Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Pasakojimas apie dvi žydų sinagogas Vilniuje: abi sugebėjo išlikti istorinių įvykių mėsmalėje

Gėlių (kairėje) ir Vilniaus choralinė sinagogos
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Gėlių (kairėje) ir Vilniaus choralinė sinagogos
Šaltinis: 15min
2
Skaitysiu vėliau
A A

Kai kalbame apie skirtingas tautas, labai dažnai pirmiausia prieš akis iškyla jų maldos namų vaizdinys: musulmonai – mečetė, krikščionys – bažnyčia ir cerkvė, karaimai – kemesa, žydai – sinagoga.

Nieko keista, juk būtent maldos namuose geriausiai atspindima tautos istorija, kurios sunaikinti jų nepavyko net daugybę šventovių sandėliais ir kitais „viešos paskirties“ pastatais pavertę okupantai.

Tęsdami projektą #šaliamūsų ir pasakojimą apie Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę, šįkart kviečiame apsilankyti dviejose skirtingose Vilniaus sinagogose. Jos skirtingos ne tik tuo, jog viena – veikianti, o kita – tik dabar pradėta restauruoti.

TAIP PAT SKAITYKITE: Pažintis su Lietuvos žydais – beigeliais kvepiančioje krautuvėje

Vilniaus choralinė sinagoga: vienintelė išliko, tačiau nėra tipiška

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Vilniaus choralinė sinagoga
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Vilniaus choralinė sinagoga

Vilniaus choralinė sinagoga arba Taharot Hakodeš sinagoga yra vienintelė išlikusi iš 105–110 Vilniaus sinagogų ir judėjų maldos namų. Dabar ji tiesiog žinoma kaip Vilniaus sinagoga. Pylimo g. 39 stovintys maldos namai gausiai lankomi turistų – ir ne tik žydų.

Lankytojų pas mus daug. Ir kartais užsuka iš labai egzotiškų šalių, net negirdėtų salų, – sakė Vilniaus choralinės sinagogos gidė.

Visus juos pasitinkanti gidė Natalija Heifetz sako, jog neskirsto žmonių pagal tautybę, bet pagal žinias – taip. „Juk daugumą dalykų, kurie žydų tautybės žmogui žinomi nuo kūdikystės, kito tikėjimo žmonėms atrodo nesuprantami“, – paprastai paaiškina klausimą, ar tarp lankytojų yra žydų.

Jai pačiai žydiškumas atrodo natūralus. Kitaip gyventi nemoku ir nenorėčiau – šypteli ir ranka parodo į plaukus: „Čia perukas. Daugeliui tai kelia nuostabą, bet man – įprasta. Kaip ir kiekvienai religingai žydei“, – paaiškina.

Kalbėti apie žydų tradicijas, ypač – moterų, ji galėtų ilgai. Ne veltui, kaip pati sako, buvo „užverbuota“ Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre vesti paskaitas įvairiomis žydų kasdienį ir religinį gyvenimą liečiančiomis temomis.

Pabendravus su N.Heifetz bent pusvalandį norisi iš karto užsirašyti į šias paskaitas. Vis dėlto nemažai įdomybių galima sužinoti ir per jos vedamas ekskursijas sinagogoje.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Vilniaus choralinė sinagoga
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Vilniaus choralinė sinagoga

Joje gidė jaučiasi tarsi namuose, kadangi lankosi nuolat – jos vyras yra šios sinagogos giedotojas. Tai – vienos svarbiausių pareigų sinagogoje.Pabendravus su N.Heifetz bent pusvalandį norisi iš karto užsirašyti į šias paskaitas. Vis dėlto nemažai įdomybių galima sužinoti ir per jos vedamas ekskursijas sinagogoje.

„Kantorius prieš karą būdavo kiekvienoje sinagogoje. Tai – maldos vedantysis ir Toros skaitovas“, – pasakojo N.Heitetz.

Pasak jos, Vilniaus choralinė sinagoga nėra pati seniausia ir didžiausia Vilniuje. Bet ji vienintelė likusi iš 105 sinagogų, buvusių čia prieš karą. Išlikti jai pavyko tik dėl to, kad Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai ja naudojosi kaip sandėliu. „Jie čia laikė savo vaistus ir medicinos įranga. Tam tikrą laiką čia buvo ir ligoninė vokiečių kariams. Čia vienintelė priežastis, kodėl ji išliko ne tik stovėti, bet praktiškai nebuvo ir pažeista“, – pasakojo gidė.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Vilniaus choralinė sinagoga
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Vilniaus choralinė sinagoga yra Lietuvai nebūdingo mauritaniško stiliaus

Unikalu tai, kad visos spalvos, ornamentai ir dekoras – autentiški. „Vis dėlto įdomiausia, jog vienintelė išlikusi Vilniaus žydų sinagoga yra ir didžiausia išimtis. Ji nebūdinga Lietuvos sinagogų stiliui. Paprastai jos visos būdavo be jokių ornamentų, dekorų – tiesiog vieta, kur žmonės galėjo ateiti pasimelsti ir paklausyti Toros skaitymų. Ši sinagoga atrodo kaip sinagogos arabų šalyse arba Ispanijoje, Portugalijoje. Jos statybos buvo užsakytos žydų, gyvenusių Vokietijoje, kurie jau nebuvo labai religingi. Bet tada, kai Vilnius buvo vadinamas Šiaurės Jeruzale, jie norėjo pastatyti sinagogą Vilniuje“, – pasakojo gidė.

Tai buvo prestižo reikalas. Užsakovai norėjo išsiskirti, tad ši sinagoga ne tokia kaip kitos. Ji – mauritaniško stiliaus, – sakė gidė

Jos teigimu, šioje sinagogoje net yra keletas vietų, kurių apskritai neturėtų būti žydų maldos namuose.

„Kiekvienoje sinagogoje turėtų būti trys vietos: habima – vieta, kurioje skaitoma Tora. Šioje sinagogoje ji yra netipiškoje vietoje – per vidurį (paprastai būna šone). Antroji – kantoriaus vieta, kurioje jis meldžiasi už bendruomenę, stovėdamas nugara žmonėms, bet atsisukęs veidu į pačią švenčiausią sinagogos vietą. Tai – trečioji vieta, nematoma visiems, tik rabinui ir kantoriui. Čia laikomi Toros ritiniai. Tačiau parodyti jų negaliu – pagal ortodoksų tradiciją (o ši sinagoga – ortodoksų) moteris neturi teisės net paimti Toros ritinių“, – sakė ekskursiją po Vilniaus choralinę sinagogą surengusi gidė.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Vilniaus choralinė sinagoga
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Vilniaus choralinės sinagogos habima

Į ekskursijas susirinkę žmonės visuomet ją apipila klausimais apie judaizmą. Apie šią religiją vis dar sklando daug mitų. Vienas iš jų – kad ši religija turi daugybę griežtų taisyklių. Tačiau iš tiesų, anot N.Heitetz, judaizmas yra labai liberalus.

„Pagrindinis principas – žmonės ir dievas. Tiek kantoriai, tiek rabinai, tiek tikintieji – visi yra lygūs. Aukštesnis tik dievas. Mes neturime išpažinties. Jeigu žmogus nori ateiti išpažinties, jis gali ateiti pas rabiną. Bet atleisti nuodėmių jis negali, nes rabinas – paprasčiausias žmogus“, – sakė N.Heitetz.

Į pamaldas, kurios vyksta kasdien (du-tris kartus per dieną; rytinė malda kasdien prasideda 8.30 val., per Šabą, t.y. šeštadienį – 9 val.), gali užsukti ne tik žydai. Tiesa, tiek kitatikiams, tiek judėjams lankantis sinagogoje būtina paisyti tam tikrų reikalavimų. Pirmiausia – aprangos.

„Dengti galvą turi tik patys žydai. Tarp kitko, čia – ne tikri mano plaukai, o perukas. Ištekėjusios moters galva turi būti dengta – peruku, skara. Tik netekėjusi moteris gali būti vienplaukė, – mostelėdama į savo plaukus pasakojo pašnekovė. – Pamaldose dalyvaujančių moterų alkūnės ir keliai taip pat turi būti uždengti (jų neturi matytis ne tik stovint, bet ir sėdint). Iškirptė – ne gilesnė kaip per delną“.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Gidė Natalija Heifetz
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Gidė Natalija Heifetz

Žydų vyrams privaloma dengti galvą specialia kepurėle. Kitatikiams šis reikalavimas negalioja. Tačiau jų apranga, lankantis sinagogoje, turi būti padori. Moterys ir vyrai meldžiasi atskirai. Šioje sinagogoje moterims skirtas antrasis aukštas.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Vilniaus choralinė sinagoga
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Vilniaus choralinė sinagoga

„Judaizmo pagrindas, kaip ir kitų religijų, – nuolatinė kova su savo trūkumais. Jeigu visagalis davė mums tam tikrus instinktus, nereikia jų provokuoti. Principas toks: žymiai lengviau nedaryti nuodėmių nei po to taisyti jų pasekmes. Štai kodėl maldos ir Toros skaitymo metu vyrai turi susikaupti, o ne dairytis į moteris“, – priežastį, kodėl vyrai ir moterys meldžiasi atskirai, paaiškino kantoriaus žmona.

Tos moterys, kurios fiziškai negali užlipti į antrą aukštą, meldžiasi už baltos užuolaidos. Į antrą aukštą lipti (arba už širmos atsisėsti) pamaldų metu turi ir kitatikės moterys.

Pamaldų metu vaikštinėti po sinagogą negalima – tiek žydai, tiek kitatikiai arba sėdi, arba stovi. „Net suolai tam pritaikyti – tik su dviem pozicijom: sėdėjimui ir stovėjimui. Žydai nesiklaupia“, – rodė gidė.

Pasak jos, net ir paprastą dieną užsukęs į šią sinagogą per pamaldas rasi nemažai žmonių. „Nepaisant to, jog dabar daug mišrių šeimų, netrūksta ir religingų žmonių“, – džiaugėsi pašnekovė.

Jos pačios šeimos gyvenimas be judaizmo principų neįsivaizduojamas, nors iš šalies klausant kai kurie reikalavimai, kurių tenka laikytis, turėtų sukelti nemažai nepatogumų.

„Daug kam gal atrodo, kad tai sudėtinga: mes galime valgyti tik košerinį maistą – paruoštą, laikantis tam tikrų principų, kalbant apie mėsą – tik košerinio gyvūno (t.y. jis turi būti skeltanagis, žoliaėdis). Svarbus ir gyvulio paskerdimo būdas – jis turi būti pats humaniškiausias, kad gyvulys nesikankintų. Todėl įsigyti bet kur ir bet kokios mėsos negalime: perkame iš užsienio, yra Vilniuje ir vienas restoranas. Žinoma, mokame brangiau. Bet iš patirties sakau: jei netaupysi maistui, ypač Šabo, visos išlaidos atsipirks.

Košerinė žuvis – turinti žvynus ir pelekus. Vaisiams ir daržovėms vienintelis reikalavimas, kad jie būtų be kirmėlių ir vabzdžių. Kiaušiniuose neturi būti kraujo. Bet man jokie apribojimai nesukelia ypatingų sunkumų“, – tikino pašnekovė. Savo šeimos tradicijas ji perdavė ir vaikams. Tiesa, jie su anūkais gyvena ne Lietuvoje.

Pasak pašnekovės, laikytis tradicijų religingiems žydams padeda pati religija.

„Mūsų religija labai neveidmainiška. Remiantis ja, galima kalbėti apie viską. Talmude parašyta viskas. Todėl geras rabinas turi išmanyti daug dalykų – chemiją, fiziką, net moters fiziologiją. Ji net ir naktį gali į jį kreiptis dėl savo intymių problemų. Rabinas privalo paaiškinti, kaip turi elgtis moteris pagal judaizmo principus“, – pasakojo N.Heifetz.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Vilniaus choralinė sinagoga
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Vilniaus choralinė sinagoga – vitražas

Pasak jos, moteris judaizme labai svarbi. Juk net tautybė eina pagal moters liniją. „Pats žodis hebrajų šventąja kalba motina – ima – turi tą pačią šaknį kaip ir žodis am – tauta. Anais laikais, kai daug vyrų buvo Toros žinovai, jie tiktai mokėsi, nedirbo. Praktiškai visas krūvis buvo ant moters pečių. Ji privalėjo ne tik pagimdyti, auklėti vaikus, rūpintis namais. Bet ir uždirbti pinigus. Tad dauguma turėjo darželį, krautuvėlę – ir moteris va taip sukosi. Už rabino ištekanti moteris žinojo, kad gyvens sunkiai. Bet tekėjo, nes būti rabino žmona buvo garbinga“, – pasakojo N.Heifetz.

Jos teigimu, XXI a. judaizmas nepasikeitė, bet aplinka, žinoma, kitokia. „Mūsų laikais vyras, deja, negali sau leisti nedirbti. Dabar rabino bendruomenė nebe išlaiko. Europoje žydų liko ne per daugiausiai“, – kalbėjo gidė. Daug įtakos žydų santykiui su religija padarė Holokaustas, sovietmetis.

„Jei ne šie istoriniai įvykiai ir etapai, Lietuvos žydai būtų kur kas religingesni“, – įsitikinusi moteris, pasakojusi, jog jos tėvų karta buvo ne savo noru išbraukta iš religinio žydų gyvenimo. Jie nebesilaikė tradicijų, nemokėjo hebrajų kalbos.

„Mes buvome atitolinti nuo religijos. Žmonės, tarp jų mano tėvai, norėjo gyventi (todėl stengėsi prisitaikyti). Juk net už hebrajų kalbos dėstymą sovietmečiu žmogus galėjo būti pasodintas į kalėjimą. Aš pati turiu tokios patirties. Kai aš buvau moksleivė, jaučiau, kad man reikia judaizmo žinių. Pirmiausia norėjau pradėti nuo hebrajų kalbos, kurios nemokėjau – tėvai jau nemokė. Kartu su keliais kitais mokiniais pasamdėme seną hebrajų kalbos mokytoją – 90-metį kaunietį. Jis sutiko važiuoti dukart per savaitę į Vilnių ir mokyti mus. Už šias pamokas neėmė nė cento. Jam buvo laimė, kad mes norime grįžti prie šaknų. Bet kažkas pranešė KGB ir jis buvo suimtas. Paskutinę minutę jį vis dėlto išleido, matyt, bijodami skandalo: žmogus buvo senas, ligotas... Mes nenorėdami tęsti nemalonumų jam nebesimokėme“, – sakė Vilniaus choralinės bažnyčios gidė.

Užsukti į šią sinagogą galima kasdien – tiek pamaldų, tiek kitu metu. „Aš čia būnu kasdien nuo 10 iki 14 val. Užsisakyti galima ir individualias ekskursijas – tačiau tuomet reikėtų pasiskambinti iš anksto“, – sakė pašnekovė.

Pasak jos, į sinagogą užsukančių lietuvių kasmet daugėja: „Kai pradėjau dirbti, ateidavo tik užsieniečiai. O dabar užsuka vis daugiau lietuvių. Ir ne tik eidami pro šalį. Atvažiuoja tikslingai, specialiai čia. Dažnai užsisako edukacinius užsiėmimus: apie žydų šventes, tradicijas ir panašiai. Atvažiuoja iš rajonų – mokytojos, moksleiviai“, – sakė gidė.

Lyg feniksas iš pelenų kylanti Gėlių sinagoga

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Gėlių sinagoga
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Gėlių sinagoga

Jei Vilniaus choralinę sinagogą galima būtų vadinti laiminga dukra, tai netoli autobusų ir geležinkelio stočių esanti dar viena sinagoga kol kas tiek savo išvaizda, tiek lankomumu atitiktų podukrą. Gėlių gatvė 6 stovintis pastatas kol kas vargiai primena maldos namus: apleistas statinys tik 2015 m. pradėtas restauruoti.

Iš kelių finansavimo šaltinių gavus lėšų jau porą metų iš lėto ši sinagoga atgimsta ir virsta į tai, kuo buvo kažkada – maldos namus. Į juos, sakoma, pirmiausia ir traukdavo į sostinę iš įvairiausių Lietuvos kampelių traukiniais atvykę žydai. Nieko keisto, juk sinagoga stovėjo prie pat geležinkelio bėgių!

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Gėlių sinagoga
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Gėlių sinagoga šiuo metu rekonstruojama

Iki 2014 m. šios sinagogos būklė buvo avarinė, tad jos atgimimas prasidėjo nuo „Stop“ juostos, o taip pat – sienų ir kupolinės perdangos virš buvusios maldos salės sutvirtinimo. Per trejetą metų darbai stipriai pajudėjo į priekį. Tačiau per 2017-uosius greičiausiai vis tiek nebus užbaigti - tam prireiks dar metų.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė šią sinagogą perėmė 2013 m. pavaigoje. Prieš pat Kūčias mus pasiekė žinia, kad ji griūna. Atvažiavęs čia pamačiau, kad dalis sienos iš tiesų nugriuvo. Gerai, kad niekas nenukentėjo, – pradžią, nuo kurios prasidėjo naujas Gėlių sinagogos etapas, prisiminė M.Užpelkis

Gėlių gatvėje esanti sinagoga ne veltui taip ir vadinta – Gėlių sinagoga. Tiesa, oficialus jos pavadinimas skamba kitaip - Zavelio Peisachovičiaus Germaize sinagoga. Šiam pirkliui ir priklausė maldos namai.

Kultūros paveldo departamento duomenimis, mūrinė sinagoga tuomet itin aktyviame Stoties rajone pastatyta XIX a. pradžioje – tarp 1817 ir 1833 metų. Mūriniai maldos namai iškilo vietoje anksčiau čia stovėjusios medinės sinagogos.

XIX a. pabaigoje sinagoga buvo daug kartų rekonstruota, išplėsta ir veikė iki 1940-ųjų. Po Antrojo pasaulinio karo sinagoga, kaip ir daugelis kitų Lietuvoje esančių sinagogų, virto sandėliu, čia buvo įkurtos ir gamybinės patalpos. Vėliau ji išdalinta butais – tokio „išdalinimo“ liekamos kol kas matyti ant plikų restauruojamo pastato sienų.

Vis dėlto graudžiausias likimas pastatą ištiko XX a. pabaigoje – visiškai apleistas avarinės būklės pastatas traukė tik benamius, kurie čia radę prieglobstį ne kartą buvo sukėlę grėsmę ir sau, ir išlikusioms sinagogos sienoms.

„Žinoma, kad 1817 m. šioje vietoje degė daug namų, tarp jų – ir sinagoga, tuomet buvusi medinė. Po to ir buvo pastatyta mūrinė. Tai, kas yra dabar – liekanos tos mūrinės sinagogos. Taigi, šiemet 200 metų nuo to gaisro ir mūrinės sinagogos statybų pradžios“, – pasakojo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės paveldosaugininkas Martynas Užpelkis.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Gėlių sinagoga
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Gėlių sinagoga buvo tapusi ir sandėliu, ir butais

Lėšas sinagogos remontui skiria Kultūros paveldo departamentas ir „Geros valios fondas“. „Šiuo metu jau pakeistas stogas, suformuotas kupolas. Viskas paruošta sienų tvarkymui. Kiek aš žinau, dar nėra apsispręsta dėl jos funkcijos. Kol kas tai nėra aktualu. Dabartinis tikslas – atkurti ir išsaugoti kiek galima daugiau autentikos“, – sakė pašnekovas.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Gėlių sinagoga
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Restauruojama Gėlių sinagoga

Iš viso Lietuvoje yra išlikę maždaug 80 sinagogų. Iš jų pusė turi paveldo objektų statusą. 12 objektų priklauso Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei.

„Tai bendruomenės strategija bendradarbiauti su savivaldybėmis, ypač ten, kur nėra išlikusios žydų bendruomenės, ir stengtis išsaugoti pastatus ir būtų rastas jų panaudojimas tokiu tikslu, koks reikalingiausias vietos gyventojams. Tokiu principu restauruota Pakruojo medinė sinagoga – ji bus pritaikoma visuomenės poreikiams – ten bus vaikų bibliotekos skaitykla. Kitas objektas, kuris dabar tvarkomas, – medinė Žiežmarių sinagoga. Ten bus vystoma kultūrinė-muziejinė veikla“, – sakė M.Užpelkis.

Gerųjų pavyzdžių yra Kėdainiuose, Marijampolėje, Joniškyje – čia sinagogos tarnauja vietos bendruomenėms.

Komentarai: 2
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje