Kas yra Ieva tada, kai nukrenta visos etiketės ir lieka tik tai, kas tyliai slypi po odos sluoksniu?
Esu maža mergaitė, kuri visko daug nori. Kai susitinka mažas žmogus tokiame dideliame sraute, jis nori paragauti visko. Sakyčiau, kad aš esu tokia jau degustatorė. Kartais neturiu žalio supratimo, ko man reikia, bet tik tam, kad išsigryninčiau, kuo aš noriu būti. Man atrodo, kad aš esu visiškas vaikas suaugusiųjų pasaulyje, bandantis kažkuria prasme išgyventi. Dar labiau nusiplikinus, esu moteris, ir aš vis tiek vadinu Lietuvą vyrų pasauliu, vyriška šalimi. Neskambant labai stipriai feministiškai, manau, kad yra labai sunku išlikti ir moterimi, ir vaiku pasaulyje, kuriame reikia rimties. Visi yra žiauriai suaugę, visi laukia tavo klaidos. Man yra baisu. Aš toks mažas vaikas, apsišikelis. Bet ką padarau – grįžtu namo, pradedu skambinti mamai ir verkti. Žodžiu, šiaip aš esu teletabis (šypsosi).
„Jeigu kada nors tapsiu sau įdomi viena kambaryje, tada jau prašau mane užkasti“
Jei tavo gyvenimas nugultų į knygos puslapius, kokią istoriją jie pasakotų?
Būtų tragikomedija. Romeo ir Džuljeta, bet kai jau abu numirė ir jau kai visi palaidojo, susitaikė šeimos, pyst, tada prisikėlė, tada vėl visi vienas kitą bombina. Būtų čia tokia pjesė, kur nesuprasi... Skaitai, jau supratai, ir ant galo vėl nieko nesupranti.
Kas Tau mieliau – stovėti prieš minią žmonių su mikrofonu ar kalbėti su publika radijo studijoje?
Manau, kad gyvi žmonės vis tiek laimi. Aš radijuje labiausiai kaifuoju ir džiaugiuosi, kai turiu progą bendrauti telefonu su kažkuo, nes tai irgi yra bendravimas. Aš džiaugiuosi, kad dirbu duete, nes bendrauju su Juste ne tik eterio metu. Tai mane gelbėja. Kartais savaitgaliais dirbu viena ir man būna velniškai liūdna, nes nematau jokių akių. Tada einu į kitas radijo stotis ir sakau: „Ei, ką veikiat?“. Man gyvenimas yra apie žmones. Aš pati sau viena kambaryje esu visiškai neįdomi. Jeigu kada nors tapsiu sau įdomi viena kambaryje, tada jau prašau mane užkasti.
Ko žmonės apie Tave dažniausiai nesupranta?
Kad aš turiu problemų. Man tiesiog yra labai juokinga, kad aš sutinku savo bendraamžius ir jie sako: „O Ieva, tu čia ta ir ta, aš irgi taip noriu.“ Nenorėk. Kas tau negerai? Žmonės nesupranta, kad aš neturiu gyvenimo. Aš neturiu jokių hobių, santykių nei kažkokių mergaitiškų vakarų, laiko su šeima, ko aš labai norėčiau. Žmonės turi suprasti, kad mano gyvenimas yra tiesiog darbas. Jis yra šiai dienai žiauriai neįdomus ir sunkus. Tada automatiškai turėtų kilti klausimas: kodėl aš tokį gyvenimą renkuosi? Dėl to, kad aš turiu labai didelių svajonių. Aš žinau, kad man tų svajonių niekas neišpildys. Reikia pildyti pačiai. Bet šiaip aš nenormali, tikrai. Mano pliušinės pandos turi vardus. Tikrai skamba kaip ne itin sveiko žmogaus gyvenimas (juokiasi).
„Gal vieną dieną užsiauginsiu nematomą penį ir visi tada įkvėps, kai aš įeisiu“
Kuriomis akimirkomis jauti, kad esi tikroji Tu?
Kai atsikeli ryte, niekur nereikia skubėti, nuoga vaikštai po namus. Visiškai nuoga. Tada atsimenu, kad gyvenu antrame aukšte ir galimai mane kažkas stebi. Tada pagalvoju – kaip gerai, kad stebi, nes žiauriai gerai atrodau. Aš tikriausiai labiausiai jaučiuosi savimi apsinuoginusi, rašanti su kavos puodeliu. Fone turi groti garsiai Amy Winehouse. Rėkti, kad gyvenimas yra blogai, vyrai yra blogai. Geriausiai jaučiuosi tada, kai nesislepiu nei po rūbais, nei po makiažu.
Ką režisierės profesija Tau davė asmeniniame gyvenime?
Košmarus (nutyla). Aš nesuprantu, kodėl aš negaliu būti kaip normalus žmogus, pavyzdžiui, pasirinkti būti scenoje. Būti už jos man kartais atrodo sunkiau negu būti joje. Jei scenoje kažkas susimauna, kaltina tuos, kurie yra už scenos, ir nešti tą purvą būna labai sunku. Tada pradedi galvoti, ką būtum galėjęs padaryti kitaip, nors turi suprasti, kad ne viskas nuo tavęs priklauso. Režisierius nėra svarbesnis už kitus – tai yra komandinis darbas, aš to dar tik mokausi. Aš mokausi režisūros. Taip drąsiai niekada niekam neprisistatau: sveiki, aš esu režisierė. Čia mane taip kiti vadina. Aš save vadinu kaip žmogų, kuris nori kurti kartu komandoje ir būti lygus tiems, kurie yra scenoje, bet tikrai ne būti kažkuo viršesniu. Režisūros pliusas yra kūrybinė laisvė, minusas – kad turi būti vadas. O man vadovauti didelei trupei šiai dienai yra sunku. Dėl to aš ir sapnuoju košmarus. Nes aš neturiu to įgūdžio būti tokiu režisieriumi, kokius mes matome filmuose. Kur ateina su cigarete, kai jis įeina į salę – visi nutyla. Gal vieną dieną užsiauginsiu nematomą p*nį ir visi tada įkvėps, kai aš įeisiu. Visgi dienos pabaigoje – graži profesija, bet aš dar pradinukas.
Namuose turi begalę pliušinių pandų. Kaip Tavo širdyje apsigyveno tokia didelė meilė joms?
Yra kažkoks protingas žmogus pasakęs, kurio pavardės neatsimenu, kad panda yra vienintelis gyvūnas, kuris yra iš Azijos. Juodaodė, ir baltaodė. Ji minkšta, tokia nerangi, valgo bambukus. Tačiau nesidaugina. Tokia tinginė. Visi minusai viename, bet žmonės jas myli. Jos nyksta, visi panikuoja, įrašo į raudonąją knygą ir saugo. Mane žavi tai, kad tu gali būti visiškai netobulas, bet būti savimi, ir tave žmonės priims. Jos mane ramina. Kažkaip nusižeminu, nes suprantu – noriu būti žmogumi, kuriam nieko nereikia daryti, bet žmonės jį myli tik dėl to, kad jis yra. Kodėl aš su jomis kalbu? Nes jos tyli. O jeigu jos man pradėtų atsakyti, būtų negerai. Nes visą naktį kalbėtume. Tada būtų labai blogai. Jos man primena, kad aš vaikas. O vaiku reikia būti. Būti suaugusiuoju neįdomu.
Jei galėtum dar kartą sugrįžti į vieną savo gyvenimo momentą, kuris jis būtų ir kodėl?
Vau... (susimąsto). Daug tokių akimirkų yra. Norėčiau išgyventi brolio gimimą. Norėčiau nekeikti jo bei nesakyti, kas čia per ateivis. Nerėkti ant mamos, kodėl ji sugalvojo gimdyti. Norėčiau kitaip reaguoti į tą visą situaciją. O kalbant ne apie tokius asmeninius dalykus, tai labai norėčiau išgyventi tą pačią akimirką, kai man paskambino pakviesti dirbti į radiją. Norėčiau išgyventi ,,Andromanijos“ premjerą, kai visi ploja. Yra daug tokių akimirkų, tačiau gal vis tiek labiausiai grįšiu prie brolio gimimo dienos, nes aš labai jo nelaukiau. Aš labai bijojau, kad jis kažką padarys mano mamai. O paskui, kai gimė, galvojau: dabar kažką man reikės su juo daryti. Dabar tai yra kiečiausia, ką aš turiu!
Kaip chaotiškoje savaitėje randi akimirkas sustoti ir susigrąžinti vidinę ramybę?
Nerandu. Kitas klausimas (juokiasi). Tikrai nerandu, dar neišmokau. Chebra sakė medituoti, sakau – tiek aš dar nerūkau. Aš apskritai nerūkau. Man patinka, kai aš turiu laiko išgerti kavos, kol kokia Austėja nesusistabdo ir sako – duok interviu. Ta pusė minutės buvo ramu. O jeigu rimtai, tai ne, nežinau. Blemba, man 25 metai, kokia dar ramybė? Kai bus 90 metų, tada ieškosiu ramybės.
Už ką ateityje būsi labiausiai dėkinga sau?
Gal, kad nepasidaviau, kai visi sakė – nedaryk, nes šūdą darai. Mano gyvenime yra labai labai daug žmonių, kurie man sako, kad man nepavyks. Dėkoju sau, kad aš jų neklausiau. Arba net paskutinę akimirką nesustresavau, va, pavyzdžiui, spektaklio „Andromaniją“ premjeros dieną. Tikrai, kai pasikalbi su pro žmonėmis ir suvoki, kad galimai susideginsi per pirmą kartą, net nepabandęs.
Daug minčių buvo. Bet kažkaip toliau darau. Aš žmogus – viena kambariuke paverkiu ir toliau darau.
Jei galėtum nusiųsti laišką jaunesnei sau – ką jai pasakytum?
Mokykis. Nes jeigu Ieva būtų jaunesnė ir sėdėtų šeštoje klasėje, pradėtų mokytis, šiuo metu jai būtų žymiai lengviau. Nebūčiau durna ir mokyčiausi. Aš visiems taip sakau. Nei vienas mokytojas nesugalvojo, kad čia jam reikia, kad tu mokėtum. Šiuo metu man reikia mokytis dvigubai daugiau, kad pasivyčiau savo kartelę, kurią aš gan aukštai esu pasistačiusi.
