Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 06 01, 14:59

Artėja „Sidabrinės gervės“: J.Šeduikytė tikisi nuoširdumo, apie kurį kuriami filmai

Sekmadienį Vilniuje įvyks nacionaliniai kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“. Nominantų gretose – ir Jurga Šeduikytė. Populiari dainininkė kine debiutavo animaciniu filmu „Mora Mora“. Ji – šio filmo režisierė, scenarijaus autorė ir kompozitorė – pasakoja apie kino bendruomenės santykius ir pačios draugystę su kita nominante – režisiere Giedre Žickyte.
Jurga Šeduikytė
Jurga Šeduikytė / Vaido Jokubausko nuotr.

– Artėja nacionaliniai kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“. Kokia nuotaika laukiate jų?

– Kai lūkesčiai yra labai dideli, tai tikiesi didžiausio. (Šypsosi.) Tačiau mano lūkesčiai buvo kitokie: labiausiai norėjau atlikti kūrybinį darbą ir išleisti į pasaulį. Dabar filmas „Mora Mora“ keliauja per festivalius.

Taip pat labai norėjau nebesapnuoti savo košmariškų sapnų, kurie vis grįždavo. O šiuo animaciniu filmu tikrai perkūriau savo vidinę energiją į kažką šviesesnio. Tikiu, kad įvyko kažko nepriimtino priėmimas ir pavertimas sau naudingu. Kitas dalykas – norėjau sukurti formą, per kurią galėčiau parodyti, kaip gimsta daina, kaip šis procesas atrodo iš vidaus. Turbūt daugelis muzikantų pritartų, kad geriausi kūriniai gimė iš didelio jausmo, nebūtinai šviesaus.

Filme „Mora Mora“ maža vidinė mergaitė bando atgaivinti apstingusį ir neveikiantį suaugusios moters emocijų pasaulį. Filmas paprastai ir suprantamai kalba apie schemą, kaip išjudėti iš kritinės situacijos, kokia ji bebūtų. Širdies balsą šiuo atveju įkūnija vidinis vaikas.

Vaido Jokubausko nuotr./Jurga Šeduikytė
Vaido Jokubausko nuotr./Jurga Šeduikytė

Man labai patiko tokia Eckharto Tolles mintis: santykiai žmogui duodami ne tam, kad jis būtų laimingas, o tam, kad jis taptų sąmoningas. Pratęsčiau, kad kūryba irgi duodama tam, kad taptum sąmoningas, kažką darydamas ir ieškodamas savo kelio, pasitikėdamas savimi, nesvarbu ar pavyks ar ne, juk vaisiai – tai jau ne mūsų reikalas. Kūryba taip pat yra būdas užmegzti santykį tarp žmonių ir transformuoti neigiamas būsenas į kažką šviesaus ir visiems atpažįstamo. Man kūryba – priminimas, kad visi reikiami atsakymai yra viduje, o žmogus ir šiaip yra stebuklas.

– Jūsų animacinis filmas „Mora Mora“, prodiusuojamas „Meno avilio“, yra nominuotas „Sidabrinės gervės“ geriausio animacinio filmo kategorijoje. Kartu varžosi filmai „Skaitmeninis Voodo“ (rež. ir prod. Antanas Skučas, Julius Zubavičius) bei „Elena“ (rež. Birutė Sodeikaitė, prod. ART SHOT, TRIPODE PRODUCTIONS, ADRIATIC ANIMATION). Visi trys filmai – apie rimtus psichologinius, socialinius dalykus. Šių dienų animacija nebėra skirta vaikams?

– Vienas motyvų, kodėl žmonės renkasi animacinę formą – jie leidžiasi į tai, kas yra iš vaikystės, kas yra labai svarbu. Mes grįžtame į tą laiką, kai buvome laimingi, nepaisant nieko, nes tuomet niekuo neabejojome. Animacijos tikslas man – pažadinti pasitikėjimą pasauliu, kad galėtum atpažinti savo kelią ir eiti juo. Aišku, visokios animacijos yra. Bet man labiausiai patinka jos kaip žanro žaismingumas ir neribotos fantazijos platybės.

Organizatorių nuotr./Mora Mora vizualas
Organizatorių nuotr./Mora Mora vizualas

Animacija yra žanras be ribų, todėl jis ir įpareigoja, ir suriša rankas: norėjau pasirinkti temą, kalbančią apie esminius dalykus ne tik man, bet ir kitam. „Mora Mora“ norėjau perduoti raminančią žinutę tam, kuris ją žiūrės.

Man atrodo, mes visi skirtingais amžiaus tarpsniais grįžtame prie tų pačių klausimų, kuriuos sprendė tėvai, seneliai, proseneliai. Ir man labai patinka, kad žmonija yra tinklas, kuris

komunikuoja, nepaisant teritorinių ribų. Gal meno užduotis tokia ir yra: sujungti tinklu žmones per kūrybą ir bendras atpažįstamas temas?

– Ką tik lietuvių kino bendruomenė apsilankė Kanų festivalyje. Jūsų „Mora Mora“ Kanuose buvo rodoma prieš metus. Ar spėjote pasijusti šios bendruomenės dalimi?

– Aš labai džiaugiuosi kino festivaliais ir kino bendruomene, jaučiu draugišką palaikymą, prisidėjimą kartu kurti. Buvo gana nesunku surinkti komandą, šnekėjomės apie tuos pačius dalykus ta pačia kalba.

Geriau pažinojau muzikos pasaulį nei kino. Man kine savotiškai jauku – čia žmonės ne tik nesibaido, bet ir laukia originalios formos, išlipimo už žanro ribų, o muzikoje dažnai tai sukelia daugiau klaustukų. (Šypsosi.)

Jaučiu kino žmonių bendruomeniškumą. Kiekvienos premjeros metu susitinkame su režisieriais, prodiuseriais. Visada gali jų ko nors paklausti. Kuriant „Mora Mora“ pirminę scenarijaus versiją, man labai padėjo filosofas Nerijus Milerius, jis suvedė su prodiusere Giedre Burokaite, kažkada sulaukiau daug palaikymo iš Lianos Ruokytės-Jonsson, esu dėkinga animacijos režisieriui Robertui Neveckui. Taip po truputį išdrįsau kyštelti koją ten, kur nuo vaikystės visada svajojau – į kino pasaulį.

Aš – kino pasaulio naujokė, tad esu labai dėkinga komandai už pasidalinimą patirtimi ir kantrybę. Nuo vaikystės vaizdas buvo toks pat svarbus, kaip ir garsas, tad labai džiaugiuosi pagaliau galinti juos sujungti į vieną. Jau parengėme paraišką naujam filmui, tikiuosi tęsti tai, ką pradėjau, nes idėjų netrūksta.

– Šie „Sidabrinės gervės“ apdovanojimai jums – pirmieji, kai nominuotas pačios režisuotas filmas. Šiuose apdovanojimuose ne kartą sėkmė lydėjo ir kitą režisierę, prodiuserę Giedrę Žickytę, o judvi draugaujate nuo vaikystės, esate Palangos Ramybės gatvės mergaitės. Ir štai šiemet Raudonuoju kilimu žengs tos dvi draugės – abi nominantės...

– Su Giedre buvome kaimynės, kai viena iš mūsų verkdavo kieme, abiejų mamos išbėgdavo pažiūrėti – kuri. (Juokiasi.) Ir iki šiol esame draugės. Skambina Giedrė: „Aš esu Palangoje, gal tavo mamai gėlių nunešti Motinos dienos proga?“ Kraustydamasi radau mūsų paauglystės laikų susirašinėjimą. Mielai prisėsiu kada nors, perskaitysiu.

Organizatorių nuotr./Mora Mora vizualas
Organizatorių nuotr./Mora Mora vizualas

Su Giedre esame artimos ir kūrybiniu matymu, gerbiame viena kitos nuomonę. Ji amžinai paskendusi darbuose. Kartais paprašo kūrybinės pagalbos, klausiu – kiek duodi dienų? Savaitės niekada neduoda (Juokiasi).

Esu mačiusi G. Žickytės filmų juodraščius, kai ji nemiegojusiomis akimis sprendžia, ar tai – geras variantas, ar ne. Kai kūrė „Šuolį“, negalėjau patikėti tuo, ką ji man pasakojo, nebuvau girdėjusi šios istorijos, kuri išties yra aukso vertės.

Giedrė dar žurnalistikos laikais turėjo unikalų sugebėjimą iškapstyti istoriją. Ko gero, žurnalistika jai buvo siauroka. Apsidžiaugiau, kai Giedrė rado savo vietą kine.

Kai šiemet skelbė „Sidabrinės gervės“ nominantus, aš buvau salėje. Staigiai nufilmavau ir nusiunčiau Giedrei. Manau, buvau pirmoji, kuri pasakė jai. Giedrė irgi mane pasveikino.

Man ši nominacija svarbi. Kai susijungia tekstas, idėjinis matymas, režisavimas ir muzika, gimsta kūrinys, kuris yra visiškai apie mano vidinį pasaulį. Labai smagu, kai kiti tai įvertina. Man tai – lyg patapšnojimas per petį: daryk toliau. O prizai bus-nebus... Juk smagus tas

momentas, kai kūrėjai tarsi pasiruošę eiti į sceną, bet nebūna susiplanavę kalbos, nes vis tiek netiki iki galo, kad laimės. Ir tada pamatai tą nuoširdumo akimirką, apie kurią realiai ir kuriami visi filmai. (Šypsosi.)

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką