Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gegužės 15d. 08:01

60 svarbių Rimo Kurtinaičio dienų: „Mano gyvenimas – krepšinis, žvejyba ir balandžiai“ (3 dalis)

Rimui Kurtinaičiui penktadienį minint 60-metį 15min pristato dar vieną interviu su Lietuvos krepšinio legenda dalį, kurioje vienas geriausių šalies krepšininkų ir trenerių kalba apie tikėjimą, vedybas, draugus, įsimintiną kelionę, žuvį ir dabartį.

Milijonus uždirbančių krepšininkų treniruotės ir dideli sandoriai dabar nustumti į šalį.

Toks laikas, kai Rimui Kurtinaičiui svarbus ne tik krepšinis, bet ir žemiški dalykai, pavyzdžiui, sodinukai namams prie Kauno esančiame Rokelių kaime.

Šią savaitę užklupęs sniegas tarsi taiklus metimas iš aikštės vidurio nustebino visko mačiusį krepšinio trenerį.

Jis juokiasi, kad, matyt, sodinukais užsiimti nelemta, kaip kažkada nepelningi buvo posūkiai į verslo ar valdišką darbo pusę, nes viskas, ką jis dorai moka gyvenime, yra krepšinis.

Pirmojoje interviu dalyje 15min jis iš širdies pasakojo apie beprotiškus jaunystės pirmuosius nuotykius krepšinio aikštėje.

Apie svarbiausias su Lietuvos rinktine laimėtas pergales, didžiausius gyvenimo pirkinius ir netikėtą nusileidimą iš krepšinio aikštės į departamento vadovo kabinetą R.Kurtinaitis pasakojo antrojoje dalyje.

O sukakties dieną siūlome Lietuvos krepšinio ikonos pamąstymus įvairiomis svarbiomis gyvenimo temomis.

– Rimai, ar pats esate religingas?

– Aš toks laisvas agentas. Niekada nesakau, kad nieko nėra, ir nesakau, kad reikia bėgti melstis. Žinau, kad jei sau nepadėsi, tai iš viršaus niekas nepadės. Reikia pačiam dirbti.

Pamenu, kad tarybiniais laikais bažnyčias naikinę žmonės puolė melstis, bet aš galvoju, kad jei Dievas yra, jis yra žmoguje, nebūtina eiti į bažnyčią. Juk Dievas visur mato, kodėl reikia eiti kiekvieną sekmadienį į bažnyčią. Aš turiu savo nusistatymų – pats nueinu į bažnyčią per Velykas ar Kalėdas, kad toje aplinkoje pabūčiau. Rusijoje ir pažintiniais tiksliais užsuku į cerkves ar vienuolynus.

– Ar labiausiai išskirtinis savaitgalis buvo NBA „All-Star“ renginys, kai tapote pirmuoju europiečiu NBA tritaškių konkurse?

– Kai FIBA ir NBA santykiai atšilo, Davidas Sternas pakvietė 1989 metais į Hjustoną. Tai buvo vienintelis atvejis istorijoje, kai į tritaškių konkursą pateko ne NBA žaidėjas.

Su žmona skridome verslo klase, maitinimas – fantastinis. Mus pasitiko Hjustone vaikinas su lentele, ant kurios parašyta „Rimas Kurtinaitis“. Pasodino į limuziną, prieš tai atidarę duris – atrodė kažkoks kosmosas.

Aišku, mano rezultatas nebuvo geras, bet vargu ar galima buvo tikėtis daugiau. Tritaškio linija buvo toliau. Nors pataikydavau ir iš toliau per rungtynes, vis tik tai būdavo pavieniai metimai. Metro atstumo skirtumas yra reikšmingas. Įsivaizduokite, kokį turėjo pranašumą NBA snaiperiai, metantys iš 7 metrų kasdien. Jei ir būčiau toliau nužengęs konkurse, tai nebūtų teisinga NBA pripažintų snaiperių atžvilgiu.

Be to, ir įtampa bei ažiotažas buvo didelis. Atvykęs ten nemiegojau nei dieną, nei naktį, pastoviai vyko spaudos konferencijos. Mieste vyksta didelė šventė, gatvėse ant pastatų rodo krepšinio projekcijas, ten suvažiavo ne tik NBA geriausi krepšininkai, bet šventė, diskotekos vyksta visą savaitgalį.

Mane su žmona pasitiko Charlesas Barkley, JAV lengvosios atletikos žvaigždės Karlo Lewiso mama ir sesuo, CNN dirbusi lietuvė, NBA atstovė Kim Bohuny. Visas būrys Ch.Barkley kvietimu užsukome į diskoteką, kur rinkosi visi dalyviai. Niekas ten per daug negėrė, amerikiečiai siurbčiojo savo 2 laipsnių alutį, kurio turbūt vonią išgerčiau ir nieko nebūtų, bet vis tiek miego trūko.

Norėjau nuvažiuoti pasitreniruoti į salę, bet ten vyko reklamos klijavimai, žmonių šimtai vaikšto – po kelių metimų turėjau pasitraukti. Per konkursą gero rezultato nepasiekiau, bet sudalyvavau ir tai buvo didelis įvykis – juk užaugau laikais, kai nepabėgus iš Tarybų Sąjungos negalėjau išvažiuoti į kitą šalį.

Parskridau, o po dienos reikėjo jau žaisti vietos Eurolygos rungtynes – nepaisant skrydžių per Atlantą ir nemigos gerai sužaidžiau prieš Oscaro Schmidto vedamą Kazertos „JuveCaserta“.

Apibendrinus labai džiaugiausi, galėjęs sudalyvauti tokiame renginyje.

– Kokia buvo 2016 metų paskutinė vasaros diena, kai antrą kartą vedėte ir ilgametė draugė Skirmantė tapo jūsų žmona?

– Žinote, esu skaitęs daug Jacko Londono romanų ir apsakymų. Viename jų pasakojama apie 80-mečių porą, kurioje nė vienas per visą drauge nugyventą gyvenimą nepasakė „myliu tave.“ Nes jie tai žinojo. Jie nesureikšmino žodžių, nes jautė.

Taip ir aš. Buvome pažįstami seniai, draugavome, po kažkiek laiko nusprendėme susituokti. Gyvename kartu.

Dariaus Mataičio nuotr./Rimas Kurtinaitis su žmona Sirmante Kurtinaitiene.
Dariaus Mataičio nuotr./Rimas Kurtinaitis su žmona Sirmante Kurtinaitiene.

Aš matau, kad žurnaluose ir portaluose daug mūsų šou verslo žmonių skelbiasi apie savo meiles, nors po metų skiriasi, o paskui dar ir ginčijasi dėl turtų. Kaip ir Holivude, gal jų toks gyvenimo stilius, toks verslas.

Kaip ir daugumoje šeimų pas mus būna įvairių dienų – gyvenimas nėra gėlytėmis klotas. Manau, kad pažįstu tik vieną šeimą, kurios vedybinis gyvenimas buvo ir yra paklotas rožėmis – tai Alma ir Valdas Adamkai. Aš matau jų itin stiprų ryšį, pagalbą, pagarbą vienas kitam.

Vestuvių nesureikšminome, mes nedarėme didelės šventės, tik šventinę vakarienę draugams. Tiesa, ir ji buvo sutrikdyta – kai nenorėjome būti nufotografuoti, prašėme į restoraną neleisti žiniasklaidos. Padavėjas mums atnešė raštelį – sulaukėme vienos redaktorės ultimatumo, kad vis tiek parašys ir įdės negražias nuotraukas. Taip ir įvyko.

– Kas yra jūsų geriausi draugai?

– Gyvenimas viską keičia, dar ir mano ritmas keliaujant po įvairias šalis tas draugystes irgi lemia.

Buvo metas, kai labai artimi buvome su Arvydu Saboniu, užaugome kaip krepšininkai drauge, ilgai žaidėme kartu, draugavome šeimomis.

Rimas Kurtinaitis
Rimas Kurtinaitis

Paskui jis išvažiavo į Ameriką, o aš trankiausi po Vokietiją. Australiją, Lietuvą. Ir dabar, kai galime susiskambiname, bet tokio gero ryšio nebeliko. Gal ir normalu, gyvenimas taip sudėtas, kad nebeturi tiek laisvės, energijos negali viso gyvenimo leisti kartu ir su draugais.

Labai dažnai bendrauju su Romanu Brazdauskiu, Dariumi Lukminu. Dabar tarp artimiausių yra Lukminas, turime bendrų reikalų, pavyzdžiui, žvejyba. Ir apie krepšinį galime pakalbėti.

Vienas draugų, kuris labiau klauso nei kalba, yra Algis Pušinaitis – ilgametis Kauno krepšinio mokyklos direktorius.

Geras draugas yra regbio buvęs žaidėjas Palionis – su juo pastatėme gražų namuką balandžiams, pirkome paukščių. Nuo sporto laikų yra geras draugas Robertas Ivanauskas, su kuriuo augome nuo paauglystės, kartu tarnavome.

Nuo pirmos klasės turiu Gintautą Stasulevičių, su kuriuo sėdėjome viename suole, dabar jis gyvena Toronte, bet iki šiol esame geri draugai.

Mindaugas Lukošius, Ramūnas Butautas – irgi yra tarp draugų, kurie niekada nepavedė.

Man svarbiausia, kad jie yra sąžiningi, kad naktį paskambinus ir paprašius pagalbos, viską mestų ir atlėktų. Tai aš vertinu.

Kai žaidžiau Kauno „Žalgiryje“, paskui mus lakstė šimtai draugų. Buvęs sporto vadovas Semionas Tokeris mums tada sakė: „Pamatysite, praeis šlovė, neduok Dieve, dar kažkuriam iš jūsų nepasiseks gyvenime, ir visi jūsų draugai atkris. Iš esmės taip ir atsitiko.“

– Turite daug draugų, nors dažnai sakote viską labai atvirai.

– Kartais mane laiko konfliktišku žmogumi, nes aš pasakau taip, kaip galvoju. Kiti gal netiesą vadina diplomatija, bet aš manau, kad jei politikas meluoja politikui ar negina savo nuomonės, tai nėra diplomatija. Tai – veidmainystė. Aš visada sakau apie situaciją savo požiūrį, o tada jau kito rūpestis – patinka ar nepatinka.

– Jūsų karjera tampriai susijusi su Ramūnu Butautu, kuriam talkinote ir jaunimo, ir vyrų rinktinėse. Ar visada buvo aišku, kaip pasidalyti atsakomybes?

– Ramūną pažinojau seniai. Kaune buvo tokia „Merkurijaus“ krepšinio mokykla, kurią paskui pervadino mano vardu, o Ramūnas ten dirbo 10 metų, tarp jo auklėtinių buvo ir Linas Kleiza.

Labai gerbiau Ramūno tėtį, nes Stepas Butautas buvo KKI sporto katedros vedėjas, vienas svarbiausių mano mokytojų. Šviesaus atminimo, iš senųjų inteligentų kartos, labai gerų žmogiškų savybių.

Kai Ramūną paskyrė Lietuvos rinktinės treneriu, jis iškart paskambino man, kad padėčiau. Dirbti rinktinėje buvo sudėtinga, nes žvaigždžių buvo daug: Jasikevičius, Darius Songaila, Lavrinovičiai, Rimantas Kaukėnas, Linas Kleiza, Robertas Javtokas.

Ramūnas pasakė, kad reikalingas mano autoritetas, krepšininkai mane žino, mėgsta. Aš niekada neinu dirbti antruoju treneriu, nes mėgstu daryti savaip, bet dėl Ramūno sutikau.

„Scanpix“ nuotr./2007 m. Rimas Kurtinaitis ir Ramūnas Butautas
„Scanpix“ nuotr./2007 m. Rimas Kurtinaitis ir Ramūnas Butautas

Mes daug kalbėdavomės, tardavomės, o sprendimus priimdavo Ramūnas, kaip ir priklauso. Dirbome darniai, nepatyrėme jokių konfliktinių situacijų. Ramūnas gerai išmano krepšinį, jam daug pagalbos nereikėjo, nes ir pats dėliojo gerai.

Komandoje pasitaikė režimo pažeidimų, bet tai yra normalu. Galiausiai tokio lygio žaidėjai žino, kada ir ką daryti. Jokių problemų nebuvo.

– Gal turite ir priešų, kažko nemėgote krepšinio aikštėse?

– Su CSKA ir Jugoslavijos krepšininkais mušdavomės aikštėje, bet gyvenime likome draugais. Tai buvo sportas, gyvenimas yra gyvenimas.

Senais laikais toks Rakovičius prieš mane gindavosi labai nešvariai, vis bandydavo pakišti koją. Tada dar nebuvo taip vadinamo „Fair play“, aš suprantu, kad jis žaidė taip, kaip buvo leidžiama. Paskui jis dirbo FIBA ir mes tapome draugai, dažnai pasijuokiame. Didelių priešų neturiu, nors nedraugų, matyt, rasčiau.

– Kokia jūsų laimingiausia gyvenimo diena?

– Vaikų gimimas. Aš negaliu pasakyti, kad vieno jų – dukros ar sūnaus gimimo diena buvo geresnė už kito gimimo dieną. Abi labai svarbios.

– Diena, kai pagavote didžiausią laimikį?

– Labai įsimintina diena buvo, kai buvau mažas, gal kokių 7-erių, mes atostogavome Juodkrantėje, o tėtis iš šermukšnio man išdrožė meškerę ir pasiėmė su savimi į valtį.

Tėtis įdavė meškerę, padarė plūdę iš butelio kamščio, mes žvejojome ešerius. Jie buvo 200-300 gramų, o man užkibo kokio pusantro kilogramo karšis. Su ta savo meškere įverčiau pirmą žuvį į valtį. Labai džiaugiausi. Žinote, aš prie Nemuno užaugęs. Likau žvejas visam gyvenimui.

– Kurią gyvenimo dieną norėtumėte ištrinti iš atminties?

– Aš gyvenu taip, lyg blogų dienų nebūtų. Tai, kas pirmą sekundę atrodė blogai, paskui paaiškėja, kad gal ir visai gerai.

Yra tokia kinų istorija. Vaikinas grįžta namo ir sako: „Tėti, tėti, lūžo ranka, oi kaip blogai.“ O tėtis atsako: „Nežinia, ar čia taip jau blogai.“ Ir netrukus paskelbia mobilizaciją, šaukia kariuomenę, bet su lūžusia ranka juk nepakviesi. Vaikis sako tėčiui: „Gal iš tiesų gerai, nereikia į karą eiti.“

Jaunystėje mane išmetė iš instituto, bet gal kaip tik viskas susidėliojo, kad man tai buvo naudinga susitelkimui į krepšinį. Aš savo gyvenimu esu patenkintas.

Getty Images/Euroleague.net nuotr./2012 m. Rimas Kurtinaitis
Getty Images/Euroleague.net nuotr./2012 m. Rimas Kurtinaitis

Man gyvenimas pirmiausia yra krepšinis, žvejyba, balandžiai.

Paauglystėje auginau balandžius, o dabar sugrįžau prie jų – ne pas save, bet pas draugą auginame taikos balandžius. Kad būtų gražu, kad skraidytų. Vis nuvažiuoju pas draugą, paleidžiame – jų yra apie 40, jie skraido aukštai, kai kuriuos įžiūrėti su žiūronais, kai kurie skraido iki keturių valandų.

Tad mano pomėgis ne tik sportas. Kiti pomėgiai riša mane su gamta.

Turiu sodybą Zarasų rajone, o gyvenu Rokelių kaimo name, šalia miško Panemunėje, aplink nėra daug žmonių.

– Ar įsivaizduojate dieną, kai reikės baigti karjerą krepšinyje?

– Negalvoju dar – dirbu ir dirbu. Žinau tik, kad per sezoną pavargstu.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Rimas Kurtinaitis
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Rimas Kurtinaitis

Norisi poilsio, bet grįžtu, prabėga savaitė, kita ir norisi vėl dirbti.

Taip būdavo dar žaidžiant krepšinį. Kai 1990-ais išvažiavau į Vokietiją, labai norėjosi grįžti atgal. Po poros metų grįžome į Lietuvą, vėl užsinorėjo vykti žaisti į užsienį.

Sveikatos dar turiu. Šį sezoną buvo metas, kai su komanda nelabai sekėsi.

Nebuvo minčių apie trenerio karjeros pabaigą, bet nuovargį jaučiau. Tačiau paskui įsivažiavome, pasiekėme gražių pergalių, grįžo geros emocijos. Viskas priklauso nuo rezultatų.

Getty Images/Euroleague.net nuotr./2012 m. Rimas Kurtinaitis
Getty Images/Euroleague.net nuotr./2012 m. Rimas Kurtinaitis

Aš pagal skaičius nematuoju. Kai buvau paauglys, buvo gajus stereotipas, kad sportinė karjera eina iki 30 metų. Modestas Paulauskas irgi anksti baigė karjerą. Paskui kažkaip mes pratęsėme tą amžiaus ribą. Pats su „Real“ sutartį pasirašiau būdamas 34-erių, krepšinį žaidžiau iki 40-ies. Arvydas Sabonis Eurolygos reguliariojo sezono naudingiausiu žaidėju tapo būdamas 40-ies.

Dabar Šarūnas Jasikevičius irgi žaidė iki 38 metų, Mindaugui Lukauskiui šiemet sueis 41-eri, o jis dar net neketina baigti karjeros. Lavrinovičiai irgi juda, nors jiems daugiau nei 40 metų.

Mano amžius yra tarsi pensinis, nors pastaraisiais metais jį pratęsė. Bet jaučiuosi taip, kad savęs dar nenurašau. Aišku, negali per sezoną taip laisvai jaustis, kaip anksčiau, kai po laimėtų rungtynių ir bokalą alaus galėdavai išgerti. Dabar reikia prisilaikyti miego ir gyvensenos režimo. Aš stengiuosi sau neleisti žalingų dalykų ir dabar neturiu sveikatos problemų. Turiu ir daug idėjų. Realizuoti jų visų nepavyks, bet ribų nebraižau, tegu viskas vyksta savaime.

Girdėjau, kad Katažina dainuoja, jog gyvenimas prasideda nuo 40-ies, bet gal ji neteisi, gal gyvenimas tik prasideda nuo 60-ies? Reikia patikrinti.

Tai buvo trečioji interviu su Rimu Kurtinaičiu dalis. Kitoje, paskutinėje dalyje, savaitgalį kviečiame skaityti apie vieno geriausių šalies krepšinio specialistų trenerio karjeros vingius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/

Sveikata

15min tema
Parašykite atsiliepimą apie 24sek