Izolda Gudelis: moteriai dera spindėti

„Kažin ar kada nors kils noras už keliasdešimt tūkstančių įsigyti vakarinę suknelę – kur su ja eisiu? Pirmenybę teikiu kūrybiško dizaino, patogiems itin kokybiškų audinių apdarams“, – samprotauja „Fragrances International“ rinkodaros vadovė Izolda Gudelis.

Savitumas. Visada troškau turėti bent vieną daiktą, kurio neturi niekas. Ne tam, kad pasipuikuočiau – kad jausčiausi individuali. Net ir mokykloje gūdžiais unifikuoto įvaizdžio laikais sugebėjau pasipriešinti pedagogams ir neleistinai segėjau auskarus, po apykakle slėpiau karoliukus, subtiliai pasidažydavau, o prie uniformos vienu metu įsidrąsinau avėti geltonus aukštakulnius.

Spalvingumas. Ką mes matom parduotuvėse? Vien tik juoda juoda... Nauja uniformų era? Tačiau mane labai masina spalvos (gal kad augau Kaukaze tarp subtropikų gėlių?), tad mielai renkuosi smėlio ar burgundiško vyno spalvos kelnes. Nuolat dirbu oficialioje aplinkoje, kur dalykinis įvaizdis ir nuosaikios jo variacijos gana reikšmingi. Kaip išlaviruoti? Juk biure apie ekstravagantiškiau apsirengusią moterį iš pirmo žvilgsnio paprastai manoma: „Nekompetentinga!“ Nes tokia profesionalė mėgina apstulbinti moteriškumu. Tiesa, pastaruoju metu sausas protokoliškumas praranda ribas, ir klasikinis kostiumėlis įgauna subtilios eklektikos, jaunatviškumo, sportinio stiliaus elementų – man tai labai priimtina.

Liberalumas. Klasikinio stiliaus niekada nepainiosiu su provokuojamu. O džinsai, švarkelis ir aukštakulniai – kodėl gi ne? Elegantiškos kelnės, lengvutis kašmyrinis megztukas ir minkštos odos bateliai žemomis pakulnėmis – kodėl gi ne? Jei dar subtilus šalis – kas tada galėtų būti elegantiškiau?
Nustebimas. Ilgai mane persekiojo stereotipas, kad tik Paryžius dvelkia rafinuočiausia mada pasaulyje, kad tik paryžietės – vienintelės moterys planetoje, kurias verta mėgdžioti. Tačiau... Daugelį metų lankydamasi šioje mados sostinėje, pastebėjau, kad čia merginos pasidarė itin atsainios, pabrėžtinai natūralistiškos: jų nešukuoti, tarsi po miego susivėlę plaukai, beformės suknelės, užmiegotos, makiažo nepatyrusios akys, o nagai nematę raudono lako – taip perlenkta lazda manęs nežavi. Kas kita – amerikietės, ypač niujorkietės: jos ryškios, tiesiog spindi savo koralinėmis lūpomis, švelniai padūmavusiomis akimis, įmantriais auskarais ir itin išpuoselėtu manikiūru.

Kontrastas. Esu moteris tos kartos, kuri dar spėjo išmėginti sovietmečiu egzistavusią kosmetiką ir gali ją palyginti su naujausia šių dienų: nuo lenkiškos „Pani Walewska“ iki prancūziškos „Chanel“. Kai tik pradėjau dirbti savo kompanijoje, iš „Chanel“ atstovų dovanų gavau lūpdažius – jų kokybės buvau tiesiog sužavėta. Maniau, kad ir manieji, lenkiški, ne prastesni (perlamutriniai, tolygiai pasklisdavo), tačiau skirtumas buvo akivaizdus. Pastebėjau, kad pirmieji, laikui bėgant, keisdavo lūpų spalvą, o „Chanel“ pigmentas ir šilkinis pojūtis lieka ilgai – kol nusivalai.

Saulėlydžiai. Gražiausi jie – Floridos paplūdimiuose, kur vaišinamasi jūrų gėrybėmis ir šampanu, kur moterys neafišuoja garsių markių logotipų (esu solidari su jomis, išimtį padaryčiau tik „Coco Chanel“ ir „Louis Vuitton“ rankinėms), vilki lengvas, besiplaikstančias šilkines sukneles arba prie plačių kelnių derina margaspalves palaidines, stovi smėlyje basomis, o iš rankų nebijo paleisti kriauklelėmis ar krištolu puoštų aukštakulnių basučių...