Iš Pekino olimpiados Lietuvos sportininkai grįžta įvairios nuotaikos... Vieni sostinės oro uoste sutinkami kaip didvyriai ir klausosi fanfarų, o kiti stengiasi kuo nepastebimiau smukti per atvykimo salę, į automobilius susikrauti lagaminus ir karčią nesėkmių Kinijoje taurę srėbti tarp keturių namų sienų. Užvakar panašiai namo grįžo vienintelis Pekine startavęs Lietuvos sunkiaatletis – Ramūnas Vyšniauskas.
Viena puokštė gėlių
Vėlyvą ketvirtadienio vakarą iš Kinijos per Stokholmą parskrido viena iš buvusių Lietuvos vilčių Pekino žaidynėse sunkiaatletis Ramūnas Vyšniauskas. Lėtai susirinkęs mantą atvykimo salėje, jis su tėvu Broniumi ramiai brovėsi pro giminaičių ar draugų laukiančių žmonių minią. Sportininką pasitiko tik Sunkiosios atletikos federacijos bei Olimpinio komiteto atstovai –
Ramūnas už savo pastangas Kinijoje gavo tik kuklią puokštelę gėlių... Svorio kategorijoje iki 105 kg startavęs lietuvis olimpiadoje tikėjosi iškovoti medalį, tačiau vietoj šlovės sporto bei pramogų verslo žmogumi save tituluojantis Ramūnas priverstas aiškintis dėl nesėkmingo pasirodymo Pekine. Mat sportininkas rovimo rungtyje iš trijų bandymų sugebėjo iškelti vos 180 kilogramų svorį, o stūmimo rungtį ignoravo – nepasirodė ant pakylos. R.Vyšniauskas teigė gavęs peties traumą, tačiau Lietuvoje iškart pradėjo sklandyti gandai, kad sportininkas paprasčiausiai nenorėjo užimti beviltiškai žemos vietos ir specialiai pasitraukė iš varžybų. „Kaip iš tikrųjų yra – ar Ramūnas simuliavo traumą, ar ji tikra, turėtų atsakyti medikai. Kai bus popieriuje išdėstytas gydytojų verdiktas, tada ir spręsime, kaip vertinti R.Vyšniausko startą“, – iškart po sunkiaatlečio fiasko kalbėjo Lietuvos olimpinės misijos Pekine vadovo pavaduotojas Kazys Steponavičius.
Dvi valstybės
„Patikrino mane medikai, patikrino, – užvakar porino R.Vyšniauskas. – Pekine esantys mūsų daktarai darė rentgeną, dar kažką... Ir surašė popierius. Kas tiksliai ten parašyta, nežinau – esmė paprasta: peties raumuo netrūko, bet patempimas yra. Jau tris dienas geriu vaistus. Dabar jaučiuosi geriau, bet per varžybas tikrai negalėjau kelti štangos.“
– Ar pasikalbėjai apie tai su Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atstovais? Jų reakcija į tavo startus buvo itin kritiška...
– Kalbėjau. Viskas normaliai. Juk stengiausi, rengiausi olimpiadai, bet išėjo taip, kaip išėjo...
– Lietuvoje kalbama, kad simuliavai traumą...
– Apie ką mes kalbame? Kokia simuliacija? Veržiausi ant pakylos, nes stūmimo rungtis – mano stiprioji pusė. Tikrai būčiau pasiekęs neblogą rezultatą, nes puikiai žinojau, kad olimpiadai pasirengiau puikiai – galvojau apie medalį. Per antrą rovimo rungties bandymą, kai pakėliau svorį, suskaudo petį, todėl trečias bandymas buvo nesėkmingas. Norėjau dar kovoti, bet, supraskite, ką gali daryti, jei skausmas stipresnis už norą.
– Ką veikei po varžybų? Gal apžiūrėjai Pekiną?
– Net neatsimenu, kaip grįžau į olimpinį kaimelį – buvau toks įsiutęs dėl nesėkmės, kad net negaliu paaiškinti... Ką apžiūrėjau? Pekiną? Pasakysiu taip: dabar yra dvi valstybės, kurių nekenčiu... Tai Dominika, kur prieš pasaulio sunkiosios atletikos čempionatą apsinuodijau ir net nesugebėjau startuoti, ir Kinija... Čia svajojau pasirodyti itin gerai, bet kvaila trauma viską sugriovė.
– Bet prisipažink – Didžiąją kinų sieną matei...
– Mačiau, buvau nuvažiavęs... Palaipiojau, ir viskas...
– Kas dabar?
– Važiuosiu namo ir gydysiuosi. Tiesą pasakius, jau kitą dieną po nelemto pasirodymo patraukiau į sporto salę ir treniravausi. Žinoma, saugojau traumuotą petį. Kaip sakoma, kas manęs neužmušė, tas padarė stipresnį. Turiu tikslą laimėti olimpiadoje medalį – jo sieksiu 2012 metų Londono žaidynėse.
