Na tarkim, aš turiu kambarį, kuris yra pilnas apdovanojimų taurių. Jų ten daugiau nei 500. Kiekviena ta taurė man – istorija apie dar vieną kelionę ir pergalę su šunimis. Bet net neabejoju, kad visos jos keliautų tiesiai į konteinerį... Dar turiu apie 100 įvairiausių taksų statulėlių kolekciją – man ji brangi, bet abejoju, kad kas nors ją norėtų paveldėti. Visi šie daiktai tiesiog stovi namie ir renka dulkes, bet man jie emociškai brangūs, nes aš širdyje kažkiek kaupikė, kaip ir daugelis jūsų.
Na gerai, psichologai pasakytų, kad taurių ar statulėlių viena tematika rinkimas dar nėra kaupimas, pavojingas mūsų psichinei sveikatai, bet pagalvokite, ar nėra taip, kad jums gaila išmesti senus rūbus, dėžutes ar maišelius, nes – „o gal prireiks“. Jei atsakymas teigiamas – jūs esate rizikos grupėje ir galite tapti kaupiku.
Tikrųjų kaupimo maniakų namai tik pačioje paskutinėje stadijoje atrodo kraupiai, iš pradžių visas „turtas“ slepiasi spintelėse, sandėliukuose ar garaže. Bet kuo žmogus tampa vyresnis – tuo labiau jam sunku išmesti net ir nereikalingus daiktus. O tada tie daiktai pradeda plisti namuose vis labiau juos užgriozdindami.
Šitą tekstą rašau, nes praėjusią savaitę viena pažįstama papasakojo istoriją apie savo tetą. Teta (dar nesusenusi) palaidojusi mylimą vyrą gyveno Šilutėje, o jos dukterėčia – Vilniuje. Savų vaikų teta neturi, dukterėčia ją aplanko, bet tikrai ne taip dažnai. Pati teta irgi nerodė iniciatyvos matytis.
Ir po beveik metų pertraukos nuvažiavusi į savo tetos namus
