– Kiek pas mus, Lietuvoje, yra profesionalaus požiūrio į rezultatus, žaidėjus, įvykius krepšinio pasaulyje ir kiek galbūt trūksta?
– Kritiško požiūrio visada trūksta. Jo niekada nebūna per daug. Manau, kad tiek jaunesni, tiek vyresni ekspertai per mažai akcentuoja konkrečius sprendimus. Jie viską suveda į abstrakcijas. Jei kas nors nesužaidė, tai sako, kad gynyba buvo tokia ir tokia. Ir komentarų Lietuvos žiniasklaidoje iš tikrųjų yra per mažai. Man to irgi labai trūko, kai aš pradėjau rašyti apie krepšinį. Tiesiog gilesnės analizės trūksta.
Ekspertams tikrai nestinga nusimanymo, kaip reikia atsitverti ar ką blogai pikenrole daro Valančiūnas. Tiesiog jie nekalba apie tai konkrečiai. Anksčiau to buvo labai mažai. Dabar to po truputį daugėja ir aš tikiuosi, kad daugės. Esu įsitikinęs, kad tai labai skatina susidomėjimą krepšiniu. Ir naudinga ne tik sirgaliams, kai jie mokosi žaisti ir mokosi suprasti, bet ir krepšininkams. Kai jų žaidimas yra viešai kritikuojamas, tada ir jie patys tempiasi. Tarp kitko, TSN skaito ir daug krepšininkų.
Tai aš ir pasakiau, kad „Real“ kaip ereliai sukapojo „Žalgirį“, suėdė, o po erelių kirmėlės pervirškino. Tokio lygio buvo pralaimėjimas... Žiaurus...
– Ar nesulaukiate žinučių iš krepšininkų, kurie jautriau sureaguoja į jūsų kuriamą turinį?
– Tiesiogiai tai ne.
– O netiesiogiai?
– Yra buvę. Seniau aš dariau laidą „Įžengsiu į aikštę“, kuri iš esmės šiek tiek susijusi su TSN. „Lietuvos ryte“ žaidęs Steponas Babrauskas persirengimo kambaryje man pradėjo grasinti, sakė, kad man gatvėje gali kažkas atsitikti ir patarė būti atsargesniam.
Žinojau, kad tarp sirgalių yra vaikščiojančių ant nepakaltinamumo ribos ir kad pats Stepas fermos narve su vištom augęs, kad gali sirgalių prašyt mane užpult – juokinga nebuvo.
– Sunku patikėti... Jis rimtai taip ėmė ir pasakė?
– Taip, jis rimtai taip pasakė. Dar šalia sėdėjo Darius Songaila ir nebyliai pataikūniškai Stepui irgi pritarė.
– Bent jau supratote, dėl ko jie taip elgėsi?
– Tai buvo būtent dėl kritikos. Nes, jei rimtai, Stepas tuo metu buvo prasčiausias žaidėjas, gaunantis nepelnytai daug laiko. Jis negalėjo įmesti iš po krepšio. Jis iki šiol turbūt negali įmesti normaliai. Stepas visada įlipa į medį.
Kai 2011-ais metais LKL finale „Lietuvos rytas“ žaidė su „Žalgiriu“, Babrauskas per vienas rungtynes gal 9 kartus veržėsi į baudos aikštelę ir nė karto normaliai neįmetė. Visada išeidavo lipimai į medį. Tai buvo ryškiausias Stepo mediniškumo pavyzdys. Ir jis tikrai nemoka mesti iš po krepšio. Jis turi problemų. Mažai pašoka.
Na, gera jo pusė yra ta, kad jis yra vidutiniškas tritaškininkas. Bet jis tuo metu tikrai buvo silpniausias žaidėjas ir komandos kapitonas dėl to, kad daug loja. Tai aš vis pasakydavau kažką apie tai. Arba apskritai apie „Lietuvos rytą“. Prie pataikavimo pripratusiam Stepui buvo šokas, kad kažkas kalba tai, ką galvoja.
