Bet ne, pasitikriname akinius – jie tikrai ne rožiniai. Juk matome ir grotuotus namus nuo stogų iki grindinio, o vienišos gatvelės tokios kažkokios…
Tad kur tie banditai? Kur žadėti plėšikai? Šie klausimai, žinoma, retoriniai. Nes atsakymas ir taip aiškus – mes tikime tuo, kuo norime tikėti. Ir mes laimingi, nes mes tai žinome (na va, ir aš jau pradėjau lozungais kalbėti). Gal tikrai nesveika per ilgai užsibūti tarp pjautuvų ir kūjų?
Einame toliau. Šaligatviu prabėga vienišas tarakonas. Šį kartą nesutrypiu, labai jau liūdnas pasirodo. Matyt, ir šis neturi ko valgyti. Pro mus pravažiuojantys taksi vairuotojai tik sulėtina greitį, klausiamai pažvelgia ir nurūksta tolyn. Prisipažinsiu – Managvoje patys santūriausi taksistai, kokius teko kada nors matyti.
Štai, dar vienas įdomokas objektas – tai didžiulis lauko muziejus, su dar prieš žemės drebėjimą atkurtu miesto maketu. Po jį pasivaikštome tarsi Guliveriai. Štai katedra bazilika mūsų galvų aukštyje, o štai ir pagrindinis prospektas, su didžiuliais „univermagais“ ir blokiniais namais. Šaligatviuose šnekučiuojasi maži žmogeliukai. Deja, tai tik praeities prisiminimas...
Gerai, nevalia nugrimzti į liūdesį. Juk tai – kelionė, o ne socialinis tyrimas. Norėčiau būti optimistinės minties nešėjas, tad siūlau nuvykti į geriausius visame mieste kavos namus. Juose ne tik nusiperkame sau ir draugams gardžiausios pasaulyje kavos, bet čia pat vietoje po puodą išmaukiame ir patys. Dievaži, ji taip gardžiai kvepia.
Ir be galo žavu – kavos meistrai paaiškina, kaip malti pupeles, kokiame aukštyje augusi kava yra rūgšti, o kokiame – barchatinio skonio, kuri kava turi šokolado, o kuri vaisių natų. Tikrai drąsiai galiu sakyti, kad kava čia labai labai skani. O kas jau kas, bet aš sau leidžiu tai šnekėti, nes esu kavinis žmogus.
Na ką, šiandien su gardžiu (jau dvidešimtuoju) kavos puodeliu baigiu šią ganėtinai pilką, bet gardžiai kvepiančią dienoraščio dalį. Ir anonsuodamas kitą, jau paskutiniąją, noriu padėkoti Managvai už žemišką nuoširdumą.
Kitoje dienoraščio dalyje mažu lėktuvėliu skrisime į Karibus, kur lankysimės Didžiojoje Kukurūzo saloje. Čia juodaodžiai žmonės savo bažnyčiose gieda gospelus, o šneka jie žiauriai keista anglų kalba (panašiai, kaip žemaičiai, tik, kad angliškai).
Pasinersime į povandeninį pasaulį, kuriame – du nuskendę laivai (praminėm juos „Titanikas 1“ ir „Titanikas 2“). Be abejo, po vandeniu pamatysime koralinę krokodilžuvę ir retąją erelinę rają.
Iki draugai,
Linas
Visas Lino Adomaičio kelionių dienoraščio dalis rasite
paspaudę čia.
