Susitikti su šia scenos ir ekrano garsenybe nebuvo paprasta. Mat savo namuose Vilniuje aktorius praleidžia tik šaltąjį metų periodą. Dabar jis mėgaujasi ramybe ir gamtos teikiamais malonumais savo kaimo sodyboje netoli Molėtų, o į sostinę atvažiuoja tik tada, kai reikia filmuotis arba vaidinti teatre. Praėjusią savaitę R.Adomaitis filmavosi naujose „Moterys meluoja geriau“ scenose. Tad pasinaudojome proga ir pakalbinome aktorių, kol vyko paruošiamieji darbai tos dienos filmavimams ir kol aktorius kantriai sėdėjo grimuotojos kėdėje.
— Garsų aktorių išvysti kasdieniame seriale yra neeilinė šventė žiūrovams. Kas jus paviliojo į „Moterys meluoja geriau“ aktorių būrį?
— Atsakymas labai trumpas — nepakankama pensija, kad galėčiau pragyventi. Man — 71-eri ir jau beveik dešimtmetis, kai esu pensininkas. Tiesiog sulaukiau prodiuserio Rolando Skaisgirio pasiūlymo ir sutikau.
— Ar jums svarbu buvo, kokį personažą teks vaidinti?
— Nelabai.
— O jums patinka tas žavios savo laimės vis nerandančios herojės Margaritos senelis Ričardas, anot serialo kūrėjų, kovotojas už teisybę, jautrus, menu besidomintis, puoselėjantis šeimos vertybes žmogus?
— Dar ne. Turiu vilties, kad gal patiks, kai baigsime filmuoti. Televizijos filmų kūrimas turi tokią savybę — nespėji nė mirktelėti ir jau bėgi tolyn, į kitą kadrą. Nėra kada pamąstyti, susigyventi su savo personažu. Neri į tą upės vandenį ir plauki, o ar išplauksi ir kaip išplauksi — nežinai.
— Ar anksčiau buvote šio serialo žiūrovas?
— Ne. Aš nežiūriu serialų.
— Ar „Moterys meluoja geriau“ yra pirmasis jūsų serialas, kuriame vaidinate?
— Ne. Esu vaidinęs „Atžalose“, „Gedimino 11“.
— Ar randate sau ką nors patrauklaus filmuodamasis tuose greitai „kepamuose“ filmukuose?
— Žinoma, tempas — gerai. Ten viskas vyksta labai greitai. Gerai, kad per ilgai netūpčiojama ir nesiaiškinama. Tačiau, kita vertus, viskas nuleidžiama tarsi paviršiumi, prabėgomis, per daug nesigilinant į reikalo esmę. Jei su savo personažu randi bendrą kalbą, tai gali su juo draugauti. Tačiau jokių gilesnių poteksčių. Viskas vyksta dabar, čia, šią akimirką. Žodžiu, jeigu su savo personažu jau esi šiek tiek susidraugavęs, neblogai. Štai kad ir aktoriai, kurie daug vaidina, pavyzdžiui, „Nekviestoje meilėje“, jie jau įsijautę į savo vaidmenis, pažįsta savo personažus, ir daugiau nieko nebereikia.
— Kine esate sukūręs daugybę įsimintinų vaidmenų. Kuris jums brangiausias?
— Pats pirmasis — Donatas režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus 1965 metais sukurtame filme „Niekas nenorėjo mirti“.
— Ar dėl to, kad jis buvo pirmasis?
— Ir dėl to, kad buvo pirmasis, ir dėl to, kad tai buvo V.Žalakevičiaus filmas, tvirtas scenarijus. Žodžiu, tai buvo labai rimtas darbas ir pasiektas geras rezultatas. Galima jį šiandien kritikuoti, kad istorija neteisingai rodoma. Tačiau tą darantys kritikai, nežinia sąmoningai ar ne, nenori suvokti, kokiu laikotarpiu tuomet gyvenome. Man tas filmas iš tikrųjų buvo geras.
— Mindaugas, Mažvydas, Skirgaila, Kaligula... Tai tik kelios iškilios asmenybės, kurias įkūnijote teatro scenoje. Kuriai meno rūšiai — teatrui ar kinui — šiandien jūsų širdyje daugiau meilės?
— Be abejo, teatrui. Teatre tą patį vakarą turi galimybę savo personažą pateikti nuo pradžios iki pabaigos ar, sakykim, nuo gimimo iki mirties. Scenoje patiri visai kitokį pasitenkinimą nei kine. Kine savo personažą lipdai tarsi po gabalėlį, kartais savaites laukdamas tinkamų sąlygų, pavyzdžiui, palankaus oro. Tai man nepatinka, bet ką darysi — tokia kino technologija.
— Ar prieš atsakingus vaidmenis jums svarbu būdavo atsiriboti nuo aplinkinių, kad susikauptumėte spektakliui?
— Visokių susikaupimo, pasiruošimo, koncentracijos prieš spektaklį būdų išbandžiau, bet dažniausiai rezultatas būdavo priešingas. Kuo daugiau atsiriboji, visą dieną galvodamas vien apie vaidmenį, išėjus į sceną dažniausiai niekas neįvyksta. Jei tą akimirką, dabar ir čia, neskyla kibirkštis, tuščias mechaniškas kartojimas to, kas buvo surepetuota, nepadės. Kitą kartą pavargęs, nesusikaupęs, paskutinėmis minutėmis atleki į teatrą, greitai persirengi, nusigrimuoji — ir tiesiai į sceną. Tada, žiūrėk, prasideda gyvas procesas. Gal tai priklauso nuo partnerių, gal nuo tavęs, bet laužas iš tikrųjų pradeda degti. Tada darai išvadą, kad gal iš tikrųjų geriausias susikaupimas yra visiškas nesusikaupimas. Nors vienareikšmiškai to teigti negalėčiau. Yra vaidmenų, kuriems iš tikrųjų turi sukaupti tam tikrą potencialą.
— Kuris vaidmuo jums buvo sunkiausias?
— Hm... Sunku būtų kažką išskirti... Gal vėl tektų grįžti prie „Niekas nenorėjo mirti“. Kurdamas Donato vaidmenį, nieko nežinojau, nemokėjau, nesiorientavau, tik bandžiau įgyvendinti tai, ką sakė režisierius V.Žalakevičius. Reikėjo didelių pastangų. Man buvo labai nelengva. Bet kartais rezultatas nepriklauso nuo to. Vėliau, įgydamas daugiau patirties, tarsi išmoksti, atrodo, lyg ir viskas aišku, didelių pastangų nereikia kažką suvaidinti, bet, žiūrėk, rezultatas prastas. O vaidmuo, kuris reikalauja nemažų vidinių kančių, dažnai turi daug daugiau vilties, nei tie, kuriuos kuri jausdamasis kaip tikras meistras.
— Ar, be galo mylėdamas teatrą, ir į kiną eidavote norėdamas prisidurti prie savo teatro aktoriaus algos?
— Anksčiau to tikrai nebuvo. Honorarai manęs niekuomet neviliojo ir nebuvo pagrindinis apsisprendimo motyvas. Iki pensijos. Eidavau, jei patikdavo personažas, scenarijus, režisierius.
— Ar dabar prieš serialo „Moterys meluoja geriau“ filmavimo scenas turite specialiai susikaupti?
— Tekstą išmokti reikia. Dabar dar nežinau savo teksto. Gal galėjau jį gauti anksčiau, bet nepasirūpinau. Tik šiandien atvažiavau iš kaimo, kur tris savaites pragulėjau lovoje, nes sirguliuoju. Tad tekstą gausiu tik prieš filmavimą.
Iki šiol mūsų pokalbis vykęs prodiuserių kompanijos „Vodeometra“ fojė persikelia į grimo kambarį, nes senelis Ričardas pakviečiamas sėsti į grimuotojos kėdę, kur jam padailinama barzda ir veidas užtepamas grimo sluoksniu.
— Seriale šalia jūsų vaidina daugybė jaunų aktorių. Ar jie labai skiriasi nuo jūsų jaunystės aktorių?
— Labai. Tais laikais mums patekti į filmą atrodė nereali svajonė. O dabar, žiūrint į jaunuosius, atrodo, tarsi jie būtų jau šimtuose filmų nusifilmavę. Prieš kamerą jie jaučiasi laisvai, jokio susikaustymo, jokių kompleksų. Fantastiškas jaunimas. O kol mes išmokome vaikščioti po sceną, atsipalaiduoti, save pateikti, praėjo daug laiko.
— Tad toks jaunimo nusiteikimas jums patinka?
— Man labai patinka, aš tuo žaviuosi ir pavydžiu.
Grimo kambaryje taip pat buvusi R.Adomaičio partnerė, senelio Ričardo anūkė Margarita, aktorė Jūratė Budriūnaitė, išgirdusi šiuos aktoriaus sakomus žodžius, išdrįso paprieštarauti: „Jūs sakote, kad jaunimas visiškai nekompleksuoja ir nebijo. Tai netiesa. Aš ir bijau, ir kompleksuoju“.
— Bet to visai nesijaučia arba tu moki tą jaudulį profesionaliai paslėpti. Visą gyvenimą atrodys taip, kad toje vietoje galėjai suvaidinti visai kitaip. O jeigu dar medžiagą peržiūrėsi, tai apskritai imsi graužtis. O kai mes pradėjome prieš keturiasdešimt metų, tai atsistodavome prieš kamerą ir jausdavomės tarsi mietą prariję. Nežinodavome nei ką daryti, nei kaip pasisukti, žodžio ištarti negalėdavome. Mes buvome pokario vaikai, gimę ir užaugę melo imperijoje, pilni baimės, kuri skverbdavosi visur. Tad ir scenos baimei įveikti mums reikėjo daug metų, dešimtmečių. Jausdavomės tarsi šizofrenikai — visą laiką turėdavome galvoti, ką sakyti. Dabar jaunimas į teatro mokyklas ateina laisvas ir jiems scenos organikos mokytis nereikia. Stebiuosi, kaip įvairiuose dešimtukuose jaunimas be jokios baimės ir šoka, ir dainuoja. Aš iki šiol turiu kompleksų.
— Jūs jaunimą vien giriate. O dėl ko jam galėtumėte papriekaištauti?
— Mes, seniai, esame linkę jaunimą mokyti: o mūsų laikais buvo taip ir kitaip, o dabar kas čia per jaunimas — triukšmas, tranki muzika... Man atrodo, kad šiandieninis jaunimas per daug skuba į suaugusiųjų pasaulį, nori kuo greičiau viską išbandyti. Gal tai yra blogas tėvų pavyzdys, nežinau.
— Ar tai tinka ir jauniems aktoriams?
— Galbūt, bet pagal vieną standartą visų neišmatuosi. Viskas priklauso nuo talento. Vienas jaunas aktorius pasiduoda gyvenimo malonumų karuselei, o kitas gilinasi į savo profesijos subtilybes.
— Kokiais aktoriais jūs pats žavėdavotės jaunystėje?
— Mano laikų dievaitis buvo prancūzų aktorius Žeraras Filipas, Klaudija Kardinalė... Iš lietuvių — ypatingos sielos žmogus, be galo jautrus, pažeidžiamas Bronius Babkauskas, Donatas Banionis, su kuriais vėliau tapome kolegomis.
— Su kuriuo režisieriumi jums dirbti buvo įdomiausia?
— Su V.Žalakevičiumi. Vienareikšmiai. Jis mane atvedė į kiną, prijaukino kinui ir kai ko išmokė. Nors nežinau, ar galima ko nors išmokti iš esmės. Tokia mūsų profesija — kiekvieną kartą neri į spektaklį, vaidmenį kaip į kokią nežinią. Pradedi naują darbą lyg nuo nulio, nežinodamas, ko pirmiausia griebtis.
— Kokį dar vaidmenį svajojate sukurti?
— Jau nieko nesvajoju. Vienintelė mano svajonė — nebevaidinti, nesidraskyti, nesigrimuoti, svetimais drabužiais nesirengti.
— O ką norėtumėte daryti?
— Noriu gulėti ant krosnies ir televizoriaus kanalus perjunginėti.
— Televizorius jums svarbus gyvenimo palydovas?
— Labai mažai žiūriu, įsijungiu, kai esu pavargęs. Aš žiūriu bet kokį šūdą. Žinios man įdomu, o šiaip televizorius yra bukinantis sumanymas. Jis mūsų vaikus, kaip ir daugelis kitų civilizacijos reiškinių, veikia žlugdančiai. Kaip ir serialai. Mes ir taip esame pakankamai unifikuoti, praradę savo individualybes, o primetamas kolektyvinis mąstymas mus paverčia vienodais zombiais.
— Ar pradėjęs vaidinti seriale „Moterys meluoja geriau“, tapote jo žiūrovu?
— Dar nemačiau nė vienos serijos ir vargu ar gyvendamas kaime matysiu, nes be geros antenos ten televizorius neveikia.
— Kokių malonių užsiėmimų turite kaime?
— Paskutines tris savaite prasirgau. Matyt, peršalau. Paskui rankas nušalau ir vėl atkritau. Kai viskas gerai, ten yra ką veikti. Mėgstu su medžiu dirbti. Jau baigiam namą įsirengti. Su vaikais grindis susidėjome, stogą užsidengėme. Man labiausiai patinka būti gamtoje, kuo toliau nuo triukšmo, miesto erzelio.
— Ar darbuose jums praverčia kitados įgyta fiziko specialybė?
— Kiekviena įgyta žinia kuo nors praverčia, tiesiogiai ar netiesiogiai, kartais net nežinai, kaip praverčia.
— Užauginote tris sūnus — Vytautą, Gediminą ir Mindaugą. Vidurinysis Gediminas seka jūsų pėdomis. Ar jo pasirinkimas jus džiugina?
— Žinoma, man malonu. Gerbiau jo pasirinkimą ir atkalbinėti niekuomet nesistengiau. Tik šiek tiek gaila, kad šiuo metu jis nedirba teatre. Daug laiko praleido Londone, bet šiuo metu yra kartu su mumis kaime.
— Su savo žmona aktore Eugenija Bajoryte susipažinote 1968 metais susuktame filme „Jausmai“. Ar vėliau dar turėjote progų kartu vaidinti?
— Kartu dar vaidinome V.Žalakevičiaus TV filme „Visa teisybė apie Kolumbą“, Raimondo vabalo „Skrydis per Atlantą“ ir, atorodo, tai viskas...
— Du tos pačios profesijos žmonės šeimoje — didelis privalumas?
— Visiškai nežinau. Viskas priklauso nuo daugybės faktorių, argumentų. Kartais viskas gerai susiklosto, kartais blogai, tikrai nežinau...
— Filmo pavadinime teigiama, jog moterys meluoja geriau. Ar pats irgi taip manote?
— Pavadinimas gal ir intriguoja, tačiau kodėl moterys geriau meluoja, galbūt tik jos pačios gali paaiškinti. Ar tikrai moterys meluoja geriau, aš nežinau.
— Ar pats esate daug melavęs?
— Kas gi be melo neapsieina? Visko buvo ir man. Nemanau, kad meluoti yra didelė nuodėmė, juolab jei tai daryti verčia pateisinamos aplinkybės.
