Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Marija Simona Šimulynaitė: kad tik ta reta rūšis – tikras vyras – neišnyktų!

Choreografė Marija Simona Šimulynaitė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Choreografė Marija Simona Šimulynaitė
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vos prieš pusmetį veiklą pradėjusio profesionalių baleto artistų kolektyvo – „Baltijos baleto grupės“ (BBG) – įkūrėja ir vadovė, choreografė Marija Simona Šimulynaitė drąsiai laužo stereotipus, ruošdamasi dviems vasarinėms premjeroms. Vienoje jų atsispindės sudėtingas menininko ir valdžios santykis, o kitas spektaklis agituos... už tikrą vyriškumą!

Kai daugelis teatrų baigia sezoną, jūs žiūrovus pakviesite net į dvi premjeras – birželio 15 dieną Šokio teatre, Vilniuje, pristatysite spektaklį „Diagnozė: vyras“, o birželio 16 dieną – „Arachnė“...

Nesutinku, kad teatrų sezonas vasarą baigiasi! Kiek man teko būti užsienyje, teatrai vasarą yra gan aktyvūs, rodo miuziklus ir spektaklius vieną po kito. Tik Lietuvoje nuo senų laikų įsigalėjusi tradicija, kad vasarą teatrai trims mėnesiams užsidaro. Kodėl taip turi būti?! Juk atvažiuoja turistai, iš užsienio grįžta draugai, giminės – atvirkščiai reikia siūlyti renginių. Žinoma, mes rizikuojame, nes reikės laužyti šią seną taisyklę, bet nieko – mes viską laužome! (Juokiasi) Su pirmuoju spektakliu „Depeche Mode: kitas pasaulis“ sulaužėme tradicinį baleto įvaizdį...

Nesutinku, kad teatrų sezonas vasarą baigiasi!Nuo jūsų BBG įsikūrimo praėjo pusmetis – kaip gyvenate?

Susilaukėme visokių nuomonių, gauname dėmesio – tas yra svarbu. O šiaip nėra lengva dėl valstybės požiūrio į mus, nes dirbame be finansavimo – tik iš entuziazmo ir su minimaliais atlyginimais, kuriuos surenkame iš bilietų. Jei ne Čiurlionio menų mokyklos, kurią esu baigusi, vadovas Romualdas Kondrotas, suteikiantis mums patalpas kas dieną dirbti ir rodyti spektaklius, nežinau, ar kas nors čia vyktų...

Per tą laiką atsisijojo žmonės, kurie tikėjosi užsidirbti pinigų. Bet atsiranda ir naujų šokėjų, kurie susiranda mus per „Facebooką“ ir džiaugiasi, kad grįžę į Lietuvą turės kur šokti. Pas mus nėra stagnacijos, neuždumblėjame, yra gyvastis. Pas mus visi gali laisvai reikšti savo nuomonę, kas ko norėtų, kas ką geriau atliktų fiziškai ar energetiškai. Net aš norėčiau šokti tokioje trupėje...

Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Choreografė Marija Simona Šimulynaitė
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Choreografė Marija Simona Šimulynaitė

Bet juk esate baigusi baleto klasę Čiurlionio menų mokykloje?

Taip, galėčiau, juk šokau nuo penkerių metų ir vis dar esu tinkamos formos, bet tada nukentėtų bendras vaizdas, nes nebebūtų akies iš šalies.

Nemažai menininkų ryžtasi ir režisuoti, ir patys dalyvauti pastatyme...

Na, taip, bet aš mačiau tuos darbus ir todėl to nedarau... (Šypsosi)

Per jūsų prisistatymą žiniasklaidai žiemą sakėte, kad norite sudaryti terpę tiems šokėjams, kurie nori grįžti į Lietuvą...

Taip, yra norinčių grįžti, su jais kontaktuojame. Tokiems žmonėms svarbiausia ne pinigai, o galimybė būti su šeima, gyventi ir šokti savo Lietuvėlėje... Neseniai diskutavome su šokėjais, kad galbūt Lietuvoje lieka stiprieji, o išvyksta silpnieji, nes gyventi tokioje šalyje, kurioje toks požiūris į meną, yra labai sunku... Ši tema kaip tik atskleidžiama mano būsimame spektaklyje „Arachnė“...

Puikybė yra kiekvieno kūrėjo savižudybė, ginklas prieš save patį.Iš šio spektaklio aprašymo žiūrovas sužino, kad jame šoks tik moterys ir jis gvildens ne vieną temą...

Taip, šis spektaklis paremtas Antikos mitu. Arachnė, jauna kūrėja, suserga puikybės liga – o puikybė yra kiekvieno kūrėjo savižudybė, ginklas prieš save patį. Jaunąją Arachnę mite nubaudžia deivė Atėnė, paversdama ją voru. O kas yra Atėnė – dievybė, galinti nutarti ką ir kaip nubausti – šiais laikais? Valdžia ir pinigai. Sėdi Seime dabar tokios Atėnės ir Herakliai ir ką gi jie daro tokiam jaunam kūrėjui kaip Arachnė? Koks yra tos dievybės santykis su talentingu kūrėju? Ar valdžia jį ištraukia, ar sužlugdo, ar jį finansuoja, ar suriša rankas, kojas ir sako: „Kurk!“

Pasirinkti spektakliui šį mitą ir šią idėją įkvėpė jūsų pačios patirtis?

Taip, „Arachnėje“ aš pamačiau savo likimą. Skaitydama mitą, kad Arachnė yra spontaniška, darbšti, daug dirba, galvojau, kad čia – apie mane... (Juokiasi)

Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Choreografė Marija Simona Šimulynaitė
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Choreografė Marija Simona Šimulynaitė

Mito pabaigoje Atėnė nubaudžia Arachnę ir paverčia voru, kuris, kaip išsiaiškinome simbolių žodynuose, yra vienintelis gyvūnas-kūrėjas, audžiantis saulės tinklus – harmonijos simboliu. Ir tuos tinklus jis leidžia iš savęs – tai geriausias palyginimas su kūrėju. Tik iš savęs tuos syvus tempi per kančias ir džiaugsmus...

Per šį spektaklį pirmose eilėse turėtų sėdėti valdžios asmenys, kuriems vertėtų susimąstyti?

Na, nenoriu aš nieko blogo sakyti apie mūsų valdžią, bet nuo senų laikų yra sakoma, kad tautos veidrodis yra kultūra. Ir kaipgi politikai atsiliepia į tai? Aš du metus šokau Estijoje, kur pastačiau spektaklį, surengiau savo darbų parodą – tarp ten ir čia yra toks skirtumas! Ten yra vertinamas ir gerbiamas kūrėjas, nes juk ne kiekvienas žmogus gali tapyti, austi ar šokti – tai dievo dovana. Nepaisant to, kad esi kitatautis, estai suteikia visas sąlygas kurti ir tave labai palaiko.

Tačiau aš grįžau į Lietuvą, nes mane traukė namai, tėvai, draugai, šunys, mylimos vietos ir pati Lietuva. Estijoje turėjau tokias sąlygas, kad tik tylėk ir sėdėk, bet... šaknys yra šaknys.

Iš mano laidos maždaug 80 proc. žmonių yra išvažiavę, bet kai juos lankiau, susidariau įspūdį, kad jie nori grįžti, tik neturi kur.

Žiūri į dabartinius riterius, besislepiančius už užtamsintų mašinų langų ar pripūstų raumenų, ir supranti, kad tai yra baikštūs vaikai, slegiami daugybės kompleksų.Jei spektaklyje „Arachnė“ šoka tik moterys, tai kitoje premjeroje – „Diagnozė: vyras“ dalyvauja tik vyrai – šokėjai ir mušamaisiais grojantys ansamblio „Giunter percussion“ muzikantai...

Taip, tai išėjo netikėtai... Kiekvienai moteriai vyras yra kažkokia mistinė būtybė – mes jų nesuprantame, jie nesupranta mūsų. Čia užburtas ratas. Kartais juk galvojame: „Iš kur tokia antilogika, nesupratingumas – kas jis per tvarinys?!“ (Juokiasi) Tai verčia moteris kalbėti apie vyrus.

Kodėl regimas toks skirtumas, šiuolaikinį vyrą palyginus su savo seneliu? Nėra to galantiškumo, pagarbos moteriai, tvirtybės, nėra stogo virš galvos, kai esi šalia vyro. Kodėl taip keičiasi tas vyras ir kas tai lemia, kad taip pasikeičia tie pasakų herojai – princai ant baltų žirgų... Žiūri į dabartinius riterius, besislepiančius už užtamsintų mašinų langų ar pripūstų raumenų, ir supranti, kad tai yra baikštūs vaikai, slegiami daugybės kompleksų.

Kristalizuojant šį spektaklį ir diskutuojant su vyrų kūrybine komanda, išskyrėme keturias šiais laikais susiformavusias vyrų rūšis. Pirmoji – vyras-princas, kuris savimi rūpinasi ir save myli labiau nei moteris. Kita rūšis – tvirtas vyras „sibiriakas“, kuris berželį nukirs, stogą uždengs, o moteris šalia jo jausis tikra moterimi, norinčia auginti vaikus ir žinančia, kad šalia jo ji bus saugi. Trečia rūšis – vyrai-kibernetinės pelytės, visą laiką sėdintys prie kompiuterio ir bendraujantys tik internetu. Jie – nuvytę, nesportuojantys, nebūnantys gryname ore ir tik rūkantis vieną cigaretę po kitos. Paskutinieji – tie raumenų kalnai, kurie stiprūs tik išoriškai, o viduje yra prisifarširavę kompleksų.

Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Choreografė Marija Simona Šimulynaitė
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Choreografė Marija Simona Šimulynaitė

Ką norite pasakyti šiuo spektakliu ir šiuo vyrų skirstymu?

Šiais laikais moterys stipriai kulniuku trypia vyrą, nes jos lipa į valdžią, kelia savo kartelę, intelektą, savimi pasitiki, o vyrai, staiga supratę, kad moterys yra su jais lygios, nebetenka entuziazmo. Todėl, manau, reikia daugiau dėmesio skirti vyrui. Ne gėjų šventės, ginančios jų teises, mums dabar labiau reikia, o vyro dienos, kad galėtume agituoti vyriškumą! Sako, gėjus dabar skriaudžia, o kur vyrai?! Mes po truputį naikiname tą vyriškumą... O juk kaip gera moteriai pašonėje turėti tikrą vyrišką vyrą – nebaikštų, nebijantį, pasitikintį savimi, tikintį savo natūraliu pradu. Todėl šiuo spektakliu norime pasisakyti už vyriškumą ir vyro dieną, kad tik ta reta rūšis – tikras vyras – neišnyktų! (Juokiasi)

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min