Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gegužės 23d. 09:00

G.Krapikas – apie čempiono titulą, psichologinį testą ir pažabotą virusą Kinijoje

Trečiasis Gintaro Krapiko sezonas Kinijoje – itin neįprastas, pažymėtas COVID-19 pandemija, žaidimu „burbuluose“, vienatve ir kartu su ja atėjusiais psichologiniais išbandymais. Sezonas paženklintas ir pirmuoju karjeroje CBA čempiono titulu, kurį lietuviui iškovoti padėjo praeityje Kauno „Žalgiryje“ rungtyniavęs amerikietis Sonny Weemsas, o įteikė legendinis Yao Mingas. Tinklalapyje 15min – išsamus pokalbis su G.Krapiku ne tik apie šešis mėnesius Kinijoje, bet ir žvilgsnis į „Žalgirį“ bei sparčiai artėjančią olimpinę atranką Kaune.

Ilgametis Kauno „Žalgirio“ žaidėjas ir treneris Gintaras Krapikas nuo 2018-ųjų iki 2020-ųjų metų dirbo vienoje iš CBA autsaiderių Nankino „Tongxi Monkey Kings“ ekipoje, o šį sezoną jį galėjome matyti talkinant trečiojo čempionų titulo iš eilės siekiančiam Donguano „Guangdong Southern Tigers“ komandos treneriui Du Fengui.

Du Fengas – 39-ejų amžiaus Donguano ekipos vyriausiasis treneris, buvęs šios komandos ir Kinijos rinktinės žaidėjas. Nuo 2013-ųjų metų, su vienerių metų pertrauka, jis vadovauja galingiausiai Kinijos komandai „Guangdong Southern Tigers“.

Virš aštuonių milijonų gyventojų turinčio Donguano krepšinio klubo vairininkas dar praėjusio sezono metu užmezgė ryšį su lietuviu, pokalbius pristabdė atslinkęs ir sezoną sustabdęs koronavirusas, tačiau vyrai galiausiai sukirto rankomis bei G.Krapikas į Kiniją trečiam sezonui.

„Maloniai buvau nustebintas, kad treneris mane pakvietė. Nežinau, kokiais motyvais jis vadovavosi ir kokios informacijos apie mane turėjo. Bet pakvietė. Labai smagu, kad buvau šio projekto dalimi. Galėjau visą sezoną darbuotis aukščiausio lygio sąlygomis, o viską galiausiai papuošė titulas. Tikrai puiki sezono pabaiga“, – 15min sakė neseniai į namus Vokietijoje sugrįžęs G.Krapikas.

Gintaras jautėsi pamalonintas čempionų kvietimo ir nedelsdamas ėmė krautis lagaminus trečiajam sezonui Kinijoje, tačiau COVID-19 pandemija ir griežti šalies įstatymai neleido lietuviui prisijungti prie komandos iki kol neatėjo spalis.

Bet nutūpęs „Guangdong Southern Tigers“ būstinėje jis išvydo visai kitas darbo sąlygas, nei kad buvo pratęs Nankine. Kaip ir „Tongxi Monkey Kings“, jis vėl dirbo trenerio asistentu-konsultantu.

„Jei paimtume bet kokią pusę, šie klubai skiriasi, – 15min dviejų darboviečių Kinijoje skirtumus dėstė G.Krapikas. – Pirmiausia, biudžetų galimybės. Donguanas jau buvo pastarųjų dviejų čempionatų nugalėtojas, kuris siekė ir trečiojo trofėjaus iš eilės. Tikslai – visai kitokie, o žaidėjai – aukštesnio lygio. Kas man patinka, šie krepšininkai yra kitokio mentaliteto. Jie nori tobulėti, jie nori siekti, jie nori treniruotis ir kažko pasiekti. Žinoma, kitos ir trenerių štabo galimybės. Turime du trenerius iš JAV, kurie individualiai dirba su žaidėjais. Vienu metu klube turėjome 18 žmonių. Bendra treniruočių bazė – visai kitokia, visai kitos ir galimybės. Tikrai puikios darbo ir poilsio sąlygos.“

„Scanpix“ nuotr./Gintaras Krapikas ir „Guangdong Southern Tigers“
„Scanpix“ nuotr./Gintaras Krapikas ir „Guangdong Southern Tigers“

Saugumo sumetimais sezonas Kinijoje vyko „burbuluose“ ir „burbuliukuose“. Per pusmetį – 52 reguliariojo sezono kovų bei dar šeši mačai atkrintamosiose.

Donguano krepšininkai reguliariajame sezone tvirtai finišavo pirmi (42-6), tačiau ketvirtfinalyje vos nepatyrė netikėto Pekino „Shougang Ducks“ antausio, laimėję 104:103.

Du Fengo kariauna nukeliavo iki finalo, ten iki dviejų pergalių 2-1 pranokusi Liaoningo „Flying Leopards“. Lemiamame mače buvęs žalgirietis Sonny Weemsas surinko 29 taškus, 10 atkovotų kamuolių ir 8 rezultatyvius perdavimus iš eilės.

Tai trečias S.Weemso Kinijos čempiono titulas iš eilės.

„Sonny prisiminimai apie „Žalgirį“ – puikūs, sakė, kad laikas Kaune jam buvo puikus. Jis matęs daug gero lygio krepšinio, kad ir kur būtų žaidęs, bet reikalai aplink aikštelę Kaune jam paliko ypatingą įspūdį. Tik teigiami atsiliepimai iš jo pusės apie tai“, – sakė G.Krapikas.

Sezono metu Kinijoje žaidėjams krūvis yra didžiulis, o ką dar kalbėti apie vienatvę, kadangi užsieniečių artimieji atvykti negalėjo. Įprastas maršrutas kiekvieną dieną – viešbutis ir krepšinio salė, treniruotis ar žaisti rungtynes.

„Darbo specifika yra tokia, kad situacija kartais patikrina ir psichinę būklę. Kiek esi pajėgus, kaip su tuo susitvarkai. Žmonės ne tai kad eina iš proto, bet kartais matosi, kad jaučiasi lyg uždaryti narve, siaučia iš vieno kampo į kitą. Nėra paprasta, bet nebuvo kitos išeities. Tai reikėjo praeiti, kad čempionatas vyktų“, – 15min pasakojo G.Krapikas.

Kinijos Liaudies Respublika yra pavyzdys, kaip pažaboti koronavirusą. Vadas įsakė, o visi griežtai laikėsi nurodymų, tad COVID-19 atvejai pusantro milijardo turinčioje šalyje ėmė tirpti prie akių.

Per visą sezoną „Guangdong Southern Tigers“ klube nebuvo nė vieno teigiamo COVID-19 atvejo. Į sezono pabaigą net žiūrovai ėmė rinktis į areną.

Pradžioje salės buvo užpildyta 30 proc., po to – 50 proc., o atėjus finalui tribūnos jau buvo sausakimšos. Žiūrovai gyvai galėjo stebėti G.Krapiko komandos triumfą.

Po pergalės – Yao Mingo įteikti čempionų medaliai, simbolinė taurė, o prieš kito sezono startą kiekvienas klubo atstovas sulauks ir po čempiono žiedo, visai kaip NBA.

Tačiau čempionų šventimas visai nepriminė to, ką matome Europoje ar NBA.

„Jie į viską žiūri pagal rangą, – sakė G.Krapikas. – Grįžome į Donguaną ir čempionus pasikvietė meras, tai vyko vyriausiasis treneris ir pagrindiniai komandos žaidėjai. Jie sėdėjo prie vieno pagarbaus stalo. Kiti klubo nariai nėra taip gerbiami, jie sėdėjo truputį nuošaliau ir gavo mažiau dėmesio. Sakyčiau, kad vyksta labiau toks bendras džiaugsmas. Ir pati komanda kitaip švenčia. Mes, lietuviai, truputį audringiau, labiau kartu ir šilčiau švenčiame pergales. O ten yra taip, kaip yra. Nei stengiausi, nei galvojau kažką pakeisti.“

Tinklalapyje 15min – Gintaro Krapiko mintys apie išskirtinį sezoną Kinijoje, pirmąjį CBA titulą, neįprastą kinų šventimą, Sonny Weemso draugiją, Kinijos krepšinio problemas, pažabotą virusą šalyje, „Žalgirį“, lietuvių šėlsmą NBA bei artėjančią olimpinę atranką Kaune.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Gintaras Krapikas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Gintaras Krapikas

– Trečias Jūsų sezonas Kinijoje. Galbūt bandėte pramokti kinų kalbą?

– Tikrai ne. Aš greitai mokausi kalbų, bet kinų nebandžiau. Pradžioje reikėjo prisitaikyti prie šalies, skirtumai buvo didžiuliai. Kita šalis, kita kultūra, kita kalba. Kinijoje niekas nekalba kita kalba, išskyrus kinų, tad reikia vertėjo, kuris padėdavo komunikuoti treniruočių metu ar už aikštelės ribų. Sudėtinga buvo, o ir metų man tuoj 60 bus. Tokiame amžiuje ne taip lengvai ir mokosi. Net minties nebuvo judėti į priekį mokantis kinų.

– Koks kultūrinis šokas buvo pradžioje?

– Skirtumai jautėsi ne tik įprastame gyvenime, bet ir tiesioginiame mano darbe. Pradžioje atvažiavau į Nankiną, komanda buvo viena paskutiniųjų lentelėje, tad lygis nebuvo pats aukščiausias. Pamačiau, kiek darbo manęs laukia, reikėjo viską suplanuoti ir keisti. Skirtumas tarp sistemų buvo didžiulis. Tarkime, pamenu, jie balandį pradėjo pasiruošimą sezonui, kuris startuoja tik spalį. Puse metų pasiruošimo. Neįtikėtina. Visiškai skirtingai nei Europoje, kur tai trunka daugiausiai du mėnesius.

Viską reikėjo peržiūrėti ir perdėlioti. Viskas buvo nauja. Turėjau kontaktų Kinijoje, teko konsultuotis, o galiausiai pavyko ir išlaviruoti. Bet sistema keistoka. Įsivaizduokite, balandžio vidurys, žaisime už pusmečio, susirasti Kinijoje komandą pasižaidimui nėra lengva, tad žaidėjai žino, kad artimiausią pusmetį reikės tiesiog treniruotis. Sunku rasti motyvacijos. Jie puikiai supranta situaciją, tad psichologiniai rankiniai stabdžiai būna užtraukiami.

– Įsivaizduoju, kad pirmąją jūsų kelionę į Kiniją turėjo gaubti nežinia ir nerimas, bet prieš trečiąjį sezoną ramybės širdyje tikriausiai buvo žymiai daugiau?

– Vienareikšmiškai. Pirmieji dveji metai praėjo vienoje komandoje, kurios sportiniai tikslai skyrėsi nuo ekipos, kuriai atstovavau šiemet. Galėjau pamatyti skirtumą tarp klubų ir palyginti. O skirtumų buvo daug. Ir darbų procesas, ir žaidėjų meistriškumas, ir iškelti tikslai. Visai kitokia patirtis. Po dviejų sezonų Kinijoje kažkiek susipažinau su žaidėjais, žinojau jų galimybes. Iš tos pusės patirtis pravertė, kai pakeičiau komandas.

– Kaip atsirado Donguano komandos pasiūlymas?

– Antro sezono metu, kai dar dirbau Nankino ekipoje, Donguano komandos treneris Du Fengas prieš rungtynes priėjo ir paklausė manęs apie mano ateities planus ir kiek ilgai dar turiu sutartį. Mes dar nebuvome pažįstami. Tai buvo trumpas pokalbis, o su vertėju pasikeitėme numeriais. Žadėjome pasikalbėti per atsakomąjį mačą, bet prasidėjo pandemija. Nepavyko, tačiau kontaktas išliko.

Vis pasidomėdavome, susirašydavome, kaip sekasi ir kas naujo. Vasarą užsieniečiams dar nebuvo galimybės vykti į Kiniją, tačiau spalį jau buvau vietoje, Donguane.

– Kokius didžiausius skirtumus matote tarp Nankino ir Donguano klubų?

– Jei paimsime bet kokią pusę, šie klubai skiriasi. Pirmiausia, biudžetų galimybės. Donguanas jau buvo pastarųjų dviejų čempionatų nugalėtojas, kuris siekė trečiojo trofėjaus iš eilės. Tikslai – visai kitokie, o žaidėjai – aukštesnio lygio. Kas man patinka, šie krepšininkai yra kitokio mentaliteto. Jie nori tobulėti, jie nori siekti, jie nori treniruotis ir kažko pasiekti. Labai skiriasi.

Žinoma, kitos ir trenerių štabo galimybės. Turime du trenerius iš JAV, kurie individualiai dirba su žaidėjais, šlifuoja kartu įgūdžius. Vienu metu klube turėjome 18 žmonių. Vežėmės į „burbulą“ ir dublerių komandos geriausius žaidėjus, kurie yra ant pirmosios ekipos slenksčio. Kad būtų prižiūrėti, kad su jais būtų dirbama. Vežėmės juos ir į „burbulą“, dirbome papildomai.

Bendra treniruočių bazė – visai kitokia, visai kitos ir galimybės. Tikrai puikios darbo ir poilsio sąlygos.

Žinoma, galiausiai kitokie tikslai. Kiekvieną mačą reikia laimėti ir visiškai aikštelėje išsikrauti. Buvo labai smagu. Man ši aplinka artimesnė, nes buvau pratęs ir „Žalgiryje“, kad dėl kažko visada kovojome.

Maloniai buvau nustebintas, kad treneris mane pakvietė. Nežinau, kokiais motyvais jis vadovavosi ir kokios informacijos apie mane turėjo. Bet pakvietė. Labai smagu, kad buvau šio projekto dalimi. Galėjau visą sezoną darbuotis aukščiausio lygio sąlygomis, o viską galiausiai papuošė titulas. Tikrai puiki sezono pabaiga.

– Pažymima, kad abiejuose klubuose užėmėte konsultanto vaidmenį. Ar jūsų pareigybės ir užduotys naujame klube išliko tokios pačios?

– Labiau trenerio asistentas buvau, nei konsultantas. Aš ir oficialiai negalėčiau būti ant komandos suoliuko, jei būčiau tik konsultantas. Praktiškai kiekvienas Kinijos klubas turi po užsienietį trenerį, kuris užima konsultanto arba asistento, arba pirmo asistento vaidmenį. Jie kreipia į tai dėmesį, nes yra antras žmogus po vyr. trenerio. Mano užduotys Donguane buvo iš esmės tokios pat, kaip ir Nankine.

„Scanpix“ nuotr./„Guangdong Southern Tigers“ ir Gintaras Krapikas
„Scanpix“ nuotr./„Guangdong Southern Tigers“ ir Gintaras Krapikas

– Kaip Kinijos čempionatas atrodė COVID-19 akivaizdoje?

– Jis buvo neįprastas ir sunkus. Rungtynių buvo daug, reguliariajame sezone jų sužaidėme 52. Kitas pogrupis žaidė 56 mačus. Tuomet – atkrintamosios, kurios buvo sutrumpintos. Viskas vyko greitai.

Reguliarusis sezonas vyko vienoje vietoje – „burbule“. Pirmajame „burbuliuke“ buvo sužaista 10 rungtynių, bet aš jį praleidau, nes užsieniečiai dar negalėjo atvykti į Kiniją. Pasijungiau ties antru „burbulu“. Devynias savaites buvome uždaryti viešbutyje, ten įvyko 27 rungtynės. Nėra paprasta. Viešbutis, treniruotė ir vėl iš naujo. Specifika yra tokia, kad situacija kartais patikrina ir psichinę būklę. Kiek esi pajėgus, kaip su tuo susitvarkai. Žmonės ne tai kad eina iš proto, bet kartais matosi, kad lyg uždaryti narve, siaučia iš vieno kampo į kitą. Nėra paprasta, bet nebuvo kitos išeities. Tai reikėjo praeiti, kad čempionatas vyktų.

Kai pagalvoji, viskas greitai ir saugiai praėjo. Nebuvo nė vieno užsikrėtimo atvejo. Tai pasitvirtino. Pabaigoje, po „Visų žvaigždžių“ dienos, arenoje pradėjo rinktis ir žiūrovai. Pradžioje 30 proc., po to – 50 proc. salės buvo užpildyta. Valdžia vis didino sirgalių skaičių, kol galiausiai finalas vyko prie sausakimšoje arenoje.

– Laisvo gyvenimo Kinijoje šį sezoną visai nepajutote?

– Į sezono pabaigą pertraukėlių tarp „burbulų“ buvo, kaip kad kinų Naujieji metai. Tuomet grįžome į Donguaną. Sportavome įprastai, bet galėjome išeiti ir į miestą. Galėjome nueiti į kavinę, apskritai galėjome laisviau judėti. Žinoma, žmonės saugojosi labiau, negu prieš pandemiją. Žmonės nešioja kaukes, bet tai Kinijoje į akis labai nekrenta, nes dviratininkai ir motociklininkai su kaukėms ir taip važinėdavo visada. Buvo galima pasivaikščioti, judėti, o prekybos centrai irgi dirbo įprastai.

– Kaip tokia didelė valstybė, kaip Kinija, sugebėjo pažaboti virusą?

– Aš ten buvau nuo pat pradžių. Galvoju, kad šiuo atveju padėjo tai, kad yra viena nuomonė. Partija priėmė, o visi griežtai laikėsi. Ir tikrinama, ir žiūrima, ir reikalaujama. Nebuvo kitokių nuomonių – gal reiktų taip, gal reiktų anaip. Buvo pasakyta, kaip reikia elgtis, galvoju, tai ir padėjo, kad tokia šalis sugebėjo pakankamai lengvai susitvarkyti su koronavirusu.

– Galbūt sulaukėte kiniškos COVID-19 vakcinos?

– Kai sezonas ėjo į pabaigą, užsieniečiai, tarp kurių buvau ir aš, teiravomės apie galimybę gauti skiepą. Atsakymas buvo toks, kad kol kas vakcinuojami tik vietiniai. Užsieniečiams tokios galimybės nebuvo.

„Scanpix“ nuotr./„Guangdong Southern Tigers“
„Scanpix“ nuotr./„Guangdong Southern Tigers“

– Kiek malonu tapti Kinijos čempionu, kokį medalį gavote?

– Medalius iš Yao Mingo rankų gavome iškart po finalo rungtynių. Dar buvo simbolinė taurė, su kuria visi nusifotografavome. Mums dar priklauso čempionų žiedai, kurie, kaip ir NBA, yra įteikiami prieš naująjį sezoną, prieš pirmąsias sezono rungtynes pagal galimybes.

– Ar ir kitą sezoną dirbsite Kinijoje?

– Kol kas ne. Bet dar yra laiko deryboms. Grįžau į Vokietiją, nes mano sutartis buvo vienam sezonui. Taip buvome sutarę. Žiūrėsime, ką atneš ateitis.

– Tolimas kraštas, kardinaliai kita kultūra, vienatvė. Ar Kinija vilioja tik dėl finansinės gerovės, ar yra kitų patrauklių darbui bei gyvenimui momentų?

– Reikia neslėpti, vienas iš pagrindinių motyvų buvo ar yra – geras atlyginimas. Dėl to nėra kalbos. Dirbu tą patį darbą, kurį dirbčiau ir kitur. Taip pat sąžiningai ir skirdamas tiek pat laiko.

Šis sezonas buvo ypatingai sunkus, nes buvau vienas. Seniau pas mane kartais galėdavo atvykti ir šeimyna. Tai paįvairindavo ir patrumpindavo laikotarpį. Šiemet tokios galimybės nebuvo. Viskas buvo truputį kitaip.

Aš atvažiavau spalį, tai viskas praėjo pakankamai greitai. Aš nesu tas treneris, kurio geistų ir griebtų kitos europinės komandos, reikia žiūrėti, kad apsimokėtų, todėl ir pasirinkau Kiniją. O dar pavyko pirmą kartą laimėti CBA čempionatą. Puikus prisiminimas. Manau, kiekvienas žiūri savo kelio.

– Kaip kinai švenčia titulą?

– Truputį kitaip, negu mes. Kultūra kitokia. Jie į viską žiūri pagal rangą. Jei grįžome į Donguaną ir čempionus pasikvietė meras, tai vyko vyriausiasis treneris ir pagrindiniai komandos žaidėjai. Jie sėdėjo prie vieno pagarbaus stalo. Kiti klubo nariai nėra taip gerbiami, jie sėdėjo truputį nuošaliau ir gavo mažiau dėmesio. Sakyčiau, kad vyksta labiau toks bendras džiaugsmas. Aš konstatuoju patį faktą. Tiesiog taip yra. Tai yra įprasta praktika Kinijoje.

Ir pati komanda kitaip švenčia. Mes, lietuviai, truputį audringiau, labiau kartu ir šilčiau švenčiame pergales. O ten yra taip, kaip yra. Nei stengiausi, nei galvojau kažką pakeisti.

„Scanpix“ nuotr./Sonny Weemsas
„Scanpix“ nuotr./Sonny Weemsas

– Donguano komandoje trečią sezoną paeiliui žaidė ir buvęs žalgirietis Sonny Weemsas. Ar jūs buvote pažįstami iš anksčiau, ar tai buvo pirmoji jūsų pažintis?

– Treti metai Kinijoje, tad buvo tekę pabendrauti. Mes iškart turėjome temą, apie kurią galėjome pakalbėti, kad ir trumpai, nes jis yra žaidęs „Žalgiryje“.

Šį sezoną turėjome galimybių daugiau pabendrauti. Ir prisiminti, ir aptarti. Smagu komandoje turėti kažką, su kuriuo yra bendrų temų. Skirdavome tam laiko. Jis vis dar domisi Eurolyga, buvo įdomu su juo apie ją pasikalbėti. Jis žinodavo praktiškai visus pastarojo turo Eurolygos įvykius.

– Kokie Sonny Weemso prisiminimai apie „Žalgirį“?

– Puikūs prisiminimai, sakė, kad laikas buvo puikus. Jis matęs daug gero lygio krepšinio, kad ir kur būtų žaidęs, bet reikalai aplink aikštelę Kaune jam palikę ypatingą įspūdį. Tik teigiami atsiliepimai iš jo pusės.

– Ar jūs su Donatu Motiejūnu buvote vieninteliai lietuviai šį sezoną Kinijoje?

– Mes buvome dviese. Dar mūsų klube dirbo vienas lietuvis. Vilnietis, kurio pavardės net nežinau. Jis dirbo su jaunimo komanda, mums net neteko susitikti. Mes prasilenkdavome. Kai jie buvo Donguane, mes buvome išvykę. Su Donatu Motiejūnu anksčiau dirbdavo Virginijus Mikalauskas, bet šįkart sezonas vyko „burbuluose“, tai paimti trenerį su savimi nebuvo galimybės. Jie dirbo nuotoliniu būdu.

Su Donatu kartais susitikdavome. Žaidėme keletą kartų. Kartais paplepėdavome po ar prieš treniruotę. Mes buvome skirtingose grupėse, gyvenome skirtinguose viešbučiuose, tai ilgesnių galimybių pabendrauti nebuvo.

– Jei galėtumėte, ką keistumėte Kinijos krepšinyje?

– Didžiulė nacija, daug pinigų skiria krepšiniui. Manau, kad trūksta dėmesio jaunimui, kuris dar siekia vietos aukščiausioje lygoje. Jiems trūksta ilgesnių čempionatų. Jie susirenka tik į trumpus turnyrus, sužaidžia ir skirstosi. Norėčiau daugiau nuoseklumo. Jaunimui reikia daug dirbti treniruotėse, žinoma, bet reikia ir daug žaisti. Nenoriu kad tai nuskambėtų kaip kritika. Gink Dieve, tai nėra kritika. Tai tik pastebėjimas.

– Nors dirbote Kinijoje, įsivaizduoju, lietuviško krepšinio pulsą vis tiek palaikėte. Kiek sekėte „Žalgirį“?

– Galvoju, kad pagal galimybes sekiau viską. Žiūrėdavau ir LKL, kiek pavykdavo. Rinktinę per langus irgi žiūrėdavau. „Žalgirio“ nepraleidau nė vienerių rungtynių, net jei laiko skirtumas 6-7 valandos. Tekdavo žiūrėti rungtynes 2, 3 ar 4 valandą ryto. Bet nepraleidau nė vienų rungtynių.

– Kaip interneto ryšys Kinijoje?

– Šiaip nelabai koks. Dienos metu jis strigdavo dėl apkrovimo, nes internetu naudodavosi daug žmonių. Bet kai žiūrėdavau rungtynes naktį, nebuvo jokių problemų. Visus mačus žiūrėjau praktiškai be trikdžių.

– Kaip jums pirmasis „Žalgirio“ sezonas po Šarūno Jasikevičiaus išvykimo?

– Galime vertinti tik teigiamai. Reikia suprasti, kad iki sezono pabaigos kovojome dėl galimybės žaisti aštuonete. Tai yra rodiklis. Žinoma, nebuvo išvengta ir duobelių, kaip kad po puikaus starto užėjusi slogi atkarpa. Galvoju, kad tai yra pateisinamas dalykas. Atėjo naujas treneris, pasikeitė keli žaidėjai. Sunku visą sezoną žaisti be svyravimų. Sezoną galiu vertinti tik teigiamai.

– Kaip vertinate Martiną Schillerį, ar jis vertas tęsti darbus ir kitą sezoną?

– Vienareikšmiškai vertas. Manau, kad Martinui buvo nežmoniškai sunku, jis buvo nepavydėtinoje situacijoje. Naujas lygis, ypatingi reikalavimai ir lūkesčiai Kaune, atvykus iškart po Šarūno Jasikevičiaus, kuris Lietuvoje turėjo didžiulį autoritetą. Kiek mačiau, Martinas nuo pirmųjų sunkumų augo ir mokėsi. Jis dar jaunas, neturėjęs Eurolygos patirties, žaidė G lygoje, kur yra kitoks stilius ir kitokie žaidėjų tikslai.

Manau, kad su šia komanda ir našta, kuri jam iškart buvo užkrauta, nes jį Kaune visi iškart buvo nurašę, įskaitant ir jus, žurnalistus, Martinas susitvarkė tikrai gerai. Jis ne tai kad neturėjo palaikymo, jis buvo murkdomas purve. Tai nėra paprasta. Aš pasigedau Lietuvoje kantrybės. Duokite jam laiko, juk nebus antro Šarūno. Nesitikėkite to. Nebus, bet klubas dėl to juk neužsidarys, vis tiek žais. Palaikykime trenerį, tuomet žiūrėkime, kas gausis. Bet pas mus yra kitaip, iškart priekaištaujama.

Dabar treneris turės galimybę pats pasirinkti žaidėjus, kurie jam labiau tiks. Ir dar turės metų patirties bagažą. Visa tai jam padės augti toliau.

Prieš dvejus metus, kai buvo visas tas „Žalgirio“ pakilimas, o tribūnos būdavo pilnos, finansinės klubo galimybės buvo kitokios. Biudžetas buvo virš 11 milijono eurų. Klubas ir Šarūnas galėjo rinktis, ką ima. Dabar biudžetas smuko trečdaliu, galimybės rinkoje mažėja. Jos nebėra tokios, kokios buvo prieš pandemiją. Žiūrėsime, bus įdomu.

– Kalbant apie individualius pasirodymus, kas jus nustebino, o galbūt nuvylė?

– Galvoju, kad daug dalykų teigiamai nustebino. Pirmiausia, tai Roko Jokubaičio žaidimas kokius du trečdalius sezono buvo puikus. Sezono pabaigoje jis nebebuvo toks pat, šiek tiek krito, bet jaunam žaidėjui aukšta nata žaisti visą sezoną yra labai sudėtinga.

Galvoju, kad į naują vaidmenį įžengė ir Marius Grigonis. Didžiąją sezono dalį jis buvo tikras komandos lyderis, paskutinėmis sekundėmis ištempęs ne vieną pergalę. Jis parodė, kad gali vesti komandą paskui save ir neforsuodamas įvykių. Toks jau yra tas „Žalgirio“ stilius.

Dar negalime nepaminėti Pauliaus Jankūno, kuris buvo pilnai nurašytas ir išsiųstas seniai į pensiją. Jis parodė, kad dar daug ką gali. Tai tikrai džiugu. Galvoju, kad daugelis žaidėjų pažengė į priekį. Kitoks trenerio vadovavimo stilius kai ką atpalaidavo. Lukas Lekavičius antrojo sezono pusėje atsirišo, žaidė žymiai lengviau.

Teigiamų dalykų yra žymiai daugiau nei neigiamų. Man asmeniškai labai gaila, kad Marekas Blaževičius nežaidė daugiau. Norėjosi jį matyti aikštelėje dažniau. Martinas Gebenas irgi savo laiką išnaudojo produktyviai, Marekas žaisti turėjo ne tik Martino sąskaita. Tiesiog gaila, kad neatsirado galimybių Marekui. Galvoju, jis pagal savo amžių jau parodydavo, kad yra aukšto lygio žaidėjas, bet galėjo tą parodyti dažniau.

Bet galime suprasti ir trenerį. Tik atėjusiam strategui svarbiausia rezultatai, o ne kaip ugdyti kažkokį jauną lietuvį. Aš galiu suprasti. Galbūt su patirtimi jis viską apgalvos, kad buvo galima padaryti geriau. Galvoju, kad Paulius Motiejūnas puikiai sutaria su treneriu, duoda jam minčių ir patarimų, tad antras sezonas po viso streso bus truputį kitoks. Labai to linkiu.

E.Ovčarenko ir Ž.Gedvilos nuotr./Martinas Schilleris ir Marekas Blaževičius
E.Ovčarenko ir Ž.Gedvilos nuotr./Martinas Schilleris ir Marekas Blaževičius

– Eilinis sezonas, kai „Žalgirio“ žaidėjai pasikėlė vertę ir domina Europos galinguosius. Ar palaikote idėją, kad Mariui ir Rokui derėtų iš Kauno keltis į Maskvą ar Barseloną?

– Mums reikia tuo didžiuotis. Žinoma, norėtųsi, kad jie liktų kuo ilgiau, bet „Žalgiris“ nėra toks finansiškai galingas klubas. Žaidėjai yra profesionalai, kurie už savo darbą privalo gauti didžiausią įmanomą atlygį. Aš taip žiūriu. Nesu materialistas, bet buvau krepšininkas ir treneris. Tu kasdien dirbi tą patį darbą, vienoje ar kitoje komandoje, tik kita ekipa turi galimybę tau atlyginti žymiai geriau.

Jei jie išeina į CSKA ar „Barceloną“, tai yra „Žalgirio“ sistemos ir vardo patvirtinimas. Dirbama yra teisingai, žaidėjai kyla į aukščiausią įmanomą lygį, užsieniečiai ar lietuviai jie būtų. Visada buvo taip, tad reikia tuo didžiuotis.

– Artėja olimpinė atranka. Kiek dėl jos esate ramus?

– Priklausys nuo to, kas galės dalyvauti. Panašu, kad Domas galės, nes jau pabaigė sezoną NBA. Įdomu, kokia bus slovėnų sudėtis. Galiausiai, kaip susirinksime patys. Galvoju, kad namai bus didžiulis privalumas, net jei salė nebus pilna. Labai linkiu, kad mūsų nuo 1992-ųjų metų užgimusi olimpinė tradicija šią vasarą nenutrūktų. Mes tikriausiai Europoje tokie esame vieninteliai.

Federacija viską padarė, kad atranka vyktų Kaune. Džiugu, kad toks buvo FIBA pasirinkimas. Norėčiau, kad turnyras vyktų su kuo daugiau žiūrovų, o Lietuva būtų turnyro nugalėtoja.

Jono Valančiūno „Instagram“ paskyros nuotr./Jonas Valančiūnas ir Domantas Sabonis apsikeitė marškinėliais po rungtynių
Jono Valančiūno „Instagram“ paskyros nuotr./Jonas Valančiūnas ir Domantas Sabonis apsikeitė marškinėliais po rungtynių

– Domantas Sabonis su Jonu Valančiūnu tiesiog siautėja NBA. Ar domitės lietuvių pasirodymais už Atlanto?

– Man dėl jų nežmoniškai džiugu. Aš didžiuojuosi būdamas lietuviu, kai matau šitaip NBA žaidžiančius mūsų vyrus. Tiek Domas, tiek ypatingai antroje sezono pusėje Jonas, kuris vėl priminė apie save. Jonas yra jaunas vyras, jam tik 29-eri metai. Jis pačiame jėgų žydėjime, derėtų tikėtis pačio produktyviausio žaidimo. Ir patirties yra, ir kūno stovis yra geras. Linkiu, kad ši banga, kurią jis pagavo, neštų su savimi ir toliau.

Tai siaubingi skaičiai. Net nesitiki, kad mūsų vyrukai tai demonstruoja. Trigubi dubliai ar po 20 atkovotų kamuolių. Tokius skaičius daro žvaigždės, o jie jau ir yra jų gretose. Mačiau, kad ir Shaqas su Charles Barkley kukliam Domui sakė, kad jis yra superžvaigždė. Tai rodo skaičiai. Tai ir yra visas grožis, kad žmogus pats savęs nekelia, jį kelia pripažinti autoritetai. Jis ne šiaip sau dukart žaidė „All-Star“ renginyje.

Galbūt kažkam nepatinka jo žaidimo stilius, bet aš visada prisimenu Timą Duncaną. Ar jis labai šuoliavo virš visų galvų? Tačiau buvo žvaigždžių žvaigždė. Domas yra kitaip žaidžiantis krepšininkas, bet skaičiai yra nuostabūs. Manau, kitąmet pakaks šių skaičių, kad komanda būtų atkrintamosiose.

Ar pamenate, kai kažkas pyko, jog Jonas Kazlauskas pakvietė jauną Domantą į rinktinę? Sakė, kiek galima tą Sabonio sūnų tampyti. Kur jie dingo, kodėl neprisipažįsta, kad rašė nesąmones? Kiek reikia būti aklam, kad nematytų tokio potencialo? Tai ką daugiau imti, jei ne tokius talentus?

Man dūšia dainuoja, kad turime du tokius žmonės, apie kuriuos kalba visa NBA. Nežmoniška pagarba jiems.

– Klausimas, prie kurio greitai vėl visi sugrįš. Ar Domas su Jonu kartu gali tilpti europinėje aikštelėje?

– Taip jau yra, kad abu geriausiai jaučiasi penktoje pozicijoje. Žinau bei mačiau, kad Domas gali mielai žaisti ir ketvirtoje. Jis nėra savanaudis, gali kurti progas kitiems. Bet tai nėra stipriausia jo pozicija. Gaila, kad jie kompensuoja vienas kitą. Aikštelėje turi būti geriausi žaidėjai, jokios paslapties nėra, dviračio neatrasiu, treneriams reiks jiems abiem atrasti vietą, kad žaistų kartu.

Gerai, kad „Pacers“ reikalauja iš Domo atakuoti krepšį iš toli. Tai išplečia aikštelę ir atidaro erdvės kitiems. Galiu pasakyti, kad „Pacers“ treneris ties šiuo momentu gerai padirbo ir Lietuvos rinktinės labui.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Auk, Lietuva

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 24sek