenomis dalinkitės tik su pačiais artimiausiais žmonėmis. Tais, kurie buvo šalia jūsų ne tik laimės minutėmis, bet ir tuomet, kai išgyvenote nuosmukius, tragedijas, nesėkmes. Dėkokite gyvenimui, kad turite sveikatos ir jėgų, leidžiančių išsilaikyti viršūnėje, ir nenuvertinkite tų, kam nesiseka.
Geltonasis pavydas
Žmonės, kurie pavydi, atvirai jums to neparodys. Tačiau su jais pabendravus sugenda nuotaika, apima nerimas ir nuoskaudos jausmas. Paslėptas pavydas turi tam tikrų požymių. Žmogus, kuris pavyduliauja, nuolat jus stebi: ką kalbate, ką veikiate, kaip rengiatės. Už jūsų nugaros visa tai būna aptariama su kitais. Toks žmogus jumis lyg ir žavisi, bet jaučiate, kad tai nėra nuoširdu. Gali būti ir priešinga taktika: žmogus, kuris pavydi, visur ir visada jus kritikuoja.
Ką daryti? Laikykitės nuo tokių žmonių atokiau. Nepasakokite jiems apie savo pasiekimus. Tačiau neignoruokite pavyduolio: toks jūsų elgesys gali sukelti naują neigiamų jo emocijų bangą. Pabandykite įgyti jums pavyduliaujančio žmogaus pasitikėjimą: tarsi netyčia papasakokite jam, kad, nors jus ir lydi sėkmė, problemų turite neką mažiau nei kiti.
