Keli šimtai žurnalistų, tarp kurių bent 70-80 proc. – iš Graikijos, suplūdo į finalo ketvertui parengtą „Telekom Center“ areną.
Įspūdingas žiniasklaidos dėmesys nustebino ir kai kuriuos treniruotę baiginėjusius Stambulo „Fenerbahče“ narius, bet tikrai ne Šarūną Jasikevičių.
Keturis sezonus (2007-2010 ir 2011-2012 m.) Atėnų „Panathinaikos“ atstovavęs lietuvis žino, ką reiškia kautis dėl titulų šioje šalyje ir žino, kiek daug oranžinio kamuolio sporto šaka reiškia graikams.
Vis dėlto finalo ketverte Atėnuose jis dalyvaus pirmą kartą. Penktadienį į pusfinalio akistatą su Pirėjo „Olympiakos“ stosiantis lietuvis sieks tapti pirmuoju, kuriam pavyko Eurolygą dukart iš eilės laimėti ir kaip treneriui, ir kaip žaidėjui.
Prieš Eurolygos sezono kulminaciją Šaras išsamiai kalbėjo apie finalo ketvertą Atėnuose, jį užgriuvusius papildomus rūpesčius, savo komandos dabartinę būklę, laukiantį varžovą, plačiai nuvilnijusią frazę po ketvirtfinalio Kaune ir netgi mylimą savo futbolo komandą, kai interviu metu sulaukė nemalonios dovanos – čempioniškų Milano „Inter“ futbolo komandos marškinėlių.
„Sudeginsiu juos vėliau, pats tai žinote“, – juokėsi lietuvis, prisiekęs „Manchester United“ ir „Barcelona“ komandų gerbėjas.
– Treneri, pirmas finalo ketvertas Atėnuose nuo 2007 m. Būtent tame sezone Eurolygoje triumfavo PAO, o jūs tą vasarą iš NBA sugrįžote į Europą, į „Panathinaikos“. Ar stipriai nuo tada pasikeitė miestas, kaip prisimenate tuos laikus?
– Miestas tai panašus. Tokie miestai kaip Atėnai, Stambulas, yra seni, niekas čia labai nesikeičia. OAKA tai kaip sapnas atrodo palyginus su tuo, ką turėjome ir kaip viskas buvo. Dabar išvis kitokia, nebe žalia koridoriuose.
– Esate turėjęs finalo ketvertus visuose sau ypatinguose miestuose: Kaune, Barselonoje, Tel Avive, Stambule. Atėnuose jums tai – pirmasis, nors šis miestas jums ypatingas ne tik dėl krepšinio, bet ir dėl svarbiausių gyvenimo įvykių. Ar jums šis renginys dėl to tampa ypatingesnis nei, pvz., pastarieji Berlyne ir Abu Dabyje?
– Nežinau. Aišku, kažkiek įdomiau, bet tuo pačiu ir daugiau problemų – bilietų reikia ieškoti daugiau, visi atvažiuoti nori. Pliusai ir minusai. Bet iš tikrųjų tai jokio skirtumo, kur tas finalo ketvertas. Galvojome, kad bus kažkas skirtingo pernai Abu Dabyje, bet buvo lygiai tokia pati ir organizacija, ir jausmas. Taip kad eilinis finalo ketvertas. Tik žinoma, negalima to vadinti eiliniu, norisi gerbti tą patekimą čia, nes patekti yra žiauriai sunku.
– Jums tai tryliktas finalo ketvertas, septintas treniruojant. Kaip nepriimti to kaip įprasto dalyko?
– Aš nepriimu to kaip normalybės. Atvažiuoji ir viskas pažįstama, sava, faina, bet kai pradedi sezoną atrodo taip sunku. Sezono metu yra tų momentų, kai tikrai galvoji, kad niekas nesiklijuoja, niekas nevyksta gerai, reikia stengtis, dirbti, nepamesti savo kelio. Dabar faina, kai pagalvoji, kiek daug praeita, bet norisi dar daugiau.
– Paminėjote skirtingus etapus sezono metu. Kokia jūsų komanda pasitinka finalo ketvertą?
– Įdomiai taip. Ta atkrintamųjų serija, ketverios rungtynės, daug pareikalavo. Po to toks „žemyn“ periodas. Prieš „Žalgirį“ tikrai buvo gerų epizodų, tad imi galvoti, jog viską prarandi. Tikiuosi, kad galėsime pakilti į dar aukštesnį lygį, nes to reikės, jeigu norėsime kažką čia nuveikti. Keistas jausmas, nes tokių labai rimtų rungtynių neturėjome. Treniruotės atrodo normalios. Galėtų būti ir geriau, bet visi sveiki, kad eisime kovoti.
– Jūsų varžovas – „Olympiakos“. Tiek jūs, kaip treneris, esate nuolatinis finalo ketverto dalyvis, tiek ir „Olympiakos“ su treneriu Bartzoku į finalo ketvertą patenka jau penktą kartą iš eilės, bet iki šiol nei ketvirtfinalyje, nei pusfinalyje, nei finale nebuvote susitikę. Kokie yra pagrindiniai akcentai ruošiantis tokios svarbos rungtynėms su šiuo varžovu?
– Jų tas komandinis žaidimas, kamuolio judėjimas, kaip apriboti jų lengvus taškus. Akcentai daugiau mažiau tie patys. Manau, kad jie – viena iš tų komandų, kuri daug bėga. Manau, tai viena geriausiu Bartzoko komandų puolime. Visą laiką jie žaisdavo lėčiau, bet dabar žaidžia greičiau ir puola efektyviai.
– Finalo ketverto dalyviai patenka tarp keturių geriausių komandų pagal gynybos reitingą, bet šis sezonas buvo išskirtinis tuo, kad nė viena komanda vidutiniškai nepraleido mažiau nei 80 taškų. Ar galima sakyti, kad Eurolyga tampa puolimo lyga?
– Manau, kad ir taisyklės, ir žaidėjų mentalitetas, ir visuomenė labiau eina (link ten – past.), jau niekas taip nevertina gynybos. Svarbi ta gynyba, bet svarbios abi aikštelės pusės.
– Jūsų dvejos rungtynės su „Olympiakos“ reguliariajame sezone buvo skirtingos, bet Saša Vezenkovas abejose įmetė po 24 taškus. Ar tai vienas unikaliausių jūsų matytų krepšininkų?
– Tikrai norėčiau, kad jeigu jis įmestų 24 taškus, tai padarytų tai kaip pirmose rungtynėse. Tada viskas jam buvo apsunkinta. Taip, buvo padaryta keletas klaidų, bet jis pataikė labai daug sunkių metimų. Antros rungtynės tikrai iš mūsų gynybinės pusės buvo labai blogos. Norėtųsi, kad nebūtų tokio vaizdo rytoj, nors puolime žaidėme visai neblogai. O dėl Vezenkovo – problema su juo, kad jis turi tiek būtų primesti taškų, jog sunku ką ir pasakyti. Svarbiausia turėti žmones, kurie neužsnūstų, nes jis prakerta, paima kamuolį, prabėga. Tikrai turi daug būtų, kaip susirinkti taškus.
– Po ketvirtfinalio serijos su „Žalgiriu“ numetėte repliką apie tai, kad buvo jumis netikėjusių ir prognozavusių pergalę „Žalgiriui“. Dabar taip pat daugelis, įskaitant žalgiriečius ir žiniasklaidos atstovus, pergalę prognozuoja „Olympiakos“. Ar tai padeda iššaukti pyktį ir motyvuoti savo žaidėjus?
– Tikiuosi, kad jie motyvuoti. Finalo ketverte tu būti tiek motyvuotas, kad reikia surasti būdų, kaip juos apraminti. Finalo ketverte visi ateina su emociniu užtaisu, tai velnias žino, gali ir su tuo emociniu užtaisu perdegti ir subyrėti. Žiūrėsime, kaip čia bus. Komanda su patirtimi, tai galvoju, kad turėtų susitvarkyti.
– Jūs esate pasakojęs, kad sunkiai emociškai susitvarkėte per pirmuosius savo finalo ketvertus, negalėjote užmigti naktimis. Ką galite patarti pirmą kartą į finalo ketvertą ateinantiems savo žaidėjams, pavyzdžiui, Talenui Hortonui-Tuckeriui?
– Aš tik bandau pasakyti pavyzdžius, pasakyti iš savęs. Nereikia meluoti, kad visą laiką kažką gerai darai. Labai esu sudegęs aibėje rungtynių ir pasakiau, dėl ko sudegiau. Bandau jiems padėti, bet tu už juos nieko nepadarysi.
– Yra toks naratyvas, kad šis pusfinalis yra tarsi tikrasis finalas. Kaip į tai reaguojate?
– Naratyvų labai daug buvo pastaruoju metu. Ir pernai dviejų graikų komandų naratyvas, ir kiti. 40 minučių yra, daugiau nieko.
– Pirėjo komandoje žaidžiantis Thomasas Walkupas karjerą šiame turnyre pradėjo pas jus, „Žalgiryje“. Ar tikėjotės, kad jis galiausiai pataps vienu geriausių įžaidėjų Eurolygoje?
– Pasirašiau jį kaip antrą numerį, o jis iš reikalo tapo pirmu. Paskui pagalvoji, ant kiek buvai kvailas, kad pasirašai jį pirmu. Kai jis išėjo į „Olympiakos“, tai aš ir maniau, kad jis toks bus. Jis – pastovumo simbolis, jis niekada nepasikeis, žinai, ką iš jo gausi kiekvieną dieną. Tikrai tokio ir tikėjaus, čia yra klasiškas Thomasas.
– Kalbant apie naratyvus, jūsų frazė „Lietuvoje yra tik viena komanda“ įskėlė daug diskusijų mūsų šalyje, gal net suskaldė šalį...
– Civilinis karas vyko.
– Kaip reagavote į tai?
– Aš noriu padėkoti krašto apsaugai, kad sulaikė tankus prieš Kaišiadorių, kurie varė iš Vilniaus į Kauną. Tikrai didžiuojuosi mūsų armija, kad suvaldė situaciją. Nebūkime supuvę. Vienas paprastas bajeris.
Gal tas bajeris kažkam nepatinka... Fanai? Aš dar kažkiek juos suprantu – sėdi, neturi ką veikti gyvenime, parašo kokį komentarą. Bet kad mūsų visuomenės formuotojai didieji eitų su tokiomis antraštėmis, tai sakau... Žmonės, nebūkime supuvę. Truputį pajuokaujame, nes antraip tie interviu ir bus tokie, kur ateisime ir linksėsime: „labai stiprus varžovas“ ir pan. Kai reikia per sezoną duoti 400-500 interviu, tu supranti, kad turi teisę į kažkokį humorą. Jei kažkas to nesupranta, tai jų problema, ne mano.
Noriu padėkoti krašto apsaugai, kad sulaikė tankus prieš Kaišiadorių, kurie varė iš Vilniaus į Kauną.
– Anksčiau turėjote konfliktą su Georgiu Bartzoku bei paskui minėjote, kad viską išsprendė meilė „Manchester United“. Šį klubą myli ir Tomas Masiulis. Galbūt tarp Eurolygos trenerių yra ir daugiau prijaučiančių jiems?
– Yra „interistai“ (Š.Jasiekevičius interviu metu iš žurnalisto gavo dovanų čempioniškus „Inter“ marškinėlius – past.), Sergio (Scariolo) yra „interistas“. Šiandien teko aptarti futbolą su „madridistom“ (Madrido „Real“ sirgaliais – past.), tai vėl blogai. Mes visi susiskaldę, visą laiką pajuokaujame apie futbolą. Labai smagu, kad su „Manchester United“ pagaliau po kokių 12 metų galiu įsiterpti į pokalbį, nes šiaip turėjau tylėti ir galvą laikyti nulenktą.
Smagu, norisi tokio bendravimo. (Įžanginės spaudos konferencijos) MVP tapo lietuvė mergaitė, paklaususi apie Nando vardą, o aš per treniruotę vadinau jį Bruno. Malonu, nes taip tai jau užknisa tas šabloniškas bendravimas su spauda.
– O jūs žinojote apie tokį ilgą Nando De Colo vardą?
– Aš žinojau, bet jau buvau tikrai užmiršęs.
– Netrūksta finalo ketverte Ergino Atamano?
– Tada tai nebūtų šabloniško bendravimo, ar ne? (šypsosi)
– O kalbant apie „Panathinaikos“ – jų arenoje „Olympiakos“ gali iškelti Eurolygos trofėjų, o PAO komandos, kurioje esate žaidęs, čia nėra. Liūdina tokia jų situacija?
– Ne, galvoji apie save. Kalbant apie juos, tai tik parodo, kaip sunku yra patekti į finalo ketvertą. „Valencia“ – antra Eurolygos komanda, tai joks čia siurprizas. Kai buvo 0-2, niekas nė cento nebūtų statęs už „Valencia“, bet prieš seriją, tai... Antra komanda žaidė prieš įkrintamųjų komandą. Turime gerbti ir „Valencia“.
