Oleksandras Volkovas dabar jaučiasi bičiulių draugijoje, su šeima atvykęs į Lietuvą ir susitikęs su dalimi senų bendražygių.
Tačiau pastaraisiais metais gyvendamas Atlantoje, kur prieš 36 metus tapo pirmuoju iš sovietų uždangos ištrūkusiu ir į NBA patekusiu krepšininku, ukrainietis su nerimu seka įvykius savo tėvynėje.
Dar 2017 metais, per Europos čempionatą 15min duotą interviu buvęs Ukrainos krepšinio federacijos prezidentas rusų agresiją jo tėvynės atžvilgiu vadino „tragedija“.
Tada ukrainiečiai dar bent galėjo žaisti krepšinį savo šalyje, nors dėl rusų išpuolių neteko prieš tai įgytos teisės rengti 2015 m. Europos čempionatą.
Po 2022 metų vasario Rusija užpuolė Ukrainą visu žiaurumu.
O.Volkovas liko Atlantoje, kur gyvena ir jo dukros. 61 metų ukrainietis teigė, kad iš ten siekia padėti savo šaliai.
„Deja mes turime šią siaubingą agresiją Ukrainoje. Viskas, ką kuo mes gyvenome, ką planavome, – sugriuvo, – 15min paklaustas, kuo užsiima pastaruoju metu, atsakė O.Volkovas. – Aš gyvenu Atlantoje su šeima ir dirbu Ukrainos krepšinio garbės prezidentu, tad turiu darbų rūpinantis Ukrainos rinktinėmis: pagrindinėmis ir jaunimo.
Mano užduotis yra palaikyti gyvastį Ukrainos krepšiniui: rūpintis, kad vyktų programos, rasti rėmėjų, padėti tobulėti žaidėjams, jaunimui. Kad jie grįžtų į krepšinį. Vis kartoju visiems, kad jie turi mylėti krepšinį, skirti savo gyvenimą, nes ateis laikas ir krepšinis padės jums. Man taip yra buvę.“
Ukrainos aukštaūgio akyse vėl pasirodo ašaros.
„Labai sunku. Mes esame lyg išprotėję ir liguisti, sekdami ir žiūrėdami naujienas iš Ukrainos, – sakė O.Volkovas. – Padėtis keičiasi, bet mano smegenys neranda sprendimo, kaip mes galėtume išeiti iš šio karo. Aš neįsivaizduoju, kaip viskas klostysis artimiausiu metu, tad viena, kas mums lieka, pasitikėti Dievu ir tikėtis, kad įvyks kažkas nenumatyta, kas pabaigtų visus šiuos baisius dalykus.“
Kadaise anoje pusėje jis turėjo daug draugų.
O.Volkovas yra rungtyniavęs SSRS rinktinėje, kai kartu su keturiais lietuviais – Arvydu Saboniu, Šarūnu Marčiulioniu, Rimu Kurtinaičiu ir Valdemaru Chomičiumi sudarė smogiamą komandos penketą 1988 metų Seulo olimpinės žaidynėse, kur jie laimėjo auksą.
O.Volkovas yra atstovavęs ir Maskvos CSKA, 1986-1988 metais, kuomet Kauno „Žalgiris“ karaliavo SSRS čempionate, o Lietuvoje budo Sąjūdis.
Karas nutraukė ir kai kuriuos senus ryšius, nors ukrainietis buvusių bendražygių Rusijoje pernelyg nekaltino. Jis teigė, jog suvokia jų tylą, nes Kremlius baudžia tuos, kurie išdrįsta prieštarauti rusų agresijai.
„Iš esmės tų ryšių nebeliko, – sakė O.Volkovas. – Nenoriu įvardinti pavardžių, nes kai kurie mano buvę bendražygiai atsidurtų pavojuje, jei garsiai pasakyčiau, ką jie galvoja apie karą. O jie galvoja tą patį, kaip ir mes. Jie irgi gyvena nerime, irgi nežino ką daryti, bet bijo tai pasakyti viešai dėl akivaizdžių priežasčių.“
Šią savaitę O.Volkovas lankosi Lietuvoje, kur atvykti jį pakvietė geras draugas Š.Marčiulionis, netrukus po ukrainiečio 1989 metais tapęs kitu europiečiu NBA.
Apie juos abu Rimvydo Čekavičiaus sukurtas penkių dalių dokumentinis serialas „Pionieriai“ ir tapo proga susirinkti paskutinės serijos peržiūrai Š.Marčiulionio išvystame sporto ir poilsio komplekse prie Dubingių.
„Mūsų santykiai su Marčiulioniu, su Donnie Nelsonu yra labai artimi, nepaisant visko, kad vyksta mūsų gyvenimuose ir pasaulyje, – teigė O.Volkovas. – Mes net ne draugai, jaučiamės kaip broliai. O dar tas Šarūno svetingumas. Aš kartais galvoju, ar jis kilęs ne iš Sakartvelo, nes jo ir jo žmonos Lauros priėmimas lyg svetingumu garsėjančių Kaukazo žmonių. Mums čia atvykti visada didelis džiaugsmas, didelės atostogos.“
Seulo olimpinėse žaidynėse po 10,8 taško rinkęs ir tik lietuvių trejetui rezultatyvumu čempionų komandoje nusileidęs O.Volkovas sulaukė NBA klubo „Atlanta Hawks“, 1988 metais rengusio turą Vilniuje, Tbilisyje ir Maskvoje, pasiūlymo.
208 cm ūgio puolėjas ne iškart įsitvirtino NBA komandoje, kur tuo metu spindėjo Dominique'as Wilkinsas.
Kyjivo „Stroitel“ gretose didžiąją karjeros dalį žaidusiam O.Volkovui iš pradžių plėtėsi akys, šalia matant lakstant NBA žvaigždes.
„Buvo neįtikėtina, nes kai atvyksti į JAV didžiausias įspūdis sukyla, kuomet sutinki savo vaikystės legendas, savo idealus. Mano paties trečiasis mačas NBA buvo su „Boston Celtics“. Treneris pastatė mane žaisti prieš Larry Birdą. Sakiau sau: „O Dieve, ar aš sapnuoju? – pasimatymą aikštėje su „Celtics“ legendiniu puolėju prisiminė O.Volkovas. – Aš dengiu Larry Birdą, o jis ginasi prieš mane. Tai man buvo labai ryškus momentas, įstrigęs iki pat dabar.“
O.Volkovas neslėpė, kad iš pradžių kiek atsargiai reagavo į Š.Marčiulionio skambutį, kuomet šis prieš kelerius metus pristatė R.Čekavičiaus idėją kurti apie juos dokumentinį filmą.
„Kai Šarūnas man paskambino, buvo sunkus laikas Ukrainai, – prisiminė O.Volkovas. – Šarūnas man paskambino ir pasakė, kad čia kuriamas kažkoks filmas, gal galiu padalyvauti. Šarūnas visada apie didelius dalykus kalba taip, kad iš pradžių nesupranti, kad čia dideli dalykai. Galvojau, kad kažkas atvažiuos, nufilmuos kokį epizodą, paims trumpą interviu.
Kai manęs kažko paprašo Šarūnas ar Sabonis, man tai tarsi įsakymas. Be jokių dvejonių ar sąlygų. Aš taip mąstau, taip pat mąsto ir mano šeima, dukros.
Aš sutikau, o kai susitikau su Rimvydu, tik tada supratau, kiek reikės įdėti laiko ir pastangų, nes filmas tikrai nuostabus, idėja labai šauni.
Tai mūsų gyvenimo etapas, manau, kad filmas bus naudingas ne tik mums ir mūsų draugams, bet ir jaunimui, ir ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse. Viskas vyko labai rimtai, bet kai dirbi su profesionalais, kaip Rimvydas, viskas įvyksta su malonumu. Kai pamačiau kadrus, supratau, kad viskas vyksta neatsitiktinai.“
Jis paprastai apibūdino savijautą, kai permetė akimis pirmuosius režisieriaus atsiųstus filmo kadrus.
„Verkiau“, – nostalgiją ir emociją apibūdino buvęs krepšininkas.
Per savo karjerą O.Volkovas lietuviams yra ir padėjęs, ir juos skaudinęs.
1989 metais jis atstovavo Kyjivo „Budivelnyk“, kai SSRS finale susigrūmė Lietuvos ir Ukrainos klubai.
Pirmosiose serijos rungtynėse O.Volkovas prie pergalės pridėjo 25 taškus, o per antrą mačą Kaune pataikė skandalingąjį tritaškį aidint sirenai – teisėjai iš pradžių jo neįskaitė ir liepė žaisti pratęsimą, kurį laimėjo „Žalgiris“, bet vėliau sporto politikų sprendimu buvo įskaityta pergalė serijoje 2-0 Kyjivo komandos naudai.
Kol vyko ginčai, R.Kurtinaitis buvo pažadėjęs atiduoti savo aukso medalį vardan teisybės, nes O.Volkovo metimas buvo laiku.
Tad ukrainiečiui nuo senų laikų liko daugybė gerų prisiminimų apie lietuvius, kuriems jis tai išsakė ir praėjusį trečiadienio vakarą:
„Aš nesuprantu, bet jau ir suprantu gaudydamas lietuviškus žodžius. Lietuva man ypatinga vieta. Čia žaidžiau geriausias rungtynes, čia liko mano geriausi draugai, net ne draugai, o broliai, nes juos laikau savo šeima. Tad kiekvienas vizitas čia man yra šventė“.
