„Darželyje labai nemėgau Naujų metų šventės, nes mane visad aprengdavo zuikučio kostiumu. Buvau žemas ir kūdas, man ant galvos uždėdavo iš vielos išlankstytas zuikio ausis. Visas balto zuikučio kostiumas būdavo apsiūtas blizgučiais nuo eglutės – jie mane labai erzindavo, nuo jų niežtėdavo. Norėdavau kuo greičiau kostiumą nusivilkti“, – prisimena žurnalistas.
Šį kostiumą jam pasiuvo močiutė. „Bėgant metams močiutė tą kostiumą vis pataisydavo – tai ausis kitaip išraitydavo, tai madingesnes kojines ar sandalus priderindavo“, – šypsosi E.Žičkus.
Žurnalistas prisimena vieną Naujų metų šventės proga surengtą vaidinimą, kurio metu jis buvo pasipuošęs zuikio kostiumu: „Buvau labai atsakingas vaikas – ir darželyje, ir mokykloje per Naujų metų vaidinimus gaudavau vieną iš pagrindinių vaidmenų, kartais net du. Visad puikiai išmokdavau savo tekstą ir pykdavau, kai to nepadarydavo kiti vaikai. Kai vaidinome „Raudonkepuraitę“, vėl gavau zuikio vaidmenį, o mano draugas buvo vilkas. Pasirodant prieš tėvus jis pamiršo savo žodžius, it paralyžiuotas stovėjo. Aš pasakiau savo tekstą, tada perbėgau į kitą pusę ir pasakiau jo žodžius. Taip laksčiau pusę spektaklio, o vilkas taip ir stovėjo suparalyžiuotas iš jaudulio.“
E.Žičkus sako taip išgelbėjęs visą spektaklį. „Norėjau padėti draugui ir išgelbėti spektaklį – mačiau, kad vilkas iš paralyžiaus neatsigaus, o pats visus tekstus mokėjau mintinai. Atidirbau už kelis“, – juokiasi jis.
Aš pasakiau savo tekstą, tada perbėgau į kitą pusę ir pasakiau jo žodžius. Taip laksčiau pusę spektaklio, o vilkas taip ir stovėjo suparalyžiuotas iš jaudulio.
Paklaustas, kaip ilgai tikėjo Seniu Šalčiu, E.Žičkus pasakojo: „Esu vyriausias vaikas giminėje, tad sužinoti, kad Senio Šalčio (Kai Edvardas buvo mažas, tuo metu Lietuvoje vaikus lankydavo Senelis Šaltis. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę Senelį Šaltį pakeitė Kalėdų Senelis) nėra teko pakankamai anksti, bent jau tada taip atrodė. Buvau tas vaikas, kuris padėdavo močiutei ir tėvams nuo brolio, pusbrolių paslėpti dovanas ir laiku nukreipti jų dėmesį, kad tėvai galėtų jas ištraukti. Sužinojau, kad Senis Šaltis yra mamos brolis.“
Kaip dabar Edvardas pamena, geriausia Senio Šalčio dovana vaikystėje buvo ne kas kita, o saldainiai. „Šeimoje turime tradiciją – dovanomis keičiamės Kūčių vakarą. Tada visi suvažiuodavome į močiutės, o dabar – į mano mamos namus. Nuo vaikystės laikydavomės papročių, pasninko, tad sunkiausia gavus dovanas būdavo sulaukti, kada bus galima išvynioti tą šokoladinį saldainį. Kankindavomės, kol mama ar močiutė leisdavo išvynioti saldainį... Tas momentas būdavo nuostabus, ir kitos dovanos būdavo malonios, tačiau saldainiai visad buvo svarbiau“, – prisimena E.Žičkus.
Ir dabar per Kalėdas jau suaugusiems anūkams močiutė padovanoja saldainių: „Lyg ir neturiu saldumynų geno, tačiau vis nekantrauju, kada po maldos ir Kūčių vakarienės galėsiu suvalgyti tą saldainį.“
