Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

IT srities ekspertė Vilma Misiukonienė – apie piratų gaudymą, rusų generolų mokymą ir prezidento V.Adamkaus poelgį

Vilma Misiukonienė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Vilma Misiukonienė
Šaltinis: 15min
1
Skaitysiu vėliau
A A

Vilmai Misiukonienei daugelyje sričių teko būti pioniere: programavimo ji mokėsi, kai dar Lietuvoje nebuvo kompiuterių, vėliau teko kovoti už teisę būti vyriškame technologijų pasaulyje. Vilmos gyvenime daug įspūdingų įvykių – ji kartu su kitais kūrė šalies autorių teisių sistemą, „medžiojo” nelegalių IT programų vartotojus, ES struktūrose prie vieno stalo sėdėjo su stambiausių tarptautinių korporacijų atstovais, net pasaulio prezidentų patarėjais kibernetinio saugumo klausimais.

Dabar moteriai labiausiai rūpi, kad mūsų šalyje IT politika, kuri tiesiogiai siejasi su mūsų šalies skaitmeninės ekonomikos proveržiu, užimtų deramą vietą valdymo sistemoje, kad atsirastų išmanančių politinių lyderių, IT ekspertais būtų labiau pasitikima, įtraukiant juos į svarbiausių strateginių klausimų sprendimų priėmimą, ypač kibernetinio saugumo srity, na, ir, žinoma, kad į IT sritį drąsiau įsilietų moterys.

Programavimas pieštuku ant popieriaus

„Visą laiką buvau smalsi naujiems dalykams ir jautri menams. Baigiau muzikos mokyklą, grojau smuiku, vaidinau mokyklos teatre, dainavau chore. Paskui gimė aistra šokiui, po modernaus šokio etapo patekau į tuomet garsų VU dainų ir šokių ansamblį.

Strategai negalėjo numatyti, kaip greitai vystysis skaitmeninis pasaulis – įsikels į mūsų namus, kiekvieno kišenes, ir mes tapsime priklausomi nuo savo išmaniųjų.

Tai, kad atsidūriau technologijų srityje, mano bendraklasiai ir artimieji niekaip negalėjo suprasti. Buvau meniška natūra, nors man patiko ir matematika. Lietuvos mokslų akademija paskelbė, kad atidaro neakivaizdinę jaunųjų programuotųjų mokyklą. Mokėmės Paskalio programavimo kalbos ir spręsdavom nesudėtingus uždavinėlius juos programuodami. Tada buvau 7 klasėje. Dabar sunku suvokti, bet žodžio „internetas“ tuomet Lietuvoje nežinojo niekas, lygiai taip pat, kaip ir neturėjo supratimo apie personalinį kompiuterį. Internetas į Lietuvą įžengė tik po gero dešimtmečio.

Nuotoliniu būdu – pieštuku ant popieriaus – sprendėm ir siuntėm laiškais išspręstas užduotis. Tokie mokslai truko ketverius metus – baigiau pirmąją laidą. Dešimtoje klasėje sulaukiau skambučio iš dr. G.Grigo (informatikos metodologijos ir lietuviškos IT terminijos tėvas. – aut.), jis ir paragino mane studijuoti taikomąją matematiką“, – prisimena Vilma, kaip pasirinko, ką studijuoti.

1980 m. į Lietuvą atgabenami pirmieji personaliniai kompiuteriai. Kompiuteriai atsiduria Mokslų akademijoje, Vilma pamena, kad prie jų buvo organizuojamas užimtumas dieną naktį, sudaromas grafikas darbuotojams padirbėti prie kompiuterių po valandą. „Kiekvienas čia įtrauktas jautėsi kaip Dievo pateptasis“, – šypteli Vilma prisiminusi.

TAIP PAT SKAITYKITE: Jolanta Pileckienė: „Tekėjau už našlio su trim vaikais, o dabar jau esame laimingi penkių vaikų tėvai ir netgi seneliai!“

Mokė rusų generolus dirbti kompiuteriu

Taikomosios matematikos studijas Vilma baigė 1989 m., pačiame Sąjūdžio įkarštyje. Pirmasis jos darbas buvo programuotoja eksperimentinėje gamykloje „Bitas“ prie Mokslų akademijos.

„Programavau, kūriau vartotojo sąsajas. „Bitas” kartu su „Baltic Amadeus”, kur vėliau buvau pakviesta dirbti, turėjo kontraktą su Rusijos gynybos ministerija. Tuo metu Lietuvos-Austrijos įmonė „Baltic Amadeus” buvo antroji užsienio kapitalo įmonė visoje Sovietų Sąjungoje. Ji ne tik rinkdavo kompiuterius, bet ir vesdavo kursus tiems, kam parduodavo.

Generolai atvažiuodavo pas mus mokytis, ne vieni, su palydovėm, – mokymosi programa ėjo išvien su „kultūrine”. Kažkas susirgo, ir aš po keturių mėnesių darbo toje įmonėje gavau iššūkį dėstyti tiems generolams. Atsimenu, kaip mes su kompiuterių namų direktore lakstėm paskui vieną pasimetusį generolą, kuris išsigando egzamino ir tik kartojo: „Man tik pažymėjimą duokite ir atstokite nuo manęs.“

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Vilma Misiukonienė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Vilma Misiukonienė

Absoliučiai niekas tuo metu negalėjo suvokti, net pats Billas Gatesas vienoje pasaulinėje konferencijoje sakė: „Neįsivaizduoju ir nėra tam realaus poreikio, jog personaliniai kompiuteriai bus kiekvieno mūsų namuose.“

Strategai negalėjo numatyti, kaip greitai vystysis skaitmeninis pasaulis – įsikels į mūsų namus, kiekvieno kišenes, ir mes tapsime priklausomi nuo savo išmaniųjų. Pavyzdžiui, neseniai vienas Danijos mokslininkų atliktas tyrimas nustatė, kad 4 iš 5 danų yra priklausomi nuo mobiliojo telefono“, – sako V.Misiukonienė.

Generolai atvažiuodavo pas mus mokytis, ne vieni, su palydovėm, – mokymosi programa ėjo išvien su „kultūrine“.

Norėjosi kažko daugiau nei visą dieną kalbėtis su kompiuteriu, tad po kurio laiko Vilma atsidūrė pardavimo skyriuje.

„Buvau pardavimo skyriuje viena moteris tarp 5 vyrukų, ir nuo tada prasidėjo mano kaip moters – mažumos – kelionė vyriškų technologijų pasaulyje. Tame skyriuje pardavinėjom personalinius kompiuterius, spausdintuvus, serverius, duomenų saugyklas.

Pirmieji stambūs klientai buvo bankai. Atsimenu, atvažiavo iš vieno banko keturi augaloti vyrai, ieško manęs, mano kolegos žiūri nustebę į mane. Aš bankininkams aiškinu, kaip ten tie tinklai bus sujungti. Nepamirškim, kad laikai buvo kitokie. Dabar tik kelia šypseną, tačiau tuomet bet kuris bent kiek sugebantis naudoti IT sistemą vartotojas buvo vadinamas IT specialistu. Kai aš pasirašiau pirmąjį užsakymą su banku, man buvo, rodos, vos 24 metai“, – šypsosi Vilma.

Piratų medžiotoja

Moteris prisimena pirmąsias „Infobalt“ parodas, kurios smarkiai pakeitė jos gyvenimą.

„Tuomet absoliučiai niekas nenaudojo legalių programų, nei valstybinės institucijos, nei verslas. Kadangi įmonė, kurioje dirbau, tapo oficialiu programinės įrangos („Microsoft“, „Symantec“, „Adobe“) atstovu, mūsų tikslas buvo bandyti parduoti programų licencijas. Niekas nepirko tų programų, nes nebuvo jokios intelektinės nuosavybės kultūros Lietuvoje, juolab tokioj naujoj srity kaip IT. Visi tuomet iš manęs juokėsi ir linkėjo toliau kovoti su vėjo malūnais“, – pasakoja V.Misiukonienė.

Lūžis įvyko, kai jai pavyko parduoti 6 licencijas valdžios sektoriui – tai buvo Ekonomikos ministerija. Ta ypatinga proga iš Miuncheno atvažiavo generalinis „Microsoft“ vadovas Vidurio ir Rytų Europai pasveikinti, buvo organizuota spaudos konferencija.

„Pramonė pagaliau suprato, kad kažkaip reikia kovoti su piratavimu“, – pasakoja Vilma. Jau buvo sukurta nemažai lietuviškų programų (buhalterinės apskaitos, žodynai), tad verslas ėmėsi iniciatyvos, ir 1997 m. buvo įkurta „Infobalt“ autorių teisių agentūra, o Vilma pakviesta jai vadovauti.

Pirmasis susitvarkė LR Seimas. Moteris pamena, kaip tuometinis Seimo IT departamento vadovas J.Milerius ją pasikvietė ir išdidžiai iš seifo ištraukęs parodė kolektyvinę licenciją visiems Seimo kompiuteriams.

„Iki šiol mane dar kartais pavadina piratų gaudytoja, nes tekdavo rengti ir patikrinimus. Daug prisidėjau prie autorių teisių IT sistemos kūrimo Lietuvoje, darbo su policija, supratimo apie licencijavimo sistemą, platinimą didinimo. Buvo daug mokomųjų sesijų, surengta šimtai visokių legalizavimo akcijų. Per tuos metus piratavimas smarkiai sumažėjo, valstybiniame sektoriuje jo neturi jau būti. Problemiška išlieka namų rinka”, – sako ekspertė.

Prie stalo su Valdu Adamkumi

„Infobalt“ valdyboje Vilma buvo pirmoji išrinkta moteris. „Jeigu kažkuriuo klausimu turėjau nuomonę ir norėjau ją ištransliuoti, turėdavau pateikti šimtus argumentų. Aplinkui gi buvo tik vyrai, jie nuolat pasakodavo anekdotus apie blondines…

Mentalinis mano lūžis įvyko 2002 m., kai asociacijos valdyba nuėjo susitikti su prezidentu Valdu Adamkumi.

Prezidentūroje yra tokia graži salė su dideliu ovaliniu stalu, visi šeši vyrai paspaudę rankas prezidentui netruko susėsti vienoje stalo pusėje, o aš prezidento patarėjui kažkokią informaciją dar duodu. Apsidairau ir matau: o, varge, man nebeliko kėdės! Nė vienas vyrų nepasijudino. Prezidentas pasižiūrėjo į tuos vyrus, pasižiūrėjo į savo patarėją ir šiltai tarė: „Jeigu gerbiami džentelmenai nesupyks, aš damą pasisodinsiu šalia savęs.“

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Vilma Misiukonienė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Vilma Misiukonienė

Posėdis vyko valandą, taip ir sėdėjom – vienoje stalo pusėje prezidentas, aš jam iš dešinės, patarėjas – iš kairės, o kitoje stalo pusėje – mano šeši sutrikę vyrai. Tada išeidama iš Prezidentūros pasakiau sau, kad nors mūsų visuomenė istoriškai patriarchališka, tačiau yra žmonių su kitokiu, kosmopolitiniu mąstymu, su aukštais kultūros standartais.

Prezidentas V.Adamkus savo poelgiu netiesiogiai parodė, kad moterys nėra antrarūšės, jos kaip profesionalės gali ir turi teisę sėdėti šalia vyrų ir net prezidento. Mano sąmonėje toks prezidento poelgis padarė didelį lūžį. Aš įgavau 1000 proc. pasitikėjimo. Žinoma, teigiami pokyčiai vyksta, ir dėl to smagu“, – svarbia patirtimi dalijasi Vilma.

Kalbėti su Europos politikais apie IT

Sykį svarbiame valdžios renginyje po vieno teisininko replikos „Kaip tu čia kalbėsi? Tu gi ne teisininkė”, Vilma supykusi nuėjo studijuoti teisės. Moteris turi du išsilavinimus – technologijų ir teisės: „Tai man labai padeda – kalbėtis su kiekvienu jam suprantama kalba.“

Vilma sako, jog nuo 2002 m. prasidėjo jos europinių reikalų era. 2003 m. IT politikos mokymai Briuselyje moteriai suteikė daug žinių ir ryšių. Buvo rinktinis dešimtukas – naujųjų kandidačių į ES narius atstovai.

Įkūrus ES tinklų ir informacijos saugos agentūrą, moteris buvo pakviesta ir tapo viena iš 30-ies IT pramonės grupės patarėjų. Ji šypsosi, kad pirmą kadenciją jai, vienintelei moteriai iš naujųjų ES šalių narių, teko dirbti kartu su 29 vyrais.

Aš drįstu teigti, kad Lietuvoje nėra nuoseklios IT politikos – nei politiniame, nei valdymo lygmenyje. Lyderystės šiuo klausimu neprisiima niekas.

„Iki praėjusių metų Europos skaitmeninės pramonės asociacijoje „DigitalEurope“ (atstovauja per 60 tarptautinių IT korporacijų ir 37 nacionalines IT asociacijas. – aut) buvau Lietuvos IT pramonės atstovė, o 2014 m. buvau išrinkta į „DigitalEurope“ valdybą. Buvau pirmoji ir vienintelė iš Baltijos šalių išrinkta į šią valdybą, nustebau gavusi tiek daug balsų”, – pasakoja V.Misiukonienė.

Tuo pat metu ji kuravo ir pasaulinės IT asociacijos (WITSA, įsikūrusi šalia Vašingtono) reikalus.

Įstatymų kūrimo ir įgyvendinimo stebėjimo procesai ir šimtai valandų, praleistų Seime ir valdžios institucijose. „Intelektinės nuosavybės apsauga – autorių teisės, kompiuterių programų patentavimo klausimai – buvo mano „arkliukas“, – prisimena V.Misiukonienė.

„Neturime skaitmeninės lyderystės“

Vilma neslepia, kad bičiuliaujasi su stambiose kompanijose konsultantais dirbančiais buvusiais programišiais (hakeriais). Pasak jos, tokie protai dažnai įdarbinami net valdžios institucijose.

„Mes, deja, skirtingai nei Estija, neturime skaitmeninės lyderystės. Aš drįstu teigti, kad Lietuvoje nėra nuoseklios IT politikos – nei politiniame, nei valdymo lygmenyje. Lyderystės šiuo klausimu neprisiima niekas. Skaitmeniniame pasaulyje nėra sienų, ir tiek valdžioms, tiek kitiems būtina aktyviai bendradarbiauti jungiant procesus, paslaugas.

Pavyzdžiui, paciento e.kortelė. Šioje srityje Lietuva Europoje labai atsilieka, yra pačiame dugne. Tarkim, nutiko kažkas žmogui kitoje šalyje, ir vietiniai medikai galėtų prisijungę prie sistemos matyti visus žmogaus duomenis – pradedant kraujo grupe, baigiant diagnozėmis ir vartojamais vaistais.

E.sveikata yra viena iš IT politikos krypčių su daugybe klausimų. E.sveikatai Lietuvoje išleista dešimtys milijonų. Teko dalyvauti konferencijoje, kur vyko jos pristatymas. Tie, kurie kūrė šią sistemą, buvo spaudžiami paaiškinti, kodėl išleidus tiek pinigų, nieko nėra. Jie atsakė: „Ką mums užsakė, tą ir padarėm, kokios buvo suformuotos nuostatos viešuosiuose pirkimuose, tai ir buvo padaryta.“ Manau, problemos esmė – ar kas nors suprato, ką reikia užsakyti ir aprašyti viešųjų pirkimų nuostatose?“ – Vilma atskleidžia vieną didžiausių šalies problemų – IT profesionalų stoką valdžios sluoksniuose. Moters įsitikinimu, mes turime labai stiprių IT specialistų, bet jie menkai įtraukiami į procesus.

TAIP PAT SKAITYKITE: Viena tarp vyrų. Karinio laivo vyr. leitenantė A.Aleknaitė – apie darbą jūroje, prietarus laive ir „puponautų“ gelbėjimą

Moteris vyrų pasaulyje

„Mitas, kad technologinė sritis – ne merginoms. Einsteino smegenys buvo didesnės ne dėl to, kad jis buvo vyras, o dėl to, kad jis grojo smuiku. Jau seniai mokslininkų įrodyta, kad grojimas muzikos instrumentu lavina smegenis geriau nei loginių uždavinių sprendimas“, – po 35 metų pertraukos Vilma nusprendė vėl paimti smuiką į rankas. Muzikavimas Vilniaus mėgėjų simfoniniame orkestre jai yra kūrybinė inspiracija ir tikra atgaiva.

Vilma yra Europos moterų ir technologijų tinklo valdymo grupės narė, taip pat laisvai samdoma ekspertė, įsitraukianti į naujas veiklos kryptis, tačiau kol kas ji nenori dar apie tai daug pasakoti.

Balandžio 21 d. Lietuvos psichologų sąjungos rengiamoje konferencijoje „Psichologas organizacijoje. Kuo vertinga darbuotojų įvairovė?” ji kalbės apie moteris ir jų vietą technologijų srityje.

Pasaulyje vis labiau ima trūkti IT specialistų, Europoje yra 50 000 laisvų darbo vietų, kibernetinio saugumo srityje yra milijonas neužpildytų darbo vietų. Lietuvoje trūksta apie 11 000 specialistų IT srityje. Deja, bet šioje srityje dirba tik 30 proc. moterų.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Vilma Misiukonienė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Vilma Misiukonienė

IT sritis yra ne tik programavimas, yra šimtai kitokių darbo pozicijų. Moterys geresnės specialistės mokymo, testavimo, internetinio dizaino srityje; jos ir programavimo srityje demonstruoja geresnius efektyvumo rezultatus. Pasak Vilmos, moterų stiprybė dirbant IT srityje yra jų empatijos jausmas, geresni organizaciniai sugebėjimai.

„Tose situacijose, kur aš atsidūriau, visada buvau vyrų pasaulyje. Manau, moterys dažnai savimi nepasitiki, per daug save nuvertina, dėl to jos ir vertinamos ne taip, kaip reikėtų. Džiaugiuosi, kad dabar vyksta stiprus moterų judėjimas technologijų pasaulyje. Bet dar daugeliui reikia kažkur susirasti tą 1000 procentų pasitikėjimo”, – šypsosi V.Misiukonienė.

TAIP PAT SKAITYKITE: Gintaras Chomentauskas: „Gebėjimas sakyti „ne“ – tai ne agresija, o savo ribų brėžimas“

Komentarai: 1
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką