Iš tikrųjų, tema žiauriai bjauri. Atvirai kalbėti apie Lietuvos visuomenės santykį su tautinėmis mažumomis yra kažkaip nepatogu ir nemalonu.
Neatsargiai pasirinkęs žodį gali užlipti ant kokių uždelsto veikimo stereotipų arba tiksinčių įsitikinimų.
Jeigu tie daikčiukai bus detonuoti, tai sprogimas neatsargų vaikščiotoją gali nublokšti į užribį prie „fašistų“ ar „vatnikų“. Žiūrint ant kokio sprogmens užlipsi.
Tas minų laukas – Lietuvos visuomenės santykis su tautinėmis mažumomis – kol kas yra mažai tyrinėtas, todėl mes turime labai mažai tikros informacijos apie savo bendrapiliečius, kurie save laiko ne lietuviais.
Ir iš tikrųjų, ką jūs žinote apie Lietuvos rusus, baltarusius, ukrainiečius, žydus, romus ar kitas bendruomenes? Matyt, dauguma mūsų apie savo bendrapiliečius žinome mažai, o didžioji dalis informacijos – paremta stereotipais.
Pavyzdžiui, ar žinojote, kad Vilniaus romai gyvena ne tik tabore? Ar žinojote, kad sostinėje veikia romų bendruomenių, kurios rūpinasi savo išskirtine kultūra ir neturi nieko bendro su narkotikų prekeiviais?
Ir iš tikrųjų, ką jūs žinote apie Lietuvos rusus, baltarusius, ukrainiečius, žydus, romus ar kitas bendruomenes? Matyt, dauguma mūsų apie savo bendrapiliečius žinome mažai, o didžioji dalis informacijos – paremta stereotipais.
Ar žinojote, kad Lietuvos žydų istorija prasidėjo ne per Holokaustą, kaip galima suprasti iš mūsų vadovėlių, bet maždaug prieš 600-700 metų. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai kvietė žydų bendruomenes į mūsų žemes, kad jos kurtų savo tradicinius verslus. Tai žydai įkūrė daug Lietuvos miestų.
O ar žinojote, kad pagrindiniai Lietuvoje transliuojamos Kremliaus propagandos žiūrovai yra ne rusai?
Pagal viešai skelbiamus duomenis, 2014 metais rusiškas televizijas žiūrėjo apie 401 tūkst. žmonių, o štai Lietuvos rusų skaičius yra gerokai mažesnis – 176 tūkst. žmonių.
Tai tarsi rodo, kad įtikėjimas Kremliaus propaganda priklauso ne nuo tautybės, o greičiau nuo išsilavinimo.
Aišku, atsiras teigiančių, kad Rusijos propagandą žiūri mistiniai „rusakalbiai“. Tačiau tikrovėje nėra tokio dalyko, o šis skirtingas tautas jungiantis terminas „rusakalbiai“ tarnauja tai pačiai Kremliaus propagandai, kuri V.Putino karus pateisina „tėvynainių gynimu“.
Šie paprasti ir net primityvūs pavyzdžiai parodo, kad mes, Lietuvos visuomenės nariai, vieni apie kitus žinome gerokai per mažai. Todėl paliekame daug tuščios erdvės, kurioje sėkmingai sklinda propagandinis triukšmas.
Triukšmas, kuriame kiekvienas rusiškai kalbantis žmogus piešiamas kaip įtartinas, o čečėnų tautybės generolas, suprask, iš esmės negali būti lojalus Lietuvai.
Triukšmas, kuriame garsiausiai rėkia Kremliaus režimui lojalūs politikai ir propagandistai, kuriantys mitus apie Europoje atgimstantį fašizmą.
Kur gali nuvesti toks visuomenės nesusikalbėjimas, savo akimis mačiau Ukrainoje. Ten daug metų politikai ir piliečiai nesuko sau galvos dėl to, kad šalies rytuose gyvenantys žmonės jautėsi atstumti, pamiršti ir nevisaverčiai.
Donbaso gyventojai save ir toliau laikė rusais, tapatinosi su Rusija, o kai Donecko ir Luhansko kiemuose pasirodė Kremliaus specialiųjų tarnybų žaliūkai su ginklais, vietiniai mielai iš jų paėmė pinigus ir automatus.
Ukrainos politikams tai nerūpėjo, nes Donbasui parodytas dėmesys nebūtų atnešęs rinkėjų balsų. O piliečiams tai nerūpėjo, nes „jeigu jie nori būti rusais, tai tegul būna“.
Taigi, Donbaso gyventojai save ir toliau laikė rusais, tapatinosi su Rusija, o kai Donecko ir Luhansko kiemuose pasirodė Kremliaus specialiųjų tarnybų vyrukai su ginklais, vietiniai mielai iš jų paėmė pinigus ir automatus.
Pagrindinė priežastis, kodėl Rusijai pavyko sukelti karą Ukrainoje, yra ta, kad šalies visuomenė jau seniai buvo suskaldyta, nesikalbėjo ir net nesistengė susikalbėti.
Gal Lietuvoje situacija nėra tokia sudėtinga kaip Ukrainoje, tačiau neabejoju, kad ji pablogės, jeigu ir toliau nieko nedarysime. Per 25 metus (!) mes taip ir nesugebėjome rasti santykio su žmonėmis, kurie gyvena Lietuvoje, bet jaučiasi čia svetimais.
Beveik neabejoju, kad Lietuvos ministerijų tarnautojai rastų popiergalių, kurie paliudytų apie tautinių mažumų projektus ir įsisavintus Europos Sąjungos pinigus. Ir ką? O kokia tų projektų nauda? Ar tai ir vėl tebuvo pagal taisykles surašyti lozungai, dėl kurių efektyvumo niekas nesuko galvos?
Matyt, taip, niekas nesuko ir nesuka galvos dėl Lietuvos tautinių mažumų integracijos, bet gal jau laikas pradėti sukti? Jeigu tuo nesirūpina politikai, tai gal pasirūpinkime mes, piliečiai? Juk kalba eina apie mūsų visų saugumą, nes V.Putinas savo karuose naudojasi tautinėmis mažumomis ir jų jausmais kaip ginklu.
Šią savaitę 15min.lt paviešino, kad mažieji Visagino skautai keliavo į Rusijos jaunųjų žvalgų organizacijos stovyklą, kurioje vaidino Raudonosios armijos kariškius, klausėsi sovietinės propagandos, mokėsi maskuotis, šaudyti, mėtyti granatas.
Tada telefonu kalbėjau su Visagino skautų organizacijos lydere Larisa Chrečkova, kuri pasakė tokią frazę: „Lietuvoje mes jaučiamės rusais, o Rusijoje – lietuviais.“
Tikiu, kad tai buvo nuoširdus pasakymas. Ir, matyt, taip jaučiasi ne tik Visagino skautai, bet dalis kitų tautybių žmonių Šalčininkuose, Vilniaus rajone, sostinėje ar uostamiestyje.
Tada telefonu kalbėjau su Visagino skautų organizacijos lydere Larisa Chrečkova, kuri pasakė tokią frazę: „Lietuvoje mes jaučiamės rusais, o Rusijoje – lietuviais.“ Tikiu, kad tai buvo nuoširdus pasakymas.
Prieš kelerius metus prezidentė Dalia Grybauskaitė prabilo apie vadinamąjį Rytų Lietuvos projektą. Jo esmė – pritraukti daugiau investicijų į tuos šalies regionus, kuriuose žmonės jaučiasi svetimi.
Tada pati šalies vadovė nuvyko į Lietuvos rytus ir bendravo su vietos gyventojais.
Jos pavyzdžiu pasekė ir kiti politikai, kariai, pareigūnai. Žinau, kad jauniesiems mūsų bendrapiliečiams buvo aiškinama, kad jie yra visavertė ir svarbi Lietuvos dalis.
Tai yra labai svarbus ir reikalingas darbas, kurį privalome atlikti mes – visi Lietuvos piliečiai, kuriems yra svarbi šalies gynyba ir saugumas.
Kiekvienas privalome prisidėti prie to, kad rastume kalbą su savo bendrapiliečiais ir aiškiai pasakytume: tai yra jūsų šalis, jūs čia esate reikalingi ir svarbūs.
Kaip tai daryti? Turbūt į šitą klausimą nėra vieno atsakymo, todėl kiekvienas galime rasti savų būdų. Bet galime pradėti nuo paprastų dalykų.
Pavyzdžiui, kiekvienas galime sau pasižadėti nekartoti kvailų anekdotų apie mūsų bendrapiliečius.
Galime pasižadėti, kad išgirdę kokią kvailybę apie tautines mažumas, sudrausminsime tuos kalbėtojus ir paaiškinsime.
Galime pasižadėti, kad nevadinsime Lietuvos rusų, lenkų, baltarusių, ukrainiečių apibendrinančiu terminu „rusakalbiais“.
Galime pasižadėti, kad kantriai diskutuosime apie svarbius dalykus net tuo atveju, jeigu žmogus bus prisigėręs Kremliaus propagandos. Juk parodyti tikrovę nėra sudėtinga.
Galime pasižadėti, kad kitą kartą eidami prie balsadėžių pagalvosime apie savo šeimos bei šalies saugumą ir neskirsime dėmesio politikams, kurie lobsta iš nesantaikos kurstymo.
TAIP PAT SKAITYKITE: Dovydas Pancerovas: Patriotiškumą lipdykime apie Lietuvos valstybę, ne lietuvių tautą
Projekto „Anapus propagandos“ rėmėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
