Vilniaus Simono Konarskio gimnazijos direktorius Valerijus Jaglinski paaiškino, kaip situacija atrodė jo akimis ir kodėl iš pradžių nenorėjo į priedangą įleisti Faustos Marijos.
„Vilniaus Simono Konarskio gimnazijoje yra priedanga, kurioje pagal pajėgumą telpa 287 žmonės. Pamokų metu pastate būna daugiau nei dvigubai tiek žmonių, todėl visi patekti į priedangą galimybės neturi. Šiuo metu vyksta priedangos remontas, kuris dar labiau sumažina jos pajėgumą.
Po raudono pavojaus signalo priėmėme sprendimą, kad priedangoje pirmiausia glausis pradinių klasių mokiniai, o likusieji liks pirmame aukšte esančiose saugiose vietose.
Pradėjus rinktis aplinkiniams gyventojams, informavau, kad priedangoje vietų nėra, nebent jie galėtų pasilikti kartu su kitais mokiniais saugiose vietose pirmo aukšto koridoriuje.
Komentaro autoriams pasakiau tą patį. Tuo metu nemačiau, kad ant rankų būtų mažas vaikas. Kai vyras pasakė, kad jie turi mažą vaiką, sutikau juos įleisti. Pamatęs didelį šunį be antsnukio, paprašiau arba uždėti antsnukį, arba išeiti iš mokyklos pastato. Situacija ir taip buvo sudėtinga – vaikai buvo išsigandę, todėl papildomas dirgiklis, toks kaip didelis šuo be antsnukio, kėlė papildomų saugumo klausimų. Deja, šiuo metu neturime specialios vietos gyvūnams laikyti, tačiau apsvarstysime, galbūt ateityje tokią reikėtų įrengti.
Pripažįstu, kad nufotografavau vyrą su šunimi, tačiau taip pasielgiau norėdamas turėti bent kažkokį įrodymą, jei būtų įvykęs incidentas. Jokių komentarų dėl vaiko nebuvo, tik dėl šuns – esu suinteresuotas užtikrinti mokinių saugumą. Necenzūrinė leksika nebuvo vartojama“, – teigė Vilniaus Simono Konarskio gimnazijos direktorius Valerijus Jaglinskis.
Primename, kad apie susiklosčiusią situaciją Fausta Marija prabilo socialiniame tinkle „Facebook“.
„Bijau rašyti tai, ką netrukus perskaitysite, nes man ši istorija atrodo tokia neįtikima, kad gal niekas ir nepatikės. Kita vertus, noriu parašyti: ne iš keršto, o nes galimai tai yra būdas paremontuoti tai, kas ateityje gali išgelbėti gyvybę.
Ramiai sau kepiau daržovių blynelius naujoje nerūdijančio plieno keptuvėje ir džiaugiausi, kad iš pirmo karto nieko neprisvilinau. Sėkmė! Išskyrus, kad tuo metu, kaip ir visi, gavau pranešimą eiti į priedangą.
Greitai susiruošėme ir išėjome į artimiausią: priešais esančią Vilniaus Simono Konarskio gimnaziją. Mūsų kaimynystėje ji vadinama tiesiog lenkų mokykla. Pakeliui dar prisijungė kaimynė, nešina katyte dėžutėje.
Einant pro duris iššoko mokyklos direktorius Valerijus Jaglinski ir pareiškė, kad mūsų neįleis: nėra jums vietos. Būčiau apsisukus ir nuėjus verkdama, bet mano vyras pasakė, kad su mažamečiu vaiku jie mus privalo įleisti, direktorius pavartė akis ir pasitraukė. Tada pradėjo šaukti, kad su šunimi neįleis. Pasakėme, kad laikysime jį ant rankų.
Įsikūrėme rūsyje, kur direktorius iš mūsų tyčiojosi, fotografavo, nuskambėjo tokios frazės, kaip „ar mes čia dabar turime rizikuoti dėl jūsų mažametės“. Grasino kviesti policiją, į ką mes atsakėme teigiamai: tokioje situacijoje tikrai būtų buvę geriau. Pažymiu, kad mes nebuvome konfliktiški. Kaimynė apskritai tylėjo apsikabinusi katę, šunį laikėme po kėde, laikydami jam snukutį (nors jis apskritai nei judėjo, nei rodė kokią agresiją). Vienintelis mūsų konfliktiškumas buvo tas, kad atsisakėme išeiti.
Direktoriui ypač nepatiko, kad mes su šunimi. Bet mes laikėmės bendros rekomendacijos, kuri buvo apsisaugoti ir apsaugoti senolius, vaikus bei gyvūnus. Mūsų klaida, kad skubėdami nepaėmėme antsnukio, bet teoriškai mūsų šuniui pagal veislę ar kitus kriterijus jis neprivalomas. Jis buvo su pavadžiu, ant rankų arba po kėde tarp kojų, papildomai jį laikant ranka ir laikant jo snukutį (nors ženklų, kad jis galėtų ką nors pulti nebuvo, juolab, kad nieko ir aplinkui nebuvo, tik besidraskantis direktorius, kuris tikrai kandžiojasi baisiau už šunį).
Mes nebuvome vieninteliai direktoriaus taikiniai: jis blaškydamasis rėkė ir ant kažkokių žmonių (spėju, kad darbuotojai, mes nematėme, tai vyko už sienos, bet durys buvo praviros), taip pat (lygtais) kalbėdamas telefonu: kurv*, nach*i, ble*, debi*ai.
Turiu pridėti, kad kiti mokyklos darbuotojai su kuriais susidūrėme, buvo labai malonūs ir rūpestingi. Pasiūlė vandens, užsikloti vaikui. Ūkvedžiai (tikriausiai) ramino, atnešė kėdžių. Tokioje situacijoje nesitikėtum, bet jie buvo labai labai šilti. Taigi, problema tik direktoriuje, kuris vėliau, kaip suprantu, net duris užrakino, kad kiti neateitų.
Vietos buvo. Pakankamai erdvioje rūsio patalpoje sėdėjome vieni su kaimyne. Galėjom atsigulti, apsiversti kūliais, pašokti, jei būtų noro. Dabar už 150 000 Vilniaus centre parduodami studio tipo butai kartais būna mažesni. O dar buvo ir kitų patalpų, kurios stovėjo tuščios.
Išėję prie namų sutikom rūkančius kaimynus. Sakė, jų į mokyklą neįleido. Jauni vyrai, kokie tikriausiai gintų mus karo atveju.
Rankos dreba dar dabar. Ne tiek dėl dronų, kiek dėl suvokimo, kad kitąkart tai gali kainuoti gyvybę. Nes vienas kvailys taip sugalvos. Dabar buvau su vyru, kuris apgynė mane, vaiką, šunį, kaimynę ir jos katę. O jei vyras bus darbe?
Toji mokykla, kaip suprantu, veikia kaip biudžetinė įstaiga, priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Taigi, yra išlaikoma ir mano bei jūsų mokesčių mokėtojų pinigais. Bet ne tai svarbu. Svarbu, kas būsime vienas kitam, jei karas priartės dar labiau. Sistemos gali klysti, bet kai žmonės neturi širdies, pasekmės daug baisesnės. Nes būtent žmonės karo metais vieni kitus gelbėjo tada, kai atrodė, kad nėra vilties. Gelbėjo arba žudė. Pražudė.
Suprantu, kad jei pasitaikys kitas toks atvejis, bijosiu ten eiti. Ir ko gero liksiu namie, kurie nėra labai pritaikyti, arba ieškosiu kitos slėptuvės. Bet taip neturėtų būti. Esant tokiam pavojui net ir degtukų dėžutėje turi susispaudus tilpti kiekvienas tavo sutiktas praeivis. Tai yra žmogiškumas.
Suprantu, kad viešindama galimai statau ją į situaciją, kai mus įtarinės, šaipysis, bandys atkeršyti. Kaimynų, kurie liudijo situaciją arba nebuvo įleisti kontaktus galėčiau surasti, jei būtų poreikis“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašė Fausta Marija Leščiauskaitė.
