Radijo didžėjas Vytenis Sinkevičius: „Kas būtų, jei man liežuvis nulūžtų?“ (papildyta kovo 16 d.)

Kaip įspūdinga: tavoji rytinė „Radiocentro“ laida „Atsibusk su Vyteniu“ yra bene vienintelė, kurios pavadinime minimas vedėjo vardas!

Čia – prodiuserio idėja. Jis trenkė kumščiu į stalą: „Taip turi būti. Antraip apie tave nerašys žurnalas „Žmonės“.“ Nepasiginčysi, viršininkas vis dėlto. Bet dabar jau ir man tas pavadinimas patinka: atsibusk su Vyteniu, atsigulk su Vyteniu, galima visaip interpretuoti...

Nesistebiu, juk tu – vienas iš likusios saujelės pirmosios kartos radijo didžėjų, kurie dar turėjo veidus ir vardus. Šiuolaikinių radijo laidų vedėjų jau niekas nebežino...

Kaip ten dainuojama: „Video killed the radio star...“ Prieš dvidešimt metų nebuvo nei normalių lietuviškų televizijos kanalų, nei interneto – komercinės radijo stotys tada atrodė kažkas tokio! Žmonės klausydavosi prilipę. O dabar? Lietuviškų televizijos kanalų – keliolika, žvaigždučių ten – sočiai. O ir mes, radijo senukai – Giedrius Masalskis, Daiva Tamošiūnaitė, Martynas Starkus, aš – vienas po kito pasidavėme ekrano traukai ir išėjome į televiziją. Jaučiu anų laikų nostalgiją... Užtat džiugu dėl prasidėjusio radijo renesanso: vėl grįžta autorinės laidos, personažai ir klausytojai. Kai kurie, klausęsi manęs anuomet ir dabar, rašo laiškus: „Kaip smagu – vėl sugrįžo mano jaunystė, kai rytais klausydavau radijo ir žvengdavau...“

Žiūrėk, metai bėga, žmonės sensta, o tu kažkaip sugebi išlikti toks pat...

Tai matai – treniruojuosi, geriu papildus (juokiasi). Nors, tenka pripažinti, žemės trauka veikia: oda tįsta, pilvas auga, dantys nuo kavos gelsta... Bet šiais laikais viskas pataisoma, galima patempti, nusiurbti, pririšti – tereikia tik daug pinigo uždirbti.

Radijuje geri pinigai?

O kas yra geri pinigai Lietuvoje? Du tūkstančiai? Dešimt? Ir kiek procentų žmonių uždirba dešimt tūkstančių per mėnesį – nulis kablelis nulis kažkiek?.. Į tą kategoriją aš, deja, nepatenku. Užtat mokausi taupumo iš vyresnių žmonių: štai močiutė gauna šešių šimtų litų pensiją, ir ką – gyvena, žiūrėk, net susitaupo.

Tu, girdėjau, taupus? Ir pedantiškas?

Žiauriai... Iš skriagų giminės. Šventai tikiu, kad iššvaistyti pinigus naujam mersui, botulino injekcijoms ir madingoms drapanoms yra nesąmonė. Geriau leistis į keliones, pagalvoti apie pensiją, vaikus, kurių jau štai atsirado... Domiuosi nekilnojamuoju turtu, investavimo galimybėmis. Todėl pats nustembu prisiminęs, jog kadaise buvau „suplanuotas“ menininkas – Kaune baigiau Juozo Naujalio muzikos mokyklą, studijavau fortepijoną Muzikos akademijos Kauno filiale. „Naujalinėje“ tapome eksperimentine karta, kuriai nuo dešimtos klasės buvo panaikinti tikslieji mokslai – neliko kito kelio, tik stoti į konservatoriją. Laimė, anksti supratau, kad Geniušo iš manęs nebus, todėl mečiau fortepijoną ir įstojau į Kalbų ir vadybos kolegiją Kaune. Tais laikais buvo madoj verslininkai su žaliais švarkais ir auksiniais guzikais, tad panorau toks tapti.

Man keistai atrodo pramogų pasaulio kilbukai, apsikarstę briliantais, armaniais, gučiais, važinėjantys naujomis mašinomis, o visa tai – gauta lizingu... Juokinga.

Tėvai, tai sužinoję, nesigriebė validolio?

Visada buvau savarankiškas... Į radiją patekau netyčia: nuėjau apie kažką pakalbėti į radijo stotį „Tau“, o po pusvalandžio paskambino jos savininkas ir pakvietė dirbti. Efektas buvo stulbinantis: man – aštuoniolika, entuziazmas liejosi per kraštus! Paskui buvo „Titanika“ ir „Kauno fonas“, kurio savininkai manyje įžvelgė kažkokį potencialą ir paskyrė direktoriumi. O galiausiai Hubertas Grušnys pakvietė į „Mis M–1“ rinkimų komisiją. Ten susitikau su Gintaru Ruplėnu. Nežinau, gal su Ruplėnu išgėriau daugiau nei su Grušniu, bet būtent jis man pirmasis pasiūlė: „Atvaryk pas mus dirbti.“

Ilgai svarstei?

Neee... „Radiocentre“ pasodino į porą su Giedriumi Masalskiu. Giedrius mane visą savaitę ėdė – norėjo parodyti, kas yra eterio karalius. Tik išsižiodavau ką nors pasakyti – jis mane pertraukdavo! Bet paskui labai susigyvenome. Darėme, kas patinka, kartais net „į kairę“ nueidavome, o Ruplėnas užsimerkdavo dėl to, kas buvo ne visai „Radiocentro“ formatas. O kad laisvalaikiu nedepresuočiau, ėmiausi veiklos: filmavausi laidoje „BBTV“, išbandžiau save viešųjų ryšių kontoroje, pradėjau prodiuserio karjerą... Esu prodiusavęs „Išsipildymo akciją“, „Lietuvos garbę“, „Meilės trikampį“, „Gintarinę ledi“. Dar dirbau reklamos srityje, nes buvo madinga joje dirbti: visi ten važinėjo naujomis mašinomis, rengėsi brangiais drabužiais, turėjo savo įvaizdį – na, Beigbeder apie tai geriau parašė. Bet man tai atrodė žiauru, nes iš tiesų tie žmonės uždirbdavo vos tiek, kiek aš gaudavau radijuje už keturias valandas, o dirbdavo iki išnaktų.

Nerami tu dūšia, reikia pasakyti...

Nerami... Visą laiką tuo pat metu dirbau radijuje. Su partneriais turiu ir kontorėlę – „SSB studiją“, kur užsiimame visokiais projektukais, kuriame laidą „Pirmas kartas su žvaigžde“, ją dabar rodo LNK. Pamenu, esu vienu metu dirbęs keturiuose darbuose ir dar studijavęs: Muzikos akademijoje baigiau kino ir televizijos vadybą. Beje, studijos buvo dieninės.

Dėl ko taip plėšaisi?

Dėl saviraiškos. Negaliu sėdėti sudėjęs rankų – iškart „važiuoja stogas“. Sausį veiklos buvo mažai, tad užsiėmiau vaikų auginimu – o tai, pasirodo, nelengva! Geriau jau eiti dirbti... Ne viską matuoju pinigais: pavyzdžiui, atsisakau vesti kai kuriuos renginius, nes pagalvoju, kad tuos kelis tūkstančius, kuriuos uždirbsiu, teks išleisti gydymui ir reabilitacijai. Ech, tie „kiaulių baliai“, kuriuose žmonės išpurtusiais žandais verda savo sultyse, tu bandai juos linksminti, o jie į tave net nežiūri... Ne, man įdomiau tai, kas nauja. Todėl nebedarau „Išsipildymo akcijų“, „Lietuvos garbių“ – tiesą sakant, niekas ir nebesiūlo jų daryti (juokiasi), bet ir pačiam pabodo, nes nieko nauja. Labdaros akcijos tik pirmąkart atrodo gražu, o paskui pakvimpa kažkokiu nešvariu komerciniu prieskoniu...

Bet juk nesi idealistas, pripažįsti, kad gyvenime kartais labai praverčia tas komercinis prieskonis?

Taip, aš absoliučiai racionalus žmogus. Man keistai atrodo pramogų pasaulio kilbukai, apsikarstę briliantais, armaniais, gučiais, važinėjantys naujomis mašinomis, o visa tai – gauta lizingu... Juokinga. Negaliu sau leisti turėti naujo merso, negaliu restorane mokėti šešiasdešimties litų už karštą patiekalą – man tai atrodo nesuvokiama.

Kada nors buvai bohemščikas? O gal – atvirkščiai – tas stropuolis, kuris po vakarėlio visus tvarkingai išvežioja namo?

Nežiūrėkite į mane kaip į šventąjį ar pedantą (juokiasi). Bendravau su muzikais, dailiokais, būdavo tų vakarėlių. Bet, turiu pripažinti, pedantiškoji gyslelė išryškėdavo: vakarėliai vykdavo ne mano namuose, nes aš būčiau nepakentęs betvarkės! Ir dabar su kolegomis palaikome ne tik kolegiškus ryšius – susitinkame, geriame vyną, kepame šašlykus.

„Lietuvos ryto“ televizijoje vedi laidą „Šeimų dvikova. „Akropolio“ turnyras“. Ir toks velniškai teigiamas joje atrodai...

Bent jau atrodau (juokiasi). Visus savo darbus gavau bendraudamas. Kažkada su Edmundu Jakilaičiu skridome vienu lėktuvu... Ir taip atsidūriau „Lietuvos ryto“ televizijoje. Vedžiau laidą „Kas tu toks?“ – buvo smagu. Ją pakeitė „Šeimų dvikova“ – irgi smagu, nes nuoširdu ir paprasta, nėra pedofilų, žudikų, girtuoklių, peilių ir nuogų papų.

Tikrai gerai jautiesi, dirbdamas ne pačiame populiariausiame kanale?

Spindesio pakanka. Štai sykį sėdžiu sporto klubo saunoje, ateina vyriškis. „Karšta?“ – klausia. „Na, taip, karšta.“ Juk mes saunoje, galvoju. „Gal vandens?“ – „Ačiū, ne.“ Ko jis nori? Žiūri taip keistai... Gal iš tų, kurie į pasimatymus kviečia? „Tai po to – į studiją? Filmuotis?“ – klausia. Ak, pažino! Nežinau, ar man patiktų, jei taip nutiktų dažnai. Ir su baime suvokiu, kad gali taip būti: ims ir paskambins man kas nors iš didžiųjų kanalų. Na, štai, sakys, mažasis kanalėlis tave jau išpromino, apie tave jau rašo žurnalai, todėl mes tau turime pasiūlymą... To ir bijau. Bijau, kad pasiūlys vesti šokančių ar dainuojančių žvaigždžių laidą už kosminius pinigus. Ką tada daryti? Pagalvoti apie šeimą, namus, apie jachtą Graikijoje ir parsiduoti?.. Kita vertus, nesureikšminu savo buvimo TV. Šiandien esu, rytoj – nebe. Tokia kasdienybė. Lietuvai užtenka dešimt tikrų veidų, o kiek jų turim dabar – skaičiavot?

Papasakok apie savo namus, dėl kurių galėtum parsiduoti.

Pirmąją būsto paskolą ėmiau net su vienuolikos procentų palūkanomis... Patikėk, ilgai galvojau, kas bus, jei man liežuvis nulūš! Bet susitvarkiau. Tame pačiame bute ilgai neužsisėdėdavau – vis stengdavausi gerinti savo padėtį tiek vietos, tiek dydžio prasme. Ir dabartinis trijų kambarių butas, manau, ne paskutinis: reikia plėstis, reikia namo, nes vaikai auga, bus per ankšta... Su žmona Stela auginame septynmetę Gabiją ir metukų Vytį. Bet namui kaip nėra to milijono, taip nėra...

Apie šeimą kalbi gana šykščiai, fotografuoti vaikų apskritai neleidi... Keista: pats vedi šeimoms skirtą laidą, o savąją slepi!

Na, radijo laidoje dažnai kalbu, pavyzdžiui, apie erekciją, kitus ne visada vaikų ausims skirtus dalykus, bet juk tai nereiškia, kad... Stengiuosi atskirti du dalykus: aš ir mano darbas yra viena, o šeima – visai kas kita. Bijau, kad artimiesiems tai tik į naudą... Eteryje galiu būti šmaikštus, linksmas ir nepraustaburnis, o šeimoje esu visai kitoks: skriaga, burbalius, priekabiautojas. Tiesiog – elementarus lietuvis vyras. Tik žmonos ir vaikų nelupu.

Ir kotletų iš žmonos reikalauji...

Žmona už mane jaunesnė. Studentė – studijuoja magistrantūroje, užaugusi taps vadybininke, nors prieš tai baigė filosofiją. Gerbiu ją už ryžtą, nes auginti mažą vaiką ir studijuoti yra didvyriškumas. Kartais ji atsiduria prie palūžimo ribos – tada jau aš imuosi virtuvės ir tėvystės džiaugsmų. Gabija – pirmokė, žaidžia tenisą. Tai mano nerealizuota svajonė: visada norėdavau, bet nesugebėdavau susimokėti, nes tenisas Lietuvoje kainuoja beprotiškus pinigus. O mažiukas... Galvojome pavadinti ir taip, ir kitaip, o išėjo Vytis – kaip netikėta, ar ne?.. Mane mokykloje visi vadino Vyčiu. Sūnus jau bando žengti pirmuosius žingsnius. Visi šie metai labai priklausė nuo jo: tai temperatūra, tai diegliai... Į darbą keliuosi penktą ryto, o Vytutis iki tol mėgsta atsikelti kokius tris kartus. Į eterį kartais lepteliu: „Atleiskite, nemiegojau.“ Bet negi nuolat skųsiesi?..

Tavo šeima, kaip ir turi būti Vytenio, – tobula?

Nežinau, ar apskritai tokių būna. Ir pats nesu tobulas. Ne kiekvienam vyrui tenka džiaugsmas matyti, kaip auga jo sūnus, o aš tą galimybę turiu. Lyg ir reikėtų džiaugtis, bet vis tiek burbu, nes būti uždarytam tarp keturių sienų su kūdikiu – vėl blogai. Kaip pradedi dieną ant grindų šliaužiodamas ir guguodamas, žiūri – jau septynios vakaro, o tu vis dar ant tų pačių grindų guguoji... Ir galvoji: „Prasmingai gyveni, Vyteni!“

Apie savo širdies reikalus niekada nebuvai labai atviras – tvirtinai, kad niekuo išskirtiniu šioje srityje nepasižymėjai. Vis dėlto bent vieną iš tavo buvusių draugių – aktorę Ingą Jankauskaitę – tikrai galima pavadinti išskirtine asmenybe…

Taip, vis pasitaiko ją primenančių. Na, ir ką? Susitinkam. Bendraujam.

Juk tu ją išvedei į žvaigždes – atvežei iš Kauno į Vilnių!

Ne, sau aš tos garbės nepriskiriu… Pagarbiai tegaliu pasakyti – su bet kuo neprasidedu. Visos mano moterys buvo gabios, protingos ir sugebėjo pastovėti už save. Pasirinkdamas niekada nebuvau suklydęs. Visos jos šiandien puikiai gyvena, ir visoms joms linkiu sėkmės. Ech, kokia šabloniška frazė...