„Aš tiesiog noriu išeiti ramybėje ir nustoti kentėti, viskas,“ – likus kelioms dienoms iki mirties sakė Noelia interviu Ispanijos naujienų kanalui Antena 3
Jos istorija sukėlė audringas diskusijas visoje Ispanijoje. Po interviu pasirodymo visuomenė pasidalijo į dvi stovyklas: vieni palaikė jos sprendimą, kiti socialiniuose tinkluose maldavo jos to nedaryti.
Gyvenimas, kupinas kančios
Interviu metu N.Castillo pasakojo, kad jos sprendimą nulėmė sudėtinga vaikystė po tėvų skyrybų, kai jai buvo 13 metų. Ji gyveno priežiūros centre, vėliau jai diagnozuotas obsesinis-kompulsinis sutrikimas ir ribinis asmenybės sutrikimas.
Ji taip pat atvirai prabilo apie tris seksualinės prievartos atvejus: vieną, kurį, kaip teigė, įvykdė buvęs partneris, kitą – naktiniame klube, kur ją išžagino du vyrai, ir trečią – bare, kur dalyvavo trys jaunuoliai. Apie nė vieną iš šių įvykių ji nepranešė policijai.
Praėjus kelioms dienoms po antrojo išpuolio, 2022 metų spalį, ji bandė nusižudyti. Nors išgyveno, liko paralyžiuota – prikaustyta prie neįgaliojo vežimėlio. Tai tapo lūžio tašku, paskatinusiu ją svarstyti apie eutanaziją.
„Man labai sunku miegoti, be to, nuolat jaučiu nugaros ir kojų skausmus,“ – sakė ji.
Ji pabrėžė, kad kančia buvo ne tik fizinė.
„Mano pasaulis buvo labai tamsus… neturėjau tikslų, neturėjau dėl ko gyventi,“ – prisiminė ji.
Eutanazija buvo atlikta Sant Pere de Ribes ligoninėje, kur ji gyveno.
Sudėtingas teisinis kelias
Ispanijoje pagalbinė savižudybė yra legali nuo 2021 metų birželio mėnesio. Tačiau Noelia kelias iki sprendimo įgyvendinimo buvo ilgas ir sudėtingas, daugiausia dėl šeimos pasipriešinimo.
Jos prašymas buvo patvirtintas 2024 metų liepos 18 dieną Katalonijos Garantijų ir vertinimo komisijos. Komisija nustatė, kad ji atitinka visus įstatymo reikalavimus: jos būklė buvo nepagydoma, lydima nuolatinės, sekinančios kančios ir visiškos priklausomybės nuo kitų.
Tačiau rugpjūčio mėnesį jos tėvas, remiamas ultrakonservatyvios religinės organizacijos „Christian Lawyers“, pradėjo teisinę kovą siekdamas sustabdyti procesą. Jis teigė, kad dukra nėra pajėgi priimti tokio sprendimo.
„Jis negerbia mano sprendimo ir niekada jo negerbs,“ – sakė Castillo.
Teisinė kova truko net 20 mėnesių ir perėjo penkias teismų instancijas – nuo Barselonos teismo iki Europos Žmogaus Teisių Teismo. Nė viena iš jų neprieštaravo jos sprendimui. Visi pripažino, kad ji atitinka reikalavimus ir yra pajėgi pati apsispręsti.
Paskutiniai žodžiai
„Suprantu, kad jis yra tėvas ir nenori prarasti dukters,“ – sakė ji apie savo tėvą. Tačiau pripažino, kad tarp jų santykiai nebuvo artimi.
„Jis mane ignoruoja. Tai kodėl nori, kad gyvenčiau? Kad likčiau ligoninėje?“ – retoriškai klausė ji.
Ilga kova galiausiai leido jai įgyvendinti savo sprendimą.
„Aš pagaliau tai padariau. Galbūt dabar galėsiu pailsėti,“ – sakė ji žurnalistui. „Nebegaliu pakęsti šios šeimos, nebegaliu pakęsti skausmo, nebegaliu pakęsti visko, kas vyksta mano galvoje.“
N.Castillo atsisveikino su šeima ir paprašė paskutinėmis akimirkomis likti viena.
„Nenoriu, kad kas nors būtų kambaryje,“ – sakė ji. „Nenoriu, kad kas nors matytų, kaip užmerkiu akis.“
